Į politikų personažus bandę persikūnyti šoumenai daugiau naudos visuomenei būtų atnešę dirbdami sau įprastame žanre.

Pramogų verslo guru Arūnas Valinskas – didžioji praėjusių Seimo rinkimų sensacija. Dar vienas jo sumanytas projektas sulaukė šlovės: Tautos prisikėlimo partija (TPP) pasivadinusi bičiulių kompanija rinkimuose buvo antra pagal populiarumą ir laimėjo 16 mandatų. Pats A.Valinskas atsisėdo į aukščiausią parlamente Seimo pirmininko postą – vaizdelis tikrai ne geresnis, nei kad kai koks politikas strikinėja ant parketo televiziniame šokių šou, o dar ir pavojingas visuomenei.Juk šios kadencijos įstatymų leidėjams, tarp jų ir lig šiol duoną užsidirbusiems dainomis ir žaidimais, teko misija traukti valstybę iš krizės.

Tačiau TPP šlovės akimirka buvo trumpa – jos nebėra Lietuvos politiniame žemėlapyje. O iš A.Valinsko-erelio politikoje šiandien beliko geriausiu atveju varnėnas. Tačiau nors buvusių prisikėlėlių vedlys vis dažniau vėl šmėžuoja TV ekranuose, bet neatsižada ir politiko personažo – jis vėl bandys laimę Seimo rinkimuose.

Į Seimą prisivedė juokdarių ir parazitų

A.Valinskas iš info šou autorių tapo jų personažu – su žmona pašonėje, su apgailėtinais savo kariaunos likučiais, kurie dažnai realybėje yra dar didesnė politiko parodija nei jų personažai. Prisikėlėliai uoliai tesėjo rinkimų pažadą – kad su jais bent jau bus linksma (juk rinkimų programos ir neturėjo, tik dešimt šūkių). Vien ko verta Asta Baukutė: tai krūtį Seimo posėdžių salėje išsitraukė kūdikį pamaitinti, tai apsimelavo, kai jos vyras su mokesčių mokėtojų mokamu jos visureigiu sudaužė šviesoforą ir pabėgo, tai pasikvietusi į posėdį britų profesorių į jį džiaugsmingai kreipėsi „kamau, baby“, suprask „come on, baby“ (nes nieko daugiau angliškai nemoka).

Pramogų rykliams persikrausčius į parlamentą, ir šis virto bulvarinės žiniasklaidos būstine. Tačiau A.Valinskas supainiojo žanrus: manė, kad ir Seime, kaip šou, vieną dieną galima būti vienu, o kitą dieną – kitu personažu. Tad viešai arogantiškai pareiškė, kad dabar į jį reikia kreiptis pagarbiai – jau ne kaip į tą žmogų, kuriuo buvo iki šiol, o kaip į Trečią Asmenį Valstybėje.

Vieni prisikėlėliai tik juokavo, kiti kabino kur kas giliau, ir šiandien pats A.Valinskas pripažįsta, kad kai kas į partiją ėjo, kad krizės metais per valstybinius užsakymus išspręstų kai kurių įmonių finansines problemas. „Tai buvo parazitai ir, kai tai pamačiau, jie buvo išprašyti. Kad gyvatė nuodinga, sužinai tik, kai įkanda”, – kažkodėl taip mano A.Valinskas, nors yra begalė būdų anksčiau sužinoti, kurios gyvatės nuodingos ir kaip jų saugotis. Kas kitas, jei ne partijos pirmininkas, turi prisiimti atsakomybę, kad į savo partiją prisikvietė tokių personų.

Bet TPP susipjovė tarpusavyje ir jau po kiek daugiau nei pusmečio A.Valinskas su savo bendraminčių likučiais pasivadino Ąžuolo frakcija (ak, toji didybės manija), bet paskui vėl grįžo prie Tautos prisikėlimo pavadinimo, kol galiausiai pernai ištirpo Liberalų ir centro partijoje ir frakcijoje. Tiesa, į frakciją su A.Valinsku atėjo jau tik penki bendraminčiai. Tautos prisikėlimo partijos vardo Lietuvos politiniame žemėlapyje nebėra praktiškai nuo pernai rudens. O lengvatikių pasitikėjimas naujais pranašais išsisklaidė kaip dūmas dar anksčiau: Tautos prisikėlimo partijos reitingai per metus nusirito nuo 15 iki 0,3 proc. („Vilmorus“/“Lietuvos ryto“ duomenys). Europos parlamento ir savivaldybių rinkimuose TPP sąrašai liko be mandatų.

Skandalai – indėlis į parlamento skaidrumą?

