BFL

Sąmoningą provokaciją prieš prezidentę Dalią Grybauskaitę, premjerą Andrių Kubilių ir partnerius Seime surengusio Arūno Valinsko likimas nulemtas – valdančiojoje koalicijoje vietos jam nebeliks.

Šachmatų žaidėjams gerai žinomas terminas “ėjimas žirgu”, reiškiantis, kad viena figūra vienu metu puolamos dvi ir daugiau priešininko figūrų, taip stengiantis įvaryti jį į kampą. Panašų ėjimą, siekdami įstumti į kampą prezidentę Dalią Grybauskaitę ir Andriaus Kubiliaus vadovaujamą Vyriausybę, nutarė padaryti valdžią praradusiųjų koalicija. Tik vietoje žirgo jie nutarė panaudoti politikoje nelabai patyrusį, užtai didelių ambicijų turinį Arūną Valinską, kuris, regis, dar nesuprato, kad jo paties politinis žaidimas tuo ir pasibaigė.

A.Valinsko politinė karjera baigta

Regis, trumpam grįžęs visuotinis susidomėjimas A.Valinsku, tiksliau, jo chuliganišku išpuoliu prieš D.Grybauskaitę, taip apsvaigino buvusią eterio žvaigždę, kad jis jau ėmė nebesuvokti, ką kalbąs. Dvi savaites tiek partneriams valdančiojoje koalicijoje, tiek visuomenei aiškinęs, esą jo netenkina partijos deleguoto kultūros ministro Remigijaus Vilkaičio darbas, praėjusią savaitę A.Valinskas viešai ir su neslepiamu pasitenkinimu prisipažino, kad tai buvęs sąmoningas melas ir apgavystė: jokio kultūros ministro posto jis nesiekęs, o viešas valstybės vadovės įžeidimas bei grasinimas skelbti nepasitikėjimą premjeru “buvo specialiai sudėliota situacija”.

Reikia visiškai neišmanyti politikos, kad nesuvoktum, jog po tokio pareiškimo bet kuris politikas ir jo vadovaujama partija lėks iš valdančiosios koalicijos greičiau nei kamštis iš šampano butelio. Ne todėl, kad Lietuvoje nėra priimta viešai įžeidinėti moteris ar valstybės vadovą, bet todėl, kad esant krizinei situacijai nepatikimiems, savus apgaudinėti linkusiems partneriams vietos valdžioje nėra.

Kai kiekvienas balsas Seime gali lemti tolesnį Vyriausybės egzistavimą, Trojos arkliai nedelsiant metami už vartų. Tuo tarpu A.Valinskas net neslėpė ketinąs būti būtent tokiu Trojos arkliu valdančiojoje koalicijoje. Vieną dieną viešai tikinęs, kad jis ir jo bendrapartiečiai jokiu būdu nepaliks koalicijos, kitą dieną A.Valinskas ir visa Tautos prisikėlimo partijos frakcija parėmė socialdemokratų siūlymą Seimui kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl privalomojo sveikatos draudimo mokesčio rinkimo.

Kas tikrieji žaidėjai?

Apskritai praėjusią savaitę klausantis A.Valinsko kalbų buvo jau nebeaišku, kuriai pusei jis atstovauja – Vyriausybės ar ją kaip nors išklibinti norinčių socialdemokratų ir su jais susidėjusių įtakos grupių, kurias sudaro viena kadaise įtakingiausia žiniasklaidos bendrovė, taip pat žemės ūkio, nekilnojamojo turto, aviacijos, internetinės žiniasklaidos rinkose savo veiklą plėtojantis vienas stambiausių Lietuvos verslininkų Gediminas Žiemelis bei jų politinis kūrinys – Gedimino Vagnoriaus vadovaujama Krikščionių partija, kaip dabar vadinasi kartu su šio kraštiečiu Laimontu Diniumi ir G.Žiemelio jaunystės draugu Aleksandru Sacharuku nuo A.Valinsko “prisikėlėlių” atskilusi Seimo narių grupė.

Šeštadienį Socialdemokratų partijos tarybos posėdyje šios partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius paskelbia, kad kitokios koalicijos sudėlioti nepavyks, tad reikia kreiptis į prezidentę dėl priešlaikinių Seimo rinkimų, kurie galėtų vykti kitų metų kovą kartu su savivaldybių tarybų rinkimais, organizavimo. Praeina kelios dienos, ir tą pačią idėją skelbia jau ir A.Valinskas: “Jei nėra normalios koalicijos, pritarčiau socialdemokratų idėjai dėl naujų Seimo rinkimų”.

Tai A.Valinskas pareiškia televizijos laidoje, kurioje iš vienos pusės jį remia anksčiau prezidento Valdo Adamkaus patarėju dirbęs žymus “lopatologas”, iš kitos palaiko ir netgi atstovo spaudai pareigas atlieka buvusio įtakingiausio dienraščio apžvalgininkas. Juokingiausia, kad dar neseniai abu tvirtai Vyriausybę rėmusį A.Valinską su žemėmis maišydavo. Bet kai šis persimetė į priešininkų stovyklą ir ėmė pulti prezidentę D.Grybauskaitę – iš karto draugu ir sąjungininku patapo.

