Jaunasis mokslininkas Aurelijus Rinkevičius džiaugiasi turėjęs progą prisiliesti prie fizikos istorijos, nes jam pavyko atsidurti pačiame įvykių sūkuryje, mokslininkams ieškant “dieviškosios“ dalelės – Higgso bozono.

„Para turi 40 valandų – 24 iš jų dirbi, o likusias gali miegoti“, – šmaikštauja JAV Floridos universitete studijuojantis, tačiau dabar daugiausiai laiko Šveicarijoje, didžiausioje pasaulyje dalelių fizikos laboratorijoje CERN, prie didžiojo hadronų priešpriešinių srautų greitintuvo praleidžiantis vilnietis doktorantas Aurelijus Rinkevičius.
Išsilaikęs reikiamus egzaminus Floridos universitete, pernai vasarą jaunasis mokslininkas atvažiavo į Šveicariją užsiimti moksline veikla. Nuo tada iki šio pavasario jis darė tai, ką ir didžioji dalis CERN laboratorijoje dirbančių žmonių, – analizavo milžinišką kiekį duomenų.
„Veikdamas dalelių greitintuvas surinko begalę duomenų, o dabar juos reikia apdoroti. Analizė suskirstyta gabaliukais, ir viena grupė tiria vienus aspektus, kita – kitus, – paaiškina vaikinas. – O aš patekau į pačią karščiausią tyrimų grupę, kokia tik gali būti: dirbome prie paties svarbiausio klausimo, tai yra Higgso bozono.“
Tiesa, pats Aurelijus kol kas dar nėra įtikintas, kad pamatytoji dalelė tikrai yra trokštamasis Higgso bozonas. „Visi atliekami tyrimai tai tarsi patvirtina, tačiau dar labai daug kas neaišku ir nėra patikrinta, tad kol kas esu nusiteikęs skeptiškai, – pripažįsta jis. – Manoma, kad dalelių greitintuvas veiks dar bent 20 metų, ir, tikėtina, jau po kito paleidimo (2015-aisiais) praėjus kokiems trejiems–penkeriems metams apie šią naują dalelę galėsime pasakyti kažką daugiau.“
Beje, ši dalelė susidaro labai retai – maždaug kartą per 10 mlrd. dalelių susidūrimų.
Na, o A.Rinkevičiui patekimas į minėtą grupę reiškė ne tik unikalią galimybę įgyti neįkainojamos patirties, bet ir atsakomybę bei didžiulį spaudimą kuo greičiau parodyti rezultatų. Be abejo, darbo buvo neapsakomai daug, nes, be itin reiklių darbo vadovų, Aurelijui teko atlaikyti ir stiprią konkurenciją, stengiantis greičiau pasistūmėti su tyrimais. „Beveik metus gyvenau kaip pragare: asmeninio gyvenimo neturėjau, savaitgalius teko užmiršti, o susirinkimai kartais vykdavo ir  antrą valandą nakties. Iš tiesų CERNE yra tarsi dvi stovyklos – amerikoniška ir itališka. Vieni dirba aiškiai per daug, o kiti vos sukasi. Kadangi aš patekau į karštąjį tašką, dirbau dieną naktį, nes to paprasčiausiai buvo reikalaujama. Taigi tikrai teko pavargti“, – prisimena jaunuolis.
„Kad Aurelijus yra visiškas darbomanas, tai faktas, – pripažįsta jo draugas dar nuo Žvėryno gimnazijos laikų Vytenis Darulis ir priduria, kad penketą pastarųjų metų su juo ne tik matytis, bet ir bendrauti internetu yra gana sudėtinga. – Jis amžinai neturi laiko, jį nuolat spaudžia darbas.“
Aurelijaus mama Audronė Rinkevičienė per pastaruosius porą metų savo sūnų gyvai matė tik porą kartų. “Jis visiškai atsidavęs fizikai. Nė nežinau, kiek valandų per parą Aurelijus dirba, o laisvalaikio gana ilgai iš viso neturėjo. Galima sakyti, jis nėra matęs nei JAV, nei Šveicarijos, nes natūraliai kuo daugiau laiko nori skirti fizikai“, – neabejoja mama.
Kita vertus, kai atrandi savo sritį, net ir didelis krūvis tampa ne taip sunkiai pakeliamas. V.Darulis įsitikinęs, kad būtent taip nutiko ir jo draugui: „Nemanau, kad Aurelijus būtų trankęsis po visą pasaulį vien dėl to, kad jam tiesiog smagu keliauti, – iš tiesų jam smagu mokytis ir dirbti.“
Su tuo sutinka ir A.Rinkevičienė. Pasak jos, sūnus taip pat puikiai nusimano apie kompiuterius ir žino, kad ši sritis būtų pelningesnė, tačiau jį domina tik fizika. „Jei turi užsibrėžęs tikslą, iš vėžių jo taip lengvai neišmuši – apsisprendęs nesvyruoja. Net ir stodamas į bakalauro studijas rašė tik vieną pasirinkimą – fizika“, – patikina mama.

Nuo fizikos pailsės spręsdamas techninius klausimus

Nors A.Rinkevičius yra visiškai patenkintas tuo, ką daro, tačiau šiuo metu jis nusprendė laikinai atsitraukti nuo fizikos ir šiek tiek pailsėti po tokio maratono. Kadangi iš CERN laboratorijoje dirbančių jaunųjų mokslininkų tikimasi, kad jie ne tik atliks mokslinę duomenų analizę, bet ir prisidės prie techninės dalies, tai yra prie pačių prietaisų tobulinimo, vaikinas pamatė galimybę bent trumpam atsipūsti. „Atėjo laikas, kai grupei reikėjo paaukoti vieną žmogų, kuris nuo duomenų analizės pereitų prie techninio darbo. Be to, kadangi viskas pradeda slopti, nes greitintuvas yra sustabdytas, ir kadangi čia nieko ypatingo įvykti neturėtų, nusprendžiau laikinai peršokti į kitą sritį. Šiuo metu prisidedu prie vieno iš detektorių dalies atnaujinimo“, – pasakoja jaunasis mokslininkas.
Aptariamas dalelių greitintuvas turi keletą detektorių, kuriuose vyksta duomenų rinkimas. Kadangi naujai gimstančios dalelės skirtingos, jas tyrinėjant reikia vis kito žvilgsnio, tad kiekvienas detektorius savo viduje turi tam tikras posistemes. Aurelijus šiuo metu kaip tik ir dirba su posisteme, atsakinga už tam tikrų dalelių – mionų aptikimą (ji kaip elektronas, tik sunkesnė ir, palyginti su kitomis, ilgiau gyvuojanti dalelė).
Nors dabartiniam darbui reikia daug techninių įgūdžių bei kompiuterinių žinių (be šių apskritai nė iš vietos, nes absoliučiai viskas susiję su kompiuteriais), A.Rinkevičiui ir vienų, ir kitų pakanka. Pasirodo, techninių žinių vaikinas turi dar nuo mokyklos laikų, kai pačiam savo rankomis tekdavo konstruoti įvairiausius prietaisus. „Pavyzdžiui, mane visą laiką žavėjo itin kokybiškas garsas, tačiau jei nori įsigyti reikalingos aparatūros, tai kainuoja nežmoniškus pinigus. Kita vertus, juk tai galima ir pačiam susikonstruoti. Tą aš ir padariau“, – teigia vaikinas.
„Jau nuo paauglystės jis buvo audiofilas ir muzika, kaip ir fizika ar technika, domėjosi seniai, taigi dar mokydamasis gimnazijoje draugų padedamas susimontavo ypatingą garso stiprintuvą ir kolonėles“, – priduria V.Darulis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-40-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.