"Veido" archyvas

D.Grybauskaitė leido suprasti, kad A.Valinskui kelio į jokį postą, kuriam reikia jos palaiminimo, nėra

Arūno Valinsko išsišokimai Seime, iš pradžių atrodę kaip visuomenės dėmesio pasiilgusio šoumeno pasidarkymai, dabar jau gresia peraugti į rimtą valdančiosios koalicijos krizę.

Nuo tuščių pretenzijų kultūros ministro postą užimančiam bendrapartiečiui Remigijui Vilkaičiui iki asmeninių įžeidinėjimų prezidentei ir grasinimų interpeliacija premjerui – tokią evoliuciją per pastarąsias dvi savaites patyrė Tautos pažangos partijos pirmininkas Arūnas Valinskas.

Nusitaikė į jautriausią vietą

"Veido" archyvas

A.Kubiliaus Vyriausybę opozicija klibina interpeliacija E.Masiuliui

Faktas, kad Seimo pirmininko postą praradęs A.Valinskas ilgai nesugebės išlikti politikos šešėlyje, buvo akivaizdus. Ramus ir į akis nelabai krintantis kasdienis Seimo nario darbas buvo ne jam, pripratusiam prie scenos ir televizijos kamerų. Lygiai buvo galima tikėtis, kad A.Valinsko neapykanta jį iš Seimo pirmininko posto pastūmėjusiai prezidentei Daliai Grybauskaitei anksčiau ar vėliau prasiverš į paviršių.

A.Valinskas negalėjo nežinoti, kad dar pernai rudenį D.Grybauskaitė labai aiškiai pasakė premjerui Andriui Kubiliui ir keliems kitiems koalicijos partijų vadams, kad A.Valinskui ir Artūrui Zuokui kelio į jos kabinetą nėra, kaip ir kelio į postus, kuriems užimti reikalingas prezidentės palaiminimas. Seimo darbu ir taip bodėjęsis A.Zuokas netrukus perdavė parlamentaro mandatą savo žmonai Agnei ir paniro į pasirengimą savivaldybių tarybų rinkimams 2011 m. pradžioje. Tuo tarpu be buvimo Seime daugiau nelabai kuo užsiimti turintis A.Valinskas, kaip dabar aiškėja, pradėjo regzti revanšo planus.

Savo išpuoliui A.Valinskas pasirinko pačią jautriausią tiek prezidentės, tiek visos valdančiosios koalicijos vietą – A.Kubiliaus Vyriausybės stabilumą. Po dabar krikščionimis pasivadinusių buvusių A.Valinsko bendražygių ir Zuokų pasitraukimo iš koalicijos Vyriausybė Seime turi tik nominalią poros balsų daugumą. Bet du vienas po kito ėję nesėkmingi balsavimai dėl liberalcentristo Jono Liesio skyrimo Seimo vicepirmininku parodė, kad faktiškai tos vieningos valdančiosios daugumos Seime kaip ir nebėra. Nebent Vyriausybei įvairiomis nuolaidomis bei finansiniais pažadais pavyktų suburti ją kai kuriais specifiniais klausimais. Tokiomis aplinkybėmis vien tik paties A.Valinsko ir jo žmonos Ingos oficialus pasitraukimas iš koalicijos taptų rimtu pretekstu patikrinti, ar Vyriausybė dar tebeturi Seimo pasitikėjimą.

Tuo tarpu prezidentė D.Grybauskaitė jau kelis kartu labai aiškiai pasakė, kad alternatyvos A.Kubiliaus Vyriausybei nėra ir artimiausiu metu nenumatoma. Netiesiogiai tai reiškia, kad ne tik premjeras, bet ir pati valstybės vadovė padarys viską, kad išsaugotų Ministrų kabineto stabilumą. Tuo, regis, ir nutarė pasinaudoti A.Valinskas.

Sulaukė tinkamo momento

Papildomomis paskatomis surengti keršto akciją dabar jam (ar tiems, kurie jam patarinėja) galėjo tapti dvi aplinkybės.
Pirmoji – viešas tarptautinės reitingų agentūros “Moody’s” analitikų pareiškimas, kad valdančiosios koalicijos žlugimas vargu ar pakenktų Lietuvos ekonomikai ar sumažintų Baltijos šalių kreditų reitingą, ar taptų kliūtimi investicijoms. Koaliciją griaunantis A.Valinskas šia žinia it skydu dangstytųsi nuo kaltinimų griaunant vos iš krizės kilti pradedančią Lietuvos ekonomiką.