Tačiau net TPP skandalus A.Valinskas linkęs vadinti indėliu į parlamentarizmą. Pavyzdžiui, skandalas, jo buvusiam bendražygiui Linui Karaliui kainavęs Seimo nario mandatą, esą buvo akstinas baigti ligi tol gyvavusią masinę praktiką Seimo salėje balsuoti vieniems už kitus. Po girtavimo skandalų Seimo salėje nebepilstomas brendis. Paaiškėjus, kur Seimo naujokai taško parlamentinei veiklai skirtus pinigus, įvesta prievolė atsiskaityti už šias išlaidas.

A.Valinsko nuomone, prisikėlėliai buvo ne didesni nusidėjėliai už ankstesnių kadencijų prasižengėlius, tik dabar daugiau viešumo. Be to, anot jo, visos kvailystės akcentuojamos kažkam norint slėpti svarbesnius nusižengimus. Tenka pripažinti, kad tame yra teisybės. Tačiau kodėl reikėtų lygiuotis į pačius blogiausius pavyzdžius? Nesunku prognozuoti, kokia bus kitos kadencijos įstatymų leidėjų kokybė, jei kandidatai į Seimą sau reikalavimų kartelę kels lygindamiesi su prisikėlėliais.

Nieko išskirtinio A.Valinskui atrodo ir jo partijos skilimas, o paskui ir mirtis. Juk, pavyzdžiui, visai neliko ir kadaise Seimo rinkimus laimėjusios Naujosios sąjungos. Tačiau tokie populistiniai rinkimų projektai, pasak politologo Vincento Vobolevičiaus, ne tokie jau nekalti: maža, kad kai kurie, A.Valinsko žodžiais tariant, parazitai piktnaudžiauja savo pareigomis, apvilti žmonės nusivilia civilizuota politika, tampa apolitiški, ieško vis naujų pranašų.

Ne tik negavo pirmojo, bet prarado ir trečiojo asmens postą

Tačiau ir buvę bendražygiai, kuriuos A.Valinskas šiandien vadina parazitais, neliko skolingi savo vedliui, juolab kad sukompromituoti jį nebuvo sudėtinga. Trečiuoju valstybės asmeniu (nors iš tikrųjų Seimo pirmininkas – mažiausiai antrasis) A.Valinskas išsilaikė vos dešimt mėnesių. Paskutinis lašas buvo pasipylusi informacija apie galimus jo kriminalinius ryšius su nusikalstamomis struktūromis, artimą draugystę su vienu iš Kauno nusikalstamos daktarų grupuotės narių.

A.Valinską užgriuvo ir daugiau bėdų, mat jis save matė ne tik trečiuoju, bet jau ir pirmuoju asmeniu, tad nutarė kandidatuoti Prezidento rinkimuose. Tačiau nepavykus rasti būtinų nors 20 tūkst. rėmėjų, jo štabas ėmė parašus klastoti. Maža to, piliečių pasitikėjimas A.Valinsku vis menko: iš 2008 m. gruodį jį palankiai vertinusių 37,3 proc. po metų liko tik 11 proc. (dar po metų – 4,8 proc).

Balsų atstatydinimui Seime surinkti sunku nebuvo: nors būtų užtekę 71 balso, bet balsavo net 95 Seimo nariai. Tačiau ir čia A.Valinskas sau randa pliusų: jis sako, kad štai pirmą kartą per 22-ejus mūsų valstybingumo metus postą praradęs valdančiosios koalicijos partijos lyderis neišsprogdino valdančiosios koalicijos. Žinoma, klausimas kodėl. A.Valinskas sakosi asmeninių ambicijų atsisakęs dėl koalicijos. Tačiau kad paskui išsijuosęs šokdino A.Kubilių, bet kokiu pretekstu gąsdindamas pasitrauksiąs iš koalicijos ir ją sugriausiąs, irgi jokia paslaptis. Taip visą kadenciją ir karaliavo prisikėlėliai viena “riebiausių” finansine prasme vadinamoje Aplinkos ministerijoje, nors ji buvo atsakinga už sužlugdytą namų renovavimo programą, čia kildavo daug abejonių dėl europinių ir kitų pinigų panaudojimo skaidrumo. Prezidentė atviru tekstu reikalavo ministro Gedimino Kazlausko atsistatydinimo, o ir pačiam A.Kubiliui akmeniu po kaklu kabojo nepadaryti jo darbai, bet jis nesiryžo rizikuoti koalicija.

Netekęs Seimo pirmininko posto A.Valinskas įsigeidė kito – kultūros ministro. Prezidentei atsisakius padaryti tokį akibrokštą kultūros žmonėms, A.Valinskas parodė savo kultūros lygį ir ją apšaukė įžeista boba.

