Lietuvoje pastebimai mažėja branduolinių studijų programų populiarumas. Jaunuolius gąsdina ne radiacija ar darbas šalies pakraštyje, o nežinia dėl šalies atominės energetikos perspektyvų.

Lietuvos politikų ir energetikų strateginiai planai kaip niekada ambicingi: nauja atominė elektrinė Visagine turėtų iškilti 2020-aisiais, suskystintų gamtinių dujų terminalas Klaipėdoje – maždaug 2012–2013 m. Kad šis terminalas galėtų efektyviai funkcionuoti, iki to laiko turėtų pradėti veikti ir požeminė dujų saugykla Syderiuose, ir – pageidautina – Lietuvą su Lenkija jungiantis dujotiekis. Pasirenkamo atominio reaktoriaus tipas, galingumas ir galimas blokų skaičius savo ruožtu taip pat priklausys nuo naujos, į Vakarų rinką orientuotos infrastruktūros – elektros perdavimo linijų, jungiančių Lietuvą su Lenkija ir Švedija, pralaidumo.

Nors skeptikai tvirtina, kad toks strateginių objektų kiekis Lietuvai ne pagal pečius, šįkart norime kalbėti ne apie finansus, o apie žmogiškuosius resursus. Ar būtų kam aptarnauti naująją atominę elektrinę ir suskystintų dujų terminalą? Ar Lietuva rengia užtektinai aukštos kvalifikacijos branduolinės energetikos ir dujų ūkio specialistų?

Mokslinio potencialo stoka

Tiek Kauno technologijos universitete, tiek Vilniaus universiteto Fizikos fakultete, kur rengiami branduolinės fizikos ir energetikos specialistai, šįmet stebėta ta pati tendencija: krintantis abiturientų susidomėjimas minėtomis studijų programomis. “Pirmuoju pageidavimu branduolinės fizikos studijas šįmet rinkosi gerokai mažiau jaunuolių – vos 0,5 pretendento į vieną vietą. Tačiau 25 studentų grupę užpildėme stojančiaisiais, kurie branduolinę fiziką nurodė tolimesnėje pageidavimų eilėje. Priimti 25 pirmakursiai į valstybės finansuojamas vietas ir vienas pats už mokslą mokantis studentas. Mokestis mūsų fakultete yra 7638 Lt už mokslo metus”, – “Veidui” pasakojo VU Fizikos fakulteto prodekanas Kazimieras Glemža.

Tuo tarpu populiariausias fizikos studijų programas (tokias kaip taikomoji fizika, telekomunikacijų fizika ir elektronika, moderniųjų technologijų fizika ir vadyba) Vilniaus universitete vien pirmuoju pageidavimu rinkosi dvigubai daugiau studentų, nei jų ketinta priimti. Šimtukininkai branduolinės energetikos studijų apskritai nesirinko, nors pažangiausio pirmakursio balai, anot prodekano, buvo artimi maksimaliai sumai. Branduolinės fizikos specialistai Vilniaus universitete rengiami tik trečius metus.

Mokslų daktaras Laurynas Juodis, dirbantis Fizinių ir technologijos mokslų centro Fizikos instituto Branduolinių ir aplinkos radioaktyvumo tyrimų laboratorijoje, “Veidui” teigė, kad Lietuvai šiuo metu “tragiškai trūksta” branduolinės fizikos mokslinio potencialo. “Studentus rengiame, tačiau negirdėjau, kad pastaraisiais metais Lietuvoje būtų apginta bent viena šios srities disertacija. Branduoliniais tyrimais smarkiai atsiliekame nuo Lenkijos, Čekijos, Vengrijos ir kitų šalių”, – teigia mokslininkas.

Nenori dirbti laidotuvininkais

Kauno technologijos universitete į branduolinės energetikos studijų programą jau kelinti metai skelbiamas papildomas priėmimas. Šįmet į valstybės finansuojamas vietas įstojo septyni pirmakursiai, vienas studentas už mokslą sutinka mokėti pats. “Tikriausiai jaunuolius ne itin vilioja perspektyva dalyvauti laidotuvėse”, – teigia KTU rektorius prof. Raimundas Šiaučiūnas, turėdamas omenyje kelis dešimtmečius į priekį dėliojamus senosios atominės elektrinės likvidavimo planus. Be to, prieš porą metų atsiradus branduolinės fizikos studijų programai Vilniuje, kauniečiai pajuto sostinės universiteto konkurenciją.

Vis dėlto daugiausiai įtakos krintančiam branduolinių studijų populiarumui, vieninga profesūros nuomone, turi aiškumo dėl būsimosios atominės elektrinės Lietuvoje stoka. Kol kas Visagino atominė elektrinė egzistuoja tik politiniuose siekiuose ir galimybių studijose, o tai, abiturientų nuomone, nėra pačios stipriausios garantijos. Kol nepasirinktas strateginis investuotojas, miglose skendi ir būsimojo branduolinio reaktoriaus paleidimo data.
“Jei nauja atominė elektrinė pradėtų veikti 2020-aisiais, pats laikas būtų pradėti rengti joje dirbsiančius specialistus. Šešeri studijų ir ketveri praktikos metai – optimalus kvalifikuoto tokios srities specialisto rengimo ciklas”, – teigia KTU studijų prorektorius prof. Pranas Žiliukas.

Branduolinės energetikos profesoriaus Jono Gylio nuomone, jei reaktorius tikrai būtų įjungtas 2020-aisiais, elektrinės kadrų rengimas netgi vėluoja. “Atlikta studija parodė, kad iš buvusios elektrinės darbuotojų naujojoje tiktų dirbti ne daugiau kaip trečdalis, arba maždaug 150 specialistų. Kiti arba bus pensininkai, arba neturės kvalifikacijos, tinkamos naujo tipo branduoliniam reaktoriui aptarnauti. Tuo tarpu būsimai elektrinei, įvairiais skaičiavimais, reikės nuo 300 iki 800 specialistų. Tai priklauso nuo elektrinės blokų skaičiaus, o dar labiau – nuo to, kaip bus sprendžiami elektrinės remontininkų klausimai. Ignalinos atominė dirbo pagal Rusijoje įprastą modelį, pagal kurį einamuosius remonto darbus atlikdavo reaktorių aptarnaujantys pačios įmonės specialistai. Vakarų šalyse remontas dažniau patikimas atskiroms valstybinėms ar privačioms licenciją turinčioms bendrovėms”, – aiškina J.Gylys.

Šiaip ar taip, aukštos kvalifikacijos branduolinės energetikos specialistų stygių Lietuva greičiausiai pajus, nes įsibėgėjus statyboms jų prireiks tiek Valstybinei atominės energetikos saugos inspekcijai, tiek kitoms kontrolės institucijoms. Pagal tarptautinę praktiką rekomenduotina, kad prie centrinio reaktoriaus valdymo pulto stosiantys specialistai turėtų galimybę stebėti jo montavimo darbus.

Pasak profesoriaus J.Gylio, painiavos dėl specialistų rengimo kelia tai, kad tebėra neaišku, kokį konkrečiai branduolinį reaktorių pasirinks Lietuva. Šiuo metu dviejuose trečdaliuose pasaulyje veikiančių atominių elektrinių naudojami vadinamieji suslėgtojo vandens, trečdalyje – verdančiojo vandens reaktoriai. Abi technologijos turi savų trūkumų ir privalumų. “Kai bus pasirinktas reaktorius, magistrantus tikimės siųsti stažuotėn į konkretaus gamintojo mokymo centrą”, – pasakoja J.Gylys.

Tuo tarpu L.Juodis įsitikinęs, kad Lietuvoje būtina rengti kompetentingus, vadinasi – įvairių tipų reaktorius išmanančius specialistus. “Neutronų fiziniai procesai visų tipų reaktoriuose yra tie patys, o statyti greitųjų neutronų ar ketvirtos kartos branduolinį reaktorių planų neturime. Žmogus, kuris nusimano apie vienintelį šalia esantį reaktoriaus modelį, tėra jo vartotojas, o ne specialistas”, – teigia “Veido” kalbintas fizikas.

Nacionalinė programa – užkonservuota

Apie tai, kad Vyriausybės archyvuose jau dvejus metus dūla Nacionalinė branduolinės energetikos specialistų rengimo programa, abiturientai greičiausiai iš viso nėra girdėję. Šią programą ilgai rengė jungtinė VU, KTU, Fizikos ir Energetikos institutų mokslininkų komanda. Iš pradžių ilgalaikę programą, įteiktą dar premjero Gedimino Kirkilo vadovaujamai Vyriausybei, vainikavo solidi šimtamilijoninė pageidaujamų lėšų suma. Vėliau dabartinio Seimo Atominės energetikos komisijos pirmininkas Rokas Žilinskas rekomendavo mokslininkams būti realistais, ir po derinimų Ūkio, Energetikos bei Švietimo ir mokslo ministerijose lėšų poreikis sulyso iki 50 mln. Lt. Pavasarį peržiūrėta programa vėl įteikta Vyriausybei, ir nuo to laiko – jokių naujienų.

“Greičiausiai laukiama žinios apie elektrinės investuotoją, kurį ketinama pasirinkti dar šį rudenį. Tuomet bus sprendžiamas ir minėtos nacionalinės programos likimas”, – viliasi prorