Sausis jau trečią kartą tampa nacionalinių kino premjerų prieglobsčio mėnesiu.

Per pastaruosius mėnesius užtikrintu rinkos lyderiu jau tapo nuotykių epas “Tadas Blinda. Pradžia”, kuris padarė kur kas daugiau, negu sugeba pamatyti griežčiausi filmo kritikai. Jis iškėlė lietuviško kino žinomumą ir pažadino žiūrovų norą domėtis nacionalinėmis naujienomis.
Antrą kartą šviesaus atminimo Jurgos Ivanauskaitės parašytą pasaulį iliustruoti ir perteikti pamėginęs Algimantas Puipa taps pirmuoju kino rodymo privalumų po Blindos išbandytoju. Optimistinė, šviesi ir ironiška “Miegančių drugelių tvirtovė” turėtų pakelti ūpą ir įtikti ne tik moterims, bet ir vyrams. Tai filmas visiems, kurie mėgsta, gerbia ir prisimena lietuvišką kiną.

Nenuginkluotas lyderis
Turime pripažinti, kad A.Puipa yra vienas sėkmingiausiai dirbančių režisierių Lietuvoje. Net trys jo filmai patenka į lankomiausių lietuviškų filmų dešimtuką per nepriklausomybės laikotarpį ir visi jie savo pasirodymų laiku gerino rekordus.
2000 m. tautosakos, jausmų ir keršto drama “Elzė iš Gilijos” nesipriešino Holivudo trileriams, bet sugebėjo bent kelias savaites dominuoti kino teatro “Lietuva” repertuare, sulaukė malonaus kvietimo iš Berlyno kino festivalio ir pardavė net 22 tūkst. bilietų. Garbingas nacionalinio kino rekordas išsilaikė beveik ketverius metus iki Jono Vaitkaus rezistencinės dramos “Vienui vieni”.
2005 m. rudenį A.Puipa užtikrintai susigrąžino lyderio titulą kelis dešimtmečius brandinta Balio Sruogos garsiojo romano “Dievų miškas” ekranizacija ir užkėlė lietuviškų filmų lankomumo kartelę dar ketveriems metams (71 tūkst. parduotų bilietų).
Po dvigubos sėkmės A.Puipa privalėjo gauti finansavimo prioritetą, tad kito jo filmo teko laukti vos pusantrų metų. Greičiau užbaigti provokuojančio charakterio dramą “Nuodėmės užkalbėjimas” skatino blogėjanti rašytojos J.Ivanauskaitės sveikata. Jos knygų “Placebas”, “Ragana ir lietus” ir “Sapnų nublokšti” motyvais sukurto filmo premjera įvyko prabėgus vos dviem savaitėms po pripažintos ir mylimos autorės išėjimo. Gausios publikacijos apie netektį, kultūros žmonių gedulas ir visuotinė pagarba akivaizdžiai paskatino bilietų perkamumą – 61 tūkst. žiūrovų pamatytas “Nuodėmės užkalbėjimas” (697 tūkst. Lt) pagal surinktas pajamas aplenkė daug pigiau rodytą “Dievų mišką” (644 tūkst. Lt).

Logiškas tęsinys
Lietuvoje mėgstama be reikalo žongliruoti fraze “nekomercinis kinas”, bet lyg tyčia pats maestro A.Puipa pasielgė kaip teisingą nuojautą turintis komercinis režisierius. Jis pasisiūlė ekranizuoti kitą rašytojos J.Ivanauskaitės romaną. Bet kurioje pasaulio šalyje būtų investuojama į rezultatyviai pasirodyti pagelbėjusios autorės kūrinį. Lietuviškam kinui galbūt neįprasta girdėti terminą “tęsinys”, tačiau “Miegančių drugelių tvirtovės” suplazdėjimas yra daugiau nei logiškas reiškinys. Ankstesniais darbais A.Puipa nusipelnė galimybės sukurti šį filmą, kuris sudėlios tolesnius jo karjeros vingius.
“Miegančių drugelių tvirtovė” pasirinko palankią starto datą, nes aplinkui nėra daug skambių holivudinių premjerų, o Lietuvos žiūrovų apetitas saviems nacionaliniams kūriniams dabar yra ypač padidėjęs.
“Miegančių drugelių tvirtovė” jau nebegalės pasinaudoti Švietimo ir mokslo ministerijos raginimais iškeisti pamokas į kino seansą, kaip pavyko būrius moksleivių prisivilioti “Dievų miškui”. Šviesaus atminimo J.Ivanauskaitės vardas vis dar turi stiprų poveikį, bet jis nesukels tokio masinio susidomėjimo, kokiu mėgavosi “Nuodėmės užkalbėjimas”. “Miegančių drugelių tvirtovė” yra labai mėgstamas ir viešojoje erdvėje daug aptarinėjamas rašytojos romanas, bet prisivilioti vien tik ištikimuosius skaitytojus neužteks.

