Bet vėl pakilti iki nacionalinio lygmens lyderių jam kol kas nėra šansų: tiek kairės, tiek dešinės stovyklos oponentai įžvalgų, charizmatišką, turtingą, nepalenkiamą ir savarankišką politiką pavertė įrankiu savo rankose.

Praėjusios savaitės sostinės mero Artūro Zuoko mestas iššūkis prezidentei Daliai Grybauskaitei, esą ji susitapatinusi su tiesa, teisingumu ir neklystamumu, vėl privertė galvoti apie negausaus visuomeninio judėjimo “Taip” lyderį. “Prezidentė D.Grybauskaitė apžvelgdama savo trejų metų kadenciją atvirai ir kategoriškai pareiškė niekada neklystanti, – spaudos konferencijoje ir savo tinklaraštyje žėrė A.Zuokas. – Iki kitų prezidento rinkimų Lietuvoje liko mažiau nei dveji metai, o turint omenyje dabartinius prezidentės reitingus beveik niekas neabejoja, kad jai pavyks laimėti ir likti vadovauti mūsų valstybei dar penkerius metus. Esu įsitikinęs, kad Lietuvai, kaip demokratinei valstybei, kituose prezidento rinkimuose reikalinga alternatyva… Tad kviečiu drauge ieškoti kandidatų į Lietuvos prezidentus.”
Paskelbęs šį aštrų pareiškimą A.Zuokas su šeima išvyko į Vakarų Europą švęsti žmonos Agnės gimtadienio bei vestuvių 20-ųjų sukaktuvių metinių.
Taigi kodėl iki centrinės valdžios rinkimų likus 76 dienoms “Taip” lyderis ir sostinės meras pasirinko tokią dėmesio į save atkreipimo formą ir kodėl, užuot aiškinęs savo motyvus bei telkęs bendraminčius tariamoms naujo lyderio paieškoms, jis susikrovė lagaminus ir pasileido po Viduržemio jūros kurortus? Pagaliau, ko iš tiesų tokiu veikimu siekia A.Zuokas?

Ar A.Zuokas tikrai savarankiškas?
“Šitas A.Zuoko veiksmas prieš prezidentę sugalvotas ne jo, o žmonių, kurie A.Grybauskaitei tapus prezidente prarado postus arba įtaką”, – įsitikinęs politologas, buvęs A.Zuoko bendrapartietis, dabar savivaldybės tarybos narys Algirdas Gricius.
Kas tie žmonės? A.Gricius nesako, tik nusijuokia ir prityla. Girdi, visi žino, kas slypi po žodžiu “valstybininkas”. “Valstybininkai” seniai perprato psichologinį A.Zuoko – veržlaus, įžvalgaus, ambicingo, vienvaldžio ir labai nekantraus lyderio – portretą, užmezgė su juo neva dalykiškus santykius ir dabar jo ambicijas išnaudoja sau naudinga kryptimi.
Buvęs Lietuvos centro sąjungos lyderis Romualdas Ozolas, nesileisdamas į detales, lakoniškai pabrėžia, kad A.Zuokas, be kita ko, yra supančiotas dar ir ankstesnių įsipareigojimų.
“Naujieji jo bičiuliai jam paaiškino: štai Gediminas Paviržis, kuris irgi figūravo Vilniaus miesto tarybos nario Vilmanto Drėmos dingimo ir papirkimo byloje, buvo klusnus ir išplaukė sausas, o tu – vienintelis buvai nuteistas; ir jei toliau veiksi perdėm savarankiškai, situacija gali pasikartoti. Jis netikėjo, kad bus nuteistas, – kalba patyręs politikos užkulisių žinovas. – Pagaliau, visi politikai pakabinami juos masinant ambicijomis būti pirmaisiais ir viliojant pinigais rinkimams. Ir ypač tokie ambicingi politikai kaip Artūras. O žinant, kad dvi pastarosios rinkimų kampanijos: Seimo bei savivaldybių, jam kainavo itin brangiai, tikėtina, kad buvo žaista dar ir šia korta.”
