Prof. dr. Alvydas Pumputis, Mykolo Romerio universiteto (MRU) rektorius, sulaukia labai įvairių vertinimų: vieni jį vadina vietinės reikšmės diktatoriumi, kiti siūlo statyti jam paminklą už gerus darbus. Bet ir vieni, ir kiti pripažįsta: savo darbą jis išmano ir šiandien yra švietimo srities elito viršūnėje.

„Man teko gana ilgai dirbti su Alvydu Pumpučiu, turėjome ir aštrių konfliktų, žinau nemažai jo trūkumų, bet nė vieno neminėsiu. Juk ne pagal tai sprendžiame apie asmenybę, o pagal jos turimas vizijas ir jų realizavimą. O štai dėl šito aš prieš jį lenkiu galvą – drąsiai galiu pasakyti: jei nebūtų buvę tokio žmogaus, šio universiteto taip pat nebūtų buvę, – neabejoja Seimo narys prof. Kęstutis Masiulis, šiame universitete buvęs Valstybinio valdymo fakulteto dekanu, vėliau dirbęs Viešojo administravimo fakulteto katedros vedėju. – Esu dėstęs daugelyje aukštųjų mokyklų, tad galiu lyginti, ir tai, ką mačiau, būtų tik kitų universitetų nenaudai.“
Iš tiesų vienareikšmiškai galima pripažinti, kad A.Pumputis turi išskirtinių vadybinių gebėjimų, leidusių jam kone tuščioje vietoje, tai yra iš Minsko aukštosios milicijos mokyklos Vilniaus filialo, sukurti antrą pagal dydį universitetą Lietuvoje.
„Neperlenkčiau sakydamas, kad jis yra vadybos grynuolis. Vienas stipriausių A.Pumpučio, kaip vadovo, bruožų – įgimtas strategijos jausmas“, – tvirtina prof. dr. Tadas Sudnickas, MRU Viešojo administravimo fakulteto dekanas.
Net kritikams būtų sunku paneigti, kad A.Pumputis yra strategiškai mąstantis nuoseklus vizionierius, gebantis ne tik sėkmingai vadovauti, bet ir kurti pokyčius. „Šitą rektorių tapti vadovu galėtų gundyti bet kokia įmonė. Aš pats jį gundyčiau būti ministru, nors žinau, kad jis neitų. Jis neabejotinai galėtų daug ką nuveikti – taip gerai viešajame sektoriuje dirbančių vadovų Lietuvoje beveik nėra“, – konstatuoja K.Masiulis.
A.Pumputis moka numatyti daugybę ėjimų į priekį. Tai, ką dabar matome MRU pavidalu, praktiškai buvo numatyta dar praėjusiame tūkstantmetyje. Net ir perorganizuojant Lietuvos policijos akademiją A.Pumputis jau žinojo, kad tai toli gražu ne pabaiga: mintyse universitetas jau buvo. „Triukšmas kilo jau dėl šito, o juk planuose buvo numatyta dar keletas ėjimų“, – prisimena MRU rektorius.
Jau tada atsiskleidė neigiamas kitų universitetų vadovų ir atstovų požiūris į naują žaidėją, tad buvo pasirinkta atsargi laipsniška plėtros taktika bandant sustiprėti ir įsitvirtinti. Pirmiausia deklaruota, kad bus koncentruojamasi tik į teisę ir viešąjį administravimą, ir niekur daugiau. Vėliau universitetą imta pozicionuoti kaip humanitarinį, tačiau netrukus atsirado tokie dalykai, kaip psichologija, socialinis darbas, pradėjo daugėti vadybos, ir universitetas išsikovojo vietą humanitarinių bei socialinių mokslų srityje. Ko gero, ir tai dar ne pabaiga – juk Mykolo Romerio universitetas jau ėmė rengi informatikus ir užsimena apie socialines technologijas.
Taigi MRU – labai lankstus universitetas. Jis prisitaiko ir prie besikeičiančių politinių vėjų, ir prie naujų atsirandančių taisyklių, priešingai nei kiti universitetai, nesiskųsdamas ir neprašydamas sau išlygų. Čia laikomasi pozicijos, kad į konfliktus veltis neverta, nes tai nepadės siekti tikslų, o verčiau ramiai ieškoti būdų, kaip esamą situaciją išnaudoti savo interesams.