Lošimo esmė

Sužaisti A.Valinsko ambicijomis panorusių jėgų išskaičiavimas buvo paprastas, bet tuo ir gražus – vienu ėjimu pasiekti du tikslus.

Pirma, sukelti valdančiojoje koalicijoje pasitikėjimo krizę, taip priverčiant premjerą A.Kubilių ieškoti papildomų sąjungininkų, o tokių vaidmenį atlikti, manyta, galėtų tik viena partija – dar neseniai toje pačioje koalicijoje buvę, dabar G.Vagnoriumi pasipildę “krikščionys”. Tokiu būdu įtaką praradusi žiniasklaidos grupė vėl įgytų poveikio Vyriausybei svertą, o bankrutavusios “flyLAL” bendrasavininkis G.Žiemelis – įtaką Susisiekimo ministerijai, kuri pernai atsisakė gelbėti jo įmonę.

Antra, pakirsti prezidentės D.Grybauskaitės autoritetą, parodant, kad iš jos viešai išsityčiojęs A.Valinskas gali išlipti sausas iš vandens ir toliau likti valdžioje, taip padrąsinant šiuo metu gerokai persigandusią valdininkiją, ypač teisėtvarkininkus. Juk tikrai menką paramą Seime teturinti A.Kubiliaus Vyriausybė negalėtų daryti valymo valstybės aparate, teisėtvarkoje ir kelti į paviršių aštuonerius metus valdžiusių socialdemokratų ir “valstybininkų” klano aferų, jeigu neturėtų D.Grybauskaitės politinio “stogo”.

Šis “stogas” savo ruožtu remiasi valdininkijos įsitikinimu, kad bet kuris prezidentės reikalavimų nevykdantis veikėjas metamas iš darbo per 24 valandas. Parodyk valdininkams, kad D.Grybauskaitę galima ignoruoti, kad per G.Vagnorių įtaką Vyriausybei susigrąžina “buvusieji”, ir per daugelį metų socialdemokratų atrinkta ir išpuoselėta valdininkija bei teisėtvarka vėl pradės dirbti bet kam, tik ne žmonių išrinktai valdžiai.

Na, o jeigu A.Kubilius dėl aukščiau įvardytų priežasčių atsisakytų išplėsti koaliciją G.Vagnoriaus, L.Diniaus ir A.Sacharuko “krikščionimis”, tuomet A.Valinskas su saviškiais galėtų sėkmingai griauti koaliciją iš vidaus – paremti nepasitikėjimą susisiekimo ministru Eligijumi Masiuliu, blokuoti generalinio prokuroro skyrimą, galiausiai – sugriauti 2011 metų biudžeto priėmimą, taip iš tiesų stumdamas prezidentę ir Vyriausybę priešlaikinių Seimo rinkimų link.

Laukiamas Vyriausybės atsakas

Šis žaidimas yra paremtas viena prielaida – kad konservatoriai nesiryš plėsti koalicijos jokia kita iš Seime esančių partijų, tik “vagnorininkais”. Iš tiesų Darbo partijos atstovai, kurie jau buvo gavę A.Kubiliaus siūlymą dėtis prie koalicijos, iš valdančiųjų tik viešai išsityčiojo, o Rolando Pakso vadovaujami “tvarkiečiai” daugiau nei dešimtmetį buvo pagrindiniai konservatorių politiniai priešai, netgi ne oponentai. Tad jau veikiau galima įsivaizduoti konservatorių ir socialdemokratų, nei konservatorių ir “paksinių” bei “uspaskinių” koaliciją.

Tačiau, kaip sakoma, niekada nesakyk “niekada”, ypač politikoje. Paradoksalu, bet septynerius metus Vyriausybėje nebuvę ir savo šaknų niekur giliai įleisti nesugebėję “tvarkiečiai” šiuo metu gali būti daug patikimesni valdančiosios koalicijos partneriai, nei tie, kurie nors 2008-ųjų pabaigoje valdžią prarado, bet iki galo iš jos dar nepasitraukė.

Čia svarbu pabrėžti, kad korupciniai skandalai “tvarkiečių” vadovautoje Vilniaus savivaldybėje parodė, jog rafinuotai melžti biudžetą ir europinius fondus šie taip ir neišmoko. Be to, su “darbiečiais”, kurių lyderis Viktoras Uspaskichas laukia Europos Parlamento sprendimo dėl neliečiamybės atėmimo, netrukus susikalbėti gali tapti lengviau.

Kuri iš partijų taps nauja valdančiosios koalicijos partnere po A.Valinsko ir jo “prisikėlėlių” išmetimo, iki galo dar neaišku, bet sprendimai turės būti priimti iki gegužės vidurio, kada numatytas balsavimas dėl interpeliacijos susisiekimo ministrui E.Masiuliui.