Garsiųjų “puipizmų”paslaptis
Naujo filmo lankomumą ir populiarumą lems visai kiti veiksniai. Pirmiausia – tai humoro poveikis. A.Puipa rimtai pasistengė prirašyti ironiškų, aštrių, pašiepiančių dialogų ir sugalvojo provokuojančių, erotizuotų, linksmų situacijų. Vis dėlto režisieriui ir scenarijaus autoriui būdingas humoras yra savotiškas, paslėptas, su dvigubu dugnu, ir dažnai gan juodas, tad sunku prognozuoti, ar visus sąmojus žiūrovai teisingai išgliaudys, ar sužvejos jų tikrą prasmę. Ne veltui lietuvių kino tautosakoje dažnai vartojamas šmaikštus apibūdinimas “puipizmas”. “Miegančių drugelių tvirtovė” yra kaupinai užkrauta specifiniais A.Puipos anekdotais, autoironiškais pastebėjimais ir humoristiniais pokštais, kurie tiesiogiai siejasi su jo ankstesne kūryba ir gyvenimo peripetijomis.
Įsijautus į filmo stebėjimą apima keistas ir malonus pojūtis, kad režisierius smaginasi žaisdamas su žiūrovais ir tikrindamas žinias apie savo karjerą, įpročius, patirtis bei filmus. Tai kažkas panašaus į “puipistinį” protmūšį, bet visai neaišku, kuriam gudročiui pavyks išeiti nugalėtoju iš užuominų labirinto ir suprasti iš pirmo žvilgsnio nereikšminguose epizoduose užkoduotą ironiją. Tačiau būtent šie momentai ir atsiliepimai apie juos stipriausiai paveiks filmo laimėjimus: jeigu bilietus nusipirkusi publika perkąs “puipizmų” sarkazmą ir pasiduos nuoširdžiam juokui, tai rekomendacijų pamatyti ir pakartoti šį neįprastą nuotykį tikrai pagausės.

Šviesus optimizmas
Nepaisant niūrios nuotaikos, “Miegančių drugelių tvirtovė” daro labai optimistinio, pozityvaus ir šviesaus filmo įspūdį. Nuo knygoje J.Ivanauskaitės sugalvotų idėjų pabėgęs finalas netgi jaučiasi savotiškai laimingas ir šypseningas, nors ne visi kulminaciniai įvykiai džiaugsmingi.
Dar vienas svarbus niuansas – filmas neprailgsta per dvi valandas ir “susižiūri” labai lengvai, o tai milžiniškas montažo režisieriaus Ričardo Matačiaus nuopelnas. Iš kūrybinių užkulisių buvo girdėti kalbų, kad A.Puipa dėmesingiau klausėsi jaunesniojo kolegos patarimų, negu per daug gerai apie save galvojantis Gytis Lukšas, ištęsęs “Duburį” virš nuobodybių ribos, pamiršęs turinį ir užsižaidęs nufilmuotais vaizdais.
Būsimiems žiūrovams reikėtų žinoti, kad “Miegančių drugelių tvirtovė” tik remiasi J.Ivanauskaitės parašytos kūrybos motyvais. A.Puipa iš anksto sąžiningai įspėjo, kad vien pažiūrėjus filmą nepavyktų atsiskaityti už perskaitytą knygą. Jau “Nuodėmės užkalbėjime” režisierius pamėgino perskaityti romanus tarp eilučių ir ne visuomet rasdavo bendrą kalbą diskusijose su dar gyva rašytoja. Daug ką pasako autorės mintyse susiformavusi garsioji frazė: “Aš negaliu kovoti ir su vėžiu, ir su Puipa.” Tačiau ištvėrusi konfliktų gūsį rašytoja vis dėlto gynė filmą ir džiaugėsi matydama neklonuotą savo knygą.
Dabar jau niekas neatsakys, kaip “Miegančių drugelių tvirtovė” patiktų J.Ivanauskaitei, tačiau naujas filmas yra kur kas “puipiškesnis”. Režisierius ne tik vėl išsirankiojo filmui reikalingus siužetus (meilę subrandinusios sutuoktinių poros santykiai ir iš Vokietijos deportuotų trijų jaunų prostitučių likimai) ir ekranizavo rašytojos neparašytas mintis, bet ir leido sau sulipdyti smagų bei ironišką asmeninės karjeros kino albumą “Greatest Hits”.