Amžinas vadovas: rektorius nuo 1991 m.

Tai, ką dabar vadiname M.Romerio universitetu, perėjo daug metamorfozių: iš Minsko aukštosios milicijos mokyklos filialo tapo jos fakultetu, vėliau – Lietuvos policijos akademija, tada – Lietuvos teisės akademija, dar vėliau – Lietuvos teisės universitetu, o galiausiai – MRU. A.Pumputis šiai įstaigai (tada – Lietuvos policijos akademijai) ėmė vadovauti dar 1990 m.: pirmiausia buvo paskirtas jos viršininku, o 1991 m. išrinktas rektoriumi.
Nors rektoriaus kadencija yra penkeri metai ir tas pats asmuo gali būti renkamas ne daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės, keičiantis statusui ši nuostata tapdavo neaktuali. Kritikai sako, kad tai tikrai ne atsitiktinumas. Pats A.Pumputis replikuoja, kad dėl rektoriaus vietos buvo skelbiamas net tarptautinis konkursas, o jis tuo metu buvo tik laikinai einantis pareigas. „Net nežinau, kaip dar kviesti konkurentus. Žmonės iš šalies dažnai mano, kad rektoriaus kėdė yra tarsi kažkokia privilegija. O juk tai tikrai įtemptas darbas“, – tikina ponas Alvydas.
„MRU A.Pumpučiui yra ne tik universitetas, kuriam jis vadovauja, – tai jo kūrinys, jo vaikas, jo imperija. Viskas nuo rūbinės ar valgyklos iki kompiuterių auditorijos kruopščiai sustyguota ir sklandžiai veikia, o jis yra viso to viršuje“, – pastebi vienas prisistatyti nenorėjęs šio universiteto studentas.
A.Pumputis iš tikrųjų daug ką laiko savo rankose ir pasižymi šiek tiek autoritariniu valdymo stiliumi. „Jei kalbėsime apie vadovavimo stilių, tai jis iš tikrųjų turi autoritarinio vienasmenio valdymo elementų, bet aš čia įžvelgiu daugiau pliusų nei minusų“, – sako K.Masiulis.
„Tačiau nėra taip, kad pasakė, ir šventa. Jis – įsiklausantis žmogus, neretai pats prašo kitų pareikšti nuomonę“, – tvirtina T.Sudnickas.
Pasak K.Masiulio, vienintelis dalykas, kuris nesikeičia MRU, yra nuolatinis keitimasis, o tokios kaip tik ir yra sėkmingiausios pasaulio organizacijos – nuolat prisitaikančios prie dinamiškos aplinkos.
Vis dėlto atlaikyti tokią kaitą sunku. Profesorius MRU palygina su Singapūru, dar prieš kelis dešimtmečius buvusia smarkiai atsilikusia teritorija, kuri esant gana autoritariniam valdymui sugebėjo padaryti neįtikėtiną ekonominę pažangą ir tapti vienu svarbiausių Rytų Azijos verslo centrų. „Taigi A.Pumputis iš pliurzės daro Singapūrą“, – sako parlamentaras ir priduria, jog labai svarbu, kad ilgainiui atsirastų žmonių, kurie suprastų situaciją ir galėtų tęsti pradėtus darbus.

