Lietuvos universitetai konkuruoja ne tik tarpusavyje, bet ir tarptautiniu mastu. Apie tai, kaip mažos šalies aukštojo mokslo sektoriui ne tik atsilaikyti, bet ir sustiprėti, kalbamės su Mykolo Romerio universiteto rektoriumi prof. dr. Alvydu Pumpučiu.

VEIDAS: Kaip vertinate universitetų jungimąsi? Ką tai duotų šalies aukštajam mokslui?
A.P.: Universitetų jungimasis nėra savitikslis. Jis reikalingas tik tada, kai stiprina universitetus, antraip tebus trukdis. Mes įkūrėme tarptautinį septynių pasaulio universitetų konsorciumą, tad tarsi darome tą patį, tik peršokame tai, kas dabar daroma Lietuvoje. Vis tiek galiausiai Lietuvos universitetai turės atsidurti tarptautiniuose aukštojo mokslo dariniuose, antraip mūsų aukštojo mokslo sektorius bus pažeidžiamas ir nestabilus.
Šiuo metu pasaulyje kuriasi labai stiprūs intelekto megatinklai, kurie tokį kaip Lietuvos aukštojo mokslo sektorių lengvai užvaldytų. Taigi sukūrėme stiprių universitetų konsorciumą su Pietų Korėjos Dongseo, Japonijos Josai, Kinijos Huazhongo, Anglijos Midlsekso, Italijos Bolonijos bei Kroatijos Zagrebo universitetais, drauge turinčiais kone 100 tūkst. studentų. Galiausiai ruošiamės įsijungti į Eurazijos megatinklą, kuris vienija apie 4,5 mln. studentų.
Tokia sąjunga – vienas mūsų saugumo garantų. Taip randame stiprių partnerių, suinteresuotų mūsų sėkme. Daugiausia bendradarbiausime įprastinėje universitetų veikloje (mokslo, socialinių bei kompiuterinių technologijų srityje), teiksime dvigubus, trigubus, o gal net konsorciumo diplomus. Žmogus, per tą patį studijavimo laiką gavęs ne vieno, o kelių universitetų diplomą, darbo rinkoje bus daug saugesnis.
Pasaulyje stebime politinius neramumus, bet intelekto sferoje irgi vyksta tas pats, tik rafinuočiau. Siekis užvaldyti intelektą – labai stiprus. Ypač aktyvi Azija, kurioje koncentruojasi mokslo pažanga. Ji modeliuoja, kad 2030-aisiais gamins 57 proc. pasaulio BVP, kai dabar gamina 26 proc. Tai būtų ekonominis dominavimas pasaulyje. Na, o viso to priešakyje eina intelektas.
VEIDAS: Ar partnerystė su užsienio universitetais yra būtina sąlyga tokios mažos šalies kaip Lietuva aukštosioms mokykloms, kad būtų konkurencingos pasaulyje ar net išliktų?
A.P.: Tai tiesiog neišvengiama. Konkurencija aštrėja, tačiau konkuruoti konfrontuojant nėra tinkamas kelias – reikia konkuruoti bendradarbiaujant. Lietuvos aukštojo mokslo sektoriui norint išlikti būtina integruotis į tarptautines struktūras.
VEIDAS: Koks yra keleto universitetų jungtinių programų potencialas Lietuvoje?
A.P.: Kurdami jungtines programas su kitais universitetais siejame jų gebėjimus su mūsų. Taip daug iš jų išmokstame. Jungtinė programa naudinga ne tik studijuojančiam studentui, bet ir universiteto dėstytojams bei pačiam universitetui stiprinant studijų kokybę. Universitetų žiede susidaro konkurencinė aplinka, tad dalyvaudamas tokioje programoje dėstytojas pats labai greitai tobulėja. Supranta, kad “bet kaip” neišeis, nes iškrisi iš rinkos ir tapsi nereikalingas. Sukuriama neprievartinė komandinė tobulėjimo sistema.
Kito kelio nėra – universitetas privalo atitikti partnerių studijų kokybės standartus, antraip niekas nebenorės su juo bendradarbiauti. Niekam nereikalingas silpnas partneris, nes tai kompromituotų kitų konsorciumo universitetų vardą. Džiugu, kad šiandien mus vertina.
VEIDAS: Mykolo Romerio universitetas pasižymi tarpdiscipliniškumu. Kaip vertintumėte kritiką, kad mokantis daug ko galiausiai gerai neišmokstama nieko?
A.P.: Žmogus turi kaupti žinias ne dėl žinių, o dėl karjeros. Žinios vis labiau tampa ne tik aukštosios mokyklos privilegija ir jų galima įgyti kitais būdais, tad universitetams svarbiausia išmokyti žmogų sieti įvairias žinių sistemas, ugdyti gebėjimus – suteikti tai, kas labiausiai padėtų siekti karjeros. Tarkim, versle reikia žinių visumos – nuo ekonomikos iki psichologijos. Siauros žinios daugeliu atvejų jau yra praeitis. Judame tarpdiscipliniškumo link, nes grynųjų žinių reikia vis mažiau. Išmanantis tik vieną sritį žmogus negalės prisitaikyti prie greitai besikeičiančios aplinkos. Tarpdisciplininės profesijos neišvengiamai yra ateities profesijos.
VEIDAS: O kaip vertintumėte nuotolinių studijų ateitį Lietuvoje?
A.P.: Pavyzdžiui, dabar, kai kuriame tarptautinį konsorciumą, be nuotolinių studijų mūsų siekiai patirtų krachą. Jungtinėse programose tokiu būdu bus mokoma 40–50 proc. medžiagos. Manau, jei universitetai bus silpni nuotolinių studijų srityje, tai taps viena jų išstūmimo iš rinkos sąlygų. Kam iš Vilniaus važiuoti studijuoti į Klaipėdą, jei mažiau keblumų nuotoliniu būdu tai daryti kokiame nors Londono atvirajame universitete?