Dar vienas motyvas, kodėl šis politikas skėlė viešą antausį prezidentei – jo noras tokia viešųjų ryšių akcija atkreipti dėmesį, kad apie jį būtų kalbama prieš rinkimus – ir nesvarbu kaip: gerai, blogai, svarbiausia, kad jis būtų prisimenamas. Nuolat būti “apyvartoje” – pagrindinė viešųjų ryšių taisyklė. “Ir jam tai pavyko. Juk mes nesikalbėtume, jei šito pareiškimo nebūtų buvę”, – pabrėžia buvęs liberalų lyderis Eugenijus Gentvilas.

Per anksti ėmė matuotis premjero kėdę
Iš tiesų A.Zuoko nekantrumas siekiant tikslų nacionalinėje politikoje yra pati blogiausia jo charakterio savybė. Nekantrumas iš pirmojo ešelono politikų nubloškė jį į municipalinės lygos žaidėjus.
Prezidento apkaltos metu A.Zuokas buvo tapęs vienu keturių svarbiausių ir vertingiausių figūrų: premjero Algirdo Brazausko, Seimo pirmininko Artūro Paulausko ir, kaip paaiškėjo per apkaltą, nesavarankiško, bet tarp žemesnio visuomenės sluoksnio labai populiaraus prezidento Rolando Pakso. Jis buvo vienintelis politikas, išdrįsęs ateiti ant Tauro kalno ir kalbėtis su įsiutusia, besispjaudančia, neprognozuojama R.Pakso rėmėjų minia.
Tuomet A.Zuoko vardas išjudino Lietuvos jaunuomenę. Studentija, ką tik mokslus baigę jauni profesionalai nešini žvakutėmis, tualetiniu popieriumi ir vainikais masiškai plūdo prie Prezidentūros palaikyti iš merų išstumto naujo stiliaus politiko.
Ir nors, viena vertus, toks politikas tuo metu daugeliui buvo labai reikalingas ir netgi parankus, antra vertus, jis ne vienam patyrusiam mohikanui kėlė siaubą: turtingas, pasitikintis, savarankiškas, užsibrėžto tikslo siekiąs kaip buldozeris. Būtent tada vadinamųjų valstybininkų galvose ir gimė “A.Zuoko nukenksminimo planas”. O kadangi politikas save vertina kur kas geriau, nei yra (jau tada save matė be penkių minučių premjeru), tai jį “nukenksminti” nebuvo sudėtinga.
Pirmiausia jis buvo įveltas į sostinės mero perrinkimo peripetijas, galiausiai supjudytas su Tėvynės sąjungos lyderiu Andriumi Kubiliumi. Tuo metu, kai A.Brazauskas neteko premjero posto ir į jį nepavyko pasodinti savo favorito Zigmanto Balčyčio, A.Zuokas su devyniais liberalcentristais, užuot parėmę dešiniuosius ir tapę konstruktyvia opozicija, sukirto rankomis su “valstybininkų” statytiniu Gediminu Kirkilu dėl palaikymo jo Vyriausybei.
O pačiame dalybų dėl valdžios po 2008-ųjų metų Seimo rinkimų įkarštyje A.Zuokas apie daugiausiai balsų gavusios partijos lyderį, kuris, remiantis vakarietiška politine kultūra, įprastai ir tampa vykdomosios valdžios vadovu, atvirai išrėžė: “A.Kubilius yra puikus politikas, politologas, intelektualas, bet – ne savo vietoje. Man labai imponuoja jo išprusimas, vizionieriškumas, intelektualus kalbėjimas, bet jis visiškai neturi administratoriaus gebėjimų. Jis būtų puikus Seimo pirmininkas ar netgi prezidentas, tik ne Vyriausybės vadovas: čia reikia ne fantazuoti ir kalbėti, o vykdyti, būti ūkininku.”
A.Gricius teigia, kad nekantrusis A.Zuokas jau seniai save mato ir taiko į premjero A.Kubiliaus vietą. “Netgi V.Uspaskichas už jį kantresnis ir gudresnis, jis tenkinasi mažesniu gėriu, jam užteko ūkio ministro pozicijos”, – primena pašnekovas.
