Vyriausybė ir Energetikos ministerija siekia susėsti prie bendro derybų stalo su “Gazpromu” ir tartis nebe dėl dujų kainų metams ar dvejiems, o dėl visos būsimo dujų verslo Lietuvoje schemos. Būtent taip galima aiškinti pastarojo meto energetikos ministro Arvydo Sekmoko veiksmus ir viešus pareiškimus.

Iš pirmo žvilgsnio energetikos ministro veiksmai kažkuo panašūs į bandymus staigiu antpuoliu paimti “Lietuvos dujų” tvirtovę, užmėtant ją netikėtais pareiškimais. Vieną savaitę Vyriausybė surašo oficialų skundą į Europos Komisiją, kuriame kaltina “Gazpromą” piktnaudžiaujant savo, kaip monopolininko, padėtimi. Kitą savaitę Vyriausybė pritaria įstatymo projektui, numatančiam gamtinių dujų tiekimo atskyrimą nuo perdavimo tinklų. Praėjusią savaitę Energetikos ministerija, kaip valstybei priklausančios AB “Lietuvos dujos” akcijų valdytoja, oficialiai pareikalavo, kad iš bendrovės valdybos būtų pašalinti “Gazpromo” atstovai, o generalinis direktorius Viktoras Valentukevičius atsistatydintų.

Kadangi Lietuvos ir “Gazpromo” santykiniai dydžiai šiaip jau skiriasi, visi ligšioliniai Vyriausybių vadovai su Rusijos dujininkais bendraudavo pabrėžtinai pagarbiai. Juoba kai kurie jų į kabinetą Vyriausybės rūmuose patekdavo su tiesiogine “Gazpromo” tarpininkų pagalba. Tad nenuostabu, kad dabartinės Vyriausybės surengtas puolimas verčia daugelį iš nuostabos kraipyti galvą. Ne išimtis ir patys Rusijos dujininkai, kurių pirminė reakcija į A.Sekmoko reikalavimus priminė iš snaudulio pažadinto tvirtovės sargo reakciją: “O jūs, mažiai, ko norit? Jūs čia rimtai?”

Tikriausiai, norint geriau suvokti Energetikos ministerijos ir jos vadovo veiksmus, vertėtų prisiminti, kaip tas pats A.Sekmokas elgėsi su “trigalviu slibinu” LEO LT. Nors ministras į Vyriausybę ėjo skambant šūkiams “galas monopolininkams”, iš pradžių niekas netikėjo, kad LEO LT ne tik kad išardyti pavyks, bet kad apskritai bus drįsta tą daryti. Kai A.Sekmokas vis dėlto pabandė, jam buvo pagrasinta Stokholmo arbitražu ir milijardinėmis kompensacijomis už LEO LT akcininkų patirtus nuostolius. Praėjo metai, ir nebeliko nei LEO “slibino”, nei ieškinių, nei kompensacijų.

Netikėjusieji, kad maža ministerija gali sudoroti įtakingiausią to meto verslo struktūrą Lietuvoje, taip greitai pamiršo savąjį netikėjimą, jog šiandien vėl girdime, kad A.Sekmokui nieko neišeis, kad jis bando tik pagąsdinti “Gazpromą”, kad teks mokėti milijardus kompensacijų už nacionalizuotus dujotiekius. Vis dėlto prisiminus, kaip nuosekliai ir planingai buvo išardytas LEO LT; matant, kaip (praėjusią savaitę vykusioje spaudos konferencijoje) pramonininkų vadas ir įtakingiausias “Gazpromo” lobistas Bronislovas Lubys iš grasinamo į pagarbų pakeitė kalbėjimo toną ministro adresu, Vyriausybės veiksmai “Lietuvos dujų” atžvilgiu darosi panašūs į gerai apgalvotus.

Šį įspūdį stiprina ir ministro siūlymas savo kolegai Rusijoje, prieš sėdant derėtis, pirma susitarti, dėl ko bus deramasi. O paskui į derybas paimti ir “trečiosios šalies” – Europos Komisijos atstovų, nes, kad ir kaip būtų, konfliktas tarp Lietuvos Vyriausybės ir “Gazpromo” kilo siekiant įgyvendinti ES direktyvas. Tai jau nebe antpuolis, tai planinga apgultis. Tokios neretai baigiasi pergale.