Bet visai be posto A.Valinskas neliko: jis vadovauja Seimo Informacinės visuomenės plėtros komitetui. Politikas pateikė nemažai vertingų teisės aktų projektų, nors kai kuriuose, kitų Seimo komitetų ir parlamentarų įtarimu, ir kyšojo jo draugų komercinėse televizijose lobisto ausys. O su partijos likučiais A.Valinską priglaudusi Liberalų ir centro sąjunga jam patikėjo vicepirmininko postą.

Pramogų versle daro didesnę politiką

Taigi A.Valinskas savo pirmą ir dar nežinia, ar vienintelę kadenciją Seime baigia būdamas nebe trečias asmuo valstybėje, nebe partijos, kuri dabar net neegzistuoja, pirmininkas, ne valstybės prezidentas, nors tokių ambicijų turėjo, bet ir ne visiškai eilinis politikas – Seimo komiteto pirmininkas ir liberalcentristų vicepirmininkas.

Vis dėlto kai kurie šnekinti parlamentarai neabejoja, kad darbas Seime – ne A.Valinsko mėgstamo žanro. Seimo posėdžiuose jis ilgai nerymo – užsiregistruoja ir dingsta. Bet, teisybės dėlei, toks jis ne vienas Seime. A.Valinskas kur kas geriau atrodo besijaučiantis TV šou nei Seime. Bet ne jis vienas. Ant jo, kaip ir ant jo bendražygės šeimoje ir Seime Ingos Valinskienės nuolat limpa įtarimai, kad padažnėjęs jų dalyvavimas televiziniuose šou nėra labdara. Tačiau, tenka pripažinti, ne vienas Seimo narys dar skandalingiau dirbo kitus darbus, nors Konstitucija tai draudžia, bet ir toliau sėdi Seime.

Kai kas A.Valinską įtaria lobizmu, bet iki kai kurių šioje srityje pasiekusių komitetų pirmininkų konservatorių jam toli. Jis, be abejonės, turi kalbos dovaną, kuri politikui labai svarbi. Jis turi teisininko išsilavinimą, nesvarbu, kad jį baigė tik būdamas 36-erių – keturiskart buvo šalintas iš studijų, bet visus kartus ne dėl negebėjimo mokytis, bet todėl, kad neturėjo laiko vaikščioti į paskaitas, nes koncertavo, ar dėl apgavysčių ir chuliganiško elgesio. Jis protingas ir imlus, vienas iš nedaugelio parlamentarų, mokyklą baigusių aukso medaliu, nors ir ten pridirbdavęs visokių eibių. Taip, jis teistas, bet irgi ne vienintelis toks Seime, o teistumą užsidirbęs irgi per pokštavimus – pranešęs apie neva padėtą bombą Žilvino Žvagulio ir Irenos Starošaitės vestuvių pokylyje.

Tad galima daryti išvadą, jog A.Valinskas ne ką skiriasi nuo statistinio parlamentaro, tik kiti ne tokie spalvingi, kad apie juos kaip apie jį parašytų knygą „Akiplėša, arba Tas ir kitas Arūnas Valinskas“.

A.Valinskas – nors vidutiniokas parlamentaras, vis dar nepralenktas Lietuvos šou biznio ryklys, „Dviračio žynios“, „Dviračio šou“, „Kelias į žvaigždes“, „Žvaigždžių vartai“, „Šeši nuliai – milijonas“, „Taip ir ne“, „Mis nelaisvė“ sumanytojas. Niekas Lietuvoje neturi tokios kaip jis geros rankos kepti scenos žvaigždutes, kai kurias, lietuviškais maštabais, gana aukštos prabos. Prie to reikia pridurti: pramogų verslas jam sukrovė turtus.

Tad vienintelis projektas, kuriame A.Valinskui nelabai sekasi – politika. Galima tik spėlioti, kas jį atginė į Seimą – smalsumas, azartas, susireikšminimas ar dar kokie kiti, žemiškesni tikslai. Juolab interviu į klausimą “ar nenorįs į politiką”, jis vis atšaudavęs: „Ką aš jums blogo esu padaręs.“ A.Valinskas įsigyveno ir į politiko personažą, tačiau jis kur kas geresnis politikas pramogų versle, o politikoje jis – juokdarys. Štai priglaustas liberalcentristų, jų suvažiavime jis nepraleido progos pajuokinti naujųjų bendrapartiečių: „Širdis džiaugiasi matant, kad ne visi norintys telpa atsisėsti – prisėsti, tiksliau.“

Niekas nesako, kad šoumenas negali tapti geru politiku. Bet ar tapo juo A.Valinskas? Kur kas daugiau žiūrovų lauktų jo televizijos ekrane – ten, kur jis išskirtinis ir nepakartojamas, nei Seimo salėje.