“A.Zuokas irgi būtų galėjęs tapti ministru ir gauti sveikatos ministro portfelį, kurio pageidavo, jei tik būtų buvęs kantresnis, – įsiterpia netrukus knygą apie politiką ir dešiniųjų politikų veikimą išleisiantis socialdemokratas Vytenis Andriukaitis ir reziumuoja: – Bet kilus konservatorių atstovo Vilniaus mero Viliaus Navicko skandalui, jis suuodė galįs grįžti į sostinės vadovus ir trenkė durimis. Vieši jo kalbėjimai, esą jis išėjo iš Seimo, nes premjeras ir partneriai nepalaikė jo teiktų PVM lengvatų, tėra pasaka.”
“A.Zuokas tiesiog nemoka būti antras”, – atsidūsta buvęs jo bendražygis E.Gentvilas.
“Iš tiesų A.Zuokas gali būti tik pirmas”, – paantrina R.Ozolas.
Tačiau turint tiek balsų, kiek tradiciškai gauna liberaliosios partijos, negali pretenduoti į daugiau, nei vyresnysis partneris duoda. Bet A.Zuokas to niekaip nesupranta, nes jis politologijos ir politikos savamokslis.

Bendraminčius sutelkia tik trumpalaikiam tikslui
E.Gentvilas teigia, kad kūrėju save pristatantis A.Zuokas iš tikrųjų yra labiau griaunantis nei santykius kuriantis politikas. “Jo bėda, – paaiškina V.Andriukaitis, – nesugebėjimas suprasti, kad tai, kas tinka verslo srityje, politikoje netinka. Jis vadovauja iš verslo perimtu stiliumi: visi turi vykdyti jo komandas.” O juk politika yra kompromisų menas.
Nesugebėjimas tartis A.Zuoko vadovaujamus liberalcentristus privedė prie skilimo: jis neleido burtis opozicijai partijoje ir visus atskalūnus išmetė, vėliau šie įsteigė Liberalų sąjūdį, kol galiausiai pats A.Zuokas pasitraukė iš partijos ir paliko visiškai išvėsusius negausius buvusių šalininkų likučius. Su juo toliau nebesiryžo eiti nei jo bendrovių ilgametis juristas Raimondas Šukys, puikiai tvarkęs visus sandorius, nei finansiškai remtas Vytautas Bogušis, nei kiti kiekvieną lyderio paliepimą uoliai vykdę šalininkai: Algis Čaplikas, Raimondas Palaitis, Gintautas Babravičius.
“Taip yra todėl, kad jis geba žmones uždegti ir sutelkti komandą, bet tik trumpam”, – paaiškina R.Paksas, 1999-aisiais atvedęs A.Zuoką į didžiąją politiką, padaręs savo pavaduotoju Liberalų sąjungoje bei prieš partijos senbūvių valią perleidęs šiam sostinės mero regalijas.
“Bet kadangi jis galvoja tik apie save, tai ir bendraminčiai telkiasi apie jį tik tokie, kurie ieško trumpalaikės naudos”, – pertaria E.Gentvilas.
Šiandien A.Zuokas teturi vienintelį seną ištikimą bendražygį – tai žmoną Agnę, su kuria kartu jau dvidešimt metų nuo studijų laikų. Ji ištikimai laukė jo, bebaimio karo korespondento, 1990–1992 m. grįžtančio iš Irako, Irano, Azerbaidžano, Gruzijos, Osetijos, vėliau kartu kūrė verslo imperiją, o vyrui palikus Seimą, pakeitė jį parlamente.

Baigėsi pinigai – baigėsi idėjos
Buvęs A.Zuoko šalininkas ir pavaduotojas merijoje, vėliau tapęs vienu aršiausių jo kritikų, išleidusių į apyvartą “Abonento” pravardę konservatorius Kęstutis Masiulis veda dar toliau: “Jis yra labai sugestyvus, moka net didžiausias niekšystes pristatyti kaip neišvengiamą gėrį. Jis mane kurį laiką sugebėdavo įtikinti, kad tai, ką jis daro, yra būtina…”
V.Andriukaitis tikina, kad labiausiai A.Zuoko gebėjimai pasimatė Seime. “Jis nemoka dirbti opozicijoje”, – apibendrina socialdemokratas. Ir tai tiesa, tikruosius politiko gebėjimus atskleidžia ne jo buvimas valdžioje, o opozicijoje, nes tuomet reikia dirbti dukart daugiau ir sunkiau, mat nėra plataus valstybinio aparato, kuriam dalytum pavedimus.