Moterų pasaulėžiūros paslaptys
Nuo pat “Miegančių drugelių tvirtovės” pamatų išliejimo režisierius užsibrėžė sveikintiną tikslą padirbėti su talentingais jaunais aktoriais ir svarbiems vaidmenims atsirinkti ekranuose nematytus veidus. Ankstesni filmai taikliai įrodo, kad A.Puipa moka rašyti stiprius ir įtaigius vaidmenis moterims. Jis taip pat turi gerą uoslę ir nuojautą, tad per savo karjerą atrado, pastūmėjo ir atskleidė keletą aktorių (Monika Bičiūnaitė “Vilko dantų karoliuose” ir “Dievų miške”, Rasa Samuolytė “Nuodėmės užkalbėjime”, Eglė Jaselskytė “Elzėje iš Gilijos”). Būtent per aktorių atranką pasireiškia nekomercinis režisierius užsispyrimas, nes jis dažnai plaukia prieš srovę, nebijo rizikos ir priima labai drąsius sprendimus, kurie dažniausiai pasiteisina.
“Miegančių drugelių tvirtovės” pagrindinių aktorių sąrašas iš esmės prieštarauja žiūroviško kino principams, nes žinomi veidai lengviau patraukia dėmesį ir padeda reklamuoti filmą. Tačiau dabar susidarė tokia situacija, kad beveik visos aktorės yra nežinomos. Tik vienintelė Janina Lapinskaitė turėjo praktikos vaidinti pas savo vyrą A.Puipą (“Elzė iš Gilijos”, “Moteris ir keturi jos vyrai”, “Velnio sėkla”), bet niekuomet nuo jos nepriklausė filmo likimas, kai vežimą traukdavo kiti aktoriai.
Šį kartą antroji režisierė ir scenarijaus bendraautorė praleidžia ekrane daugiausiai laiko per savo karjerą. Iš anksto neplanuotas pirmasis J.Lapinskaitės pagrindinis vaidmuo išsiskiria drąsa, intymumu, atvirumu ir grožiu. Ji atrodo ne prasčiau už Monicą Belucci ir priverčia pamiršti savo tikrąjį amžių, o kartu tai reiškia, kad įtikina vienišos personažės Monikos išgyvenimais. Ne paslaptis, kad suvedinėdama Algimanto ranka parašytą scenarijų į kompiuterinį failą Janina negailėjo argumentuotų pastabų, patarimais vertė keisti sugalvotas scenas ir atskleidė režisieriui moterų pasaulėžiūros paslapčių.
Pagirtiną J.Lapinskaitės vaidybą efektingai papildo trys charizmatiškos ekrano naujokės, gavusios galbūt unikalią progą atskleisti įgimtus talentus kino žiūrovams ir deramai išnaudojusios suteiktas galimybes. Giedrė Giedraitytė, Elzė Gudavičiūtė ir Miglė Polikevičiūtė iki lemtingo susitikimo “Miegančių drugelių tvirtovės” dvare daugiausia vaidino teatro scenoje, o po šio filmo turėtų sulaukti įvairesnių pasiūlymų. Visos trys pateisino A.Puipos pasitikėjimą ir gali ramiai laukti žiūrovų pripažinimo. Bet kokiu atveju joms nebus gėda dėl šių stiprių vaidmenų, kuriuose matyti nemažai pavykusių improvizacijų.