Antroji – opozicijos parengta interpeliacija vienam svarbiausių ir tvirčiausių koalicijos partnerių, Liberalų sąjūdžio pirmininkui, susisiekimo ministrui Eligijui Masiuliui. Šis, pradėjęs patikrinimus, kaip ankstesnė Susisiekimo ministerijos vadovybė (tai yra dabartinis Socialdemokratų partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius) naudojo keliams tiesti ir remontuoti skirtus milijardus, užsitraukė ant savo galvos ne tik opozicinių socdemų, bet ir turtingų bei įtakingų, tad daugeliui politikų poveikį darančių kelininkų klanų rūstybę.

Tuo tarpu Susisiekimo ministerija valdantiesiems yra svarbi ne tik todėl, kad per ją kasmet prasisuka keli milijardai litų (vien šiemet investicijoms skiriama 1,5 mlrd. Lt). Jeigu E.Masiulis prarastų susisiekimo ministro postą, savo postą garantuotai prarastų ir Liberalų sąjūdžio “dvasinis tėvas”, E.Masiulio mokytojas, o šiuo metu – Klaipėdos uosto direktorius Eugenijus Gentvilas. Tokiomis aplinkybėmis liberalsąjūdininkai galėtų netgi ryžtis persimesti į opozicijos pusę (nors dabar sako nematantys, pas ką ten būtų galima eiti).

Ko gero, visą savo žaidimą A.Valinskas ir pagrindė prielaida, kad tam, jog išsaugotų susisiekimo ministrą, valdantieji rinks visus Seimo narių balsus, nesiskaitydami su jų kaina, o prezidentė irgi stengsis juos iš visų jėgų palaikyti. Žinoma, galėjo prisidėti ir aplinkybė, kad R.Vilkaičio vadovaujama Kultūros ministerija remia keletą įstatymų pataisų, kurios, kaip teigiama, labai nenaudingos tiek paties A.Valinsko, tiek jo bičiulių verslui. Užėmęs kultūros ministro kėdę, jis esą šias pataisas galėtų atsiimti.

Ėmė įžeidinėti prezidentę

Tad viskas ir prasidėjo nuo išpuolių prieš R.Vilkaitį, kuris iš pradžių buvo kaltinamas per mažai bendraujantis su jį į ministeriją delegavusia A.Valinsko partija, paskui iš jo tiesiogiai pareikalauta pasitraukti. Visos A.Kubiliaus pastangos sutaikyti A.Valinską su R.Vilkaičiu buvo bergždžios. Premjeras, užliūliuotas ankstesnių gerų santykių su “tautinių pažangiečių” lyderiu, tiesiog nesugebėjo suvokti, kokią kiaulystę jam, Vyriausybei, valdančiajai koalicija ir prezidentei rengia A.Valinskas.

Atrodo, kad dar praėjusį ketvirtadienį, A.Valinsko reikalavimu eidamas pas D.Grybauskaitę tartis dėl šio kandidatūros į Kultūros ministerijos vadovo postą, A.Kubilius nesuvokė, jog tai – tik spąstai. Tiek premjeras, tiek jo bendrapartiečiai ir koalicijos partneriai manė, kad A.Valinskas, sužinojęs neigiamą D.Grybauskaitės verdiktą, truputį pasispardys, bet galiausiai apsiramins.

Neatsižvelgta, kad visą šį šou A.Valinskas surengė savo partijos išplėstinės tarybos posėdžio (kuris, galima neabejoti, parems savo lyderio ambicijas) išvakarėse, be to, prarasti (kaip jam atrodo) A.Valinskas nebeturi ko.

Arba premjeras ir prezidentė, siekdami išlaikyti valdančiosios koalicijos ir Vyriausybės stabilumą nusileidžia ir atiduoda kultūros ministro portfelį A.Valinskui ir šis išdidžiai staiposi, tapęs pirmuoju, kuriam pavyko palaužti D.Grybauskaitę. Arba A.Valinskas, skambiai trenkdamas durimis, griauna koaliciją, išvadina prezidentę “įskaudinta boba”, skelbia interpeliaciją premjerui A.Kubiliui ir tampa pirmuoju politiku, “sukilusiu prieš Grybauskaitės diktatūrą”, su perspektyva tapti kažin kokio opozicinio judėjimo lyderiu.

Neatsižvelgta, regis, tik į du dalykus: atviri, chamiški valstybės vadovų įžeidinėjimai Lietuvos visuomenėje yra tabu, be to, konservatoriai yra pakankamai patyrusi ir ambicinga partija, kad leistųsi šantažuojama politinio nevykėlio.