Universitetas valdomas verslo logika

Pastaraisiais metais MRU garsėja kaip sugebantis pritraukti daug už studijas mokančių studentų. Šiame universitete vadovaujamasi nuostata, kad aukštasis mokslas yra paslauga, o studentas – klientas. Laikantis šio požiūrio daug dėmesio skiriama tam, kad paslauga būtų kuo kokybiškesnė: stengiamasi kviestis perspektyvius dėstytojus, užtikrinti modernią ir patogią mokymosi aplinką, megzti tarptautinius ryšius, kad studentai turėtų galimybių pasimokyti ir kituose universitetuose. Be to, rūpinamasi ir buitiškesniais dalykais, tarkim, patogiais bendrabučiais, o apie universiteto valgyklos šaunumą seniai sklinda legendos. Toks požiūris į savus studentus vertintinas, žinoma, labai pozityviai, bet esama ir prieštaringų dalykų.
Deklaruojama, jog kiekvienas žmogus turi prigimtinę teisę tobulėti, tad kiekvieno noras studijuoti turėtų būti sveikintinas ir niekas neturi jokio pagrindo to apriboti. Iš to išplaukia, kad įstoti į MRU yra gana lengva. Laikomasi požiūrio, kad studijuoti gali kiekvienas gebantis, tačiau apie tai galima spręsti tik suteikus žmogui galimybę pabandyti, tai yra bent jau po vienos ar dviejų sesijų. „Pavyzdžiui, aš įstojęs turėjau apie puspenkto šimto bendrakursių. Tai šį tą pasako“, – pripažįsta kalbintas MRU studentas.
Taigi turint omenyje, kad čia studijuoti tam tikra prasme yra lengviau (daugelyje programų nebeliko bakalauro darbo, kuris pakeistas baigiamaisiais egzaminais, atsisakyta kursinių darbų), be to, laikomasi liberalesnės skolų politikos, tokios studijos tapo ypač patrauklios tiems, kuriems tiesiog reikia diplomo. Tarkime, kai pasikeitus įstatymams atsiranda sąlyga, kad tam tikrų pareigų negali eiti žmonės, neturintys aukštojo išsilavinimo.
Kita vertus, jokie tyrimai niekada neparodė, kad MRU absolventų žinios būtų prastesnės nei baigusiųjų kitus Lietuvos universitetus, – dažnai netgi priešingai. O, tarkime, bedarbių tarp MRU absolventų netgi mažiau nei tarp kitų universitetų atstovų.
Ir dar vienas aspektas. Kiti Lietuvos universitetai nuolat verkšlena, kad jiems trūksta pinigų, trūksta studentų, trūksta ES paramos, trūksta jaunų dėstytojų, o M.Romerio universiteto skundų netenka girdėti. Jis labai sustyguotas ir dirba kaip šviecariškas laikrodis. “Tas universitetas pats užsidirba, iš savo lėšų daro remontus ir net gali leisti sau kurti naujas studijų programas, kurios iš pradžių gali pritraukti vos kelis studentus. Tačiau juk investuojama galvojant apie ateitį, suvokiant, kad nėra amžinų pelno duodančių sričių ir kada nors stabilios programos rinkai gali tapti nebereikalingos“, – dėsto K.Masiulis.
Taip pat svarbu paminėti, kad darbuotojų darbas vadybos požiūriu M.Romerio universitete taip pat gerai sustyguotas. Čia ne tik aiškiai nustatomi tikslai, bet ir taikoma nebloga motyvacinė sistema, ir visi žino, koks elgesys sveikintinas. Tai puikiai matoma iš gaunamo atlygio už darbą. Universitete skatinama tokia kultūra, kad dėstytojai visada būtų priversti kelti savo kvalifikaciją, kompetenciją, ieškoti ryšių užsienyje bei kitaip darbuotis universiteto labui. O už tai atsilyginama per įvairius priedus ir galimybe užsidirbti kone antrą atlyginimą.
Pasak T.Sudnicko, nemažai MRU dėstytojų papildomai užsidirba vykdydami įvairius konsultacinius ar mokslinius projektus, dėl kurių neretai konkuruoja ir privačios įmonės. „Skatinama, kad universiteto dėstytojai dalyvautų įvairiuose projektuose universiteto vardu. Tada naudos gauna ir universitetas, nes matomas jo vardas, ir pats dalyvaujantis dėstytojas, nes įgyja naujų žinių, kurios gali būti vėliau panaudojamos dėstant ar atliekant mokslinius tyrimus, be to, galima visai nemenkai užsidirbti. Svarbiausia, kad sritys būtų įdomios universitetui“, – paaiškina dekanas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2013-m-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.