Tad A.Zuokas, negavęs pakankamai balsų per praėjusius Seimo rinkimus, arba turėjo iš viso neiti į Parlamentą, arba tenkintis tuo, ką pasiūlė koalicijos partneriai.
Beje, jei politikas būtų laikęsis A.Kubiliaus 2004-aisiais, veikiausiai šiandien jo biografijoje nebūtų įrašo “teistas”, o jei 2008-aisiais A.Kubiliui būtų pripažinęs, kad šis, o ne jis yra tikrasis “bosas”, artėjančių Seimo rinkimų perspektyva būtų nepalyginti labiau džiuginanti.
Būtent tokią ją pasirinko buvę A.Zuoko bendražygiai – atskalūnai nuo Liberalų ir centro sąjungos, įkūrę Liberalų sąjūdį. Tiek Eligijus Masiulis, tiek kiti jauni ir ambicingi liberalai nulenkė galvas prieš premjerą ir tyliai sutiko su tuo, ką vyresnysis partneris davė. O davė ne tik tai, ką visi matome – postus vykdomojoje valdžioje. Juk gerokai didesnę finansinę paramą gauna ir liberalų bei konservatorių valdomos savivaldybės.
V.Andriukaitis dėl šio fakto, beje, jau kreipėsi į Konstitucinį Teismą. Mat jo žodžiais, Vyriausybės finansinių srautų perskirstymo metodika itin palanki Klaipėdai, Kaunui, kai kurioms kitoms dešiniųjų valdomoms savivaldybėms, bet Vilnius liko nepagrįstai nuskriaustas. Tad A.Zuokui gerokai sudėtingiau parodyti savo rinkėjams labiausiai apčiuopiamus ir įprastai politikų prieš rinkimus reklamuojamus darbus: sutvarkytas vaikų žaidimų aikšteles, išasfaltuotas gatves, šaligatvius, sutvarkytus parkus, nušienautus kiemus, gėlynus. Daugiausia šiuo metu daromi tie darbai, kurių politikai imasi kadencijos pradžioje, nes rinkėjai jų naudos nei mato, nei junta: tiesiami aplinkkeliai, jungiamos ligoninės, privatizuojami jų pastatai.
Liberalų Sąjūdžio lyderis, susisiekimo ministras E.Masiulis pabrėži: “Tiek meras A.Zuokas pirmasis, tiek meras A.Zuokas trečiasis nestokoja idėjų, bet jų finansinės galimybės kardinaliai skirtingos. Pirmasis tiesė tiltus, statė dangoraižius, rentė sporto arenas, golfo laukus, be to, naudodamasis vietos ir užsienio investuotojų bei bankų pinigais vykdė įvairius kitus grandiozinius projektus, o meras A.Zuokas trečiasis sumažėjusį biudžetą bei negalėjimą pritraukti investuotojų maskuoja viešųjų ryšių idėjomis: statyti oro uostą, paleisti Vilniaus taksi ir pan.”
Galiausiai, mero A.Zuoko pirmojo ir antrojo užmojams biudžeto pinigines dosniai atverdavo tiek premjeras R.Paksas, tiek A.Brazauskas, o A.Kubilius to nedaro, be to, šįkart A.Zuokas Vilnių rado praskolintą iš esmės tiek, kiek siekia visas metinis šios savivaldybės biudžetas, tad skolintis net ir puikiausioms idėjoms nebėra galimybių.
K.Masiulis mano, kad A.Zuokui nebūtų reikėję jokių viešųjų ryšių akcijų galimiems rėmėjams telkti, jei jis dar pernai pakilus šildymo kainoms, užuot gąsdinęs milijonierių Tautvydą Barštį, jog sutraiškys jo ne vietoje statomą limuziną šarvuočiu, būtų pasukęs šilumos tinklus valdančios bendrovės ICOR link. Jai dar 2002 m. pats su tuomečiais bendraminčiais iš miesto tarybos perdavė valdyti sostinės šilumos ūkį. O dabar svarstytina, kuo išradingasis A.Zuokas patrauks išsilavinusius savo rinkėjus balsuoti už jį spalio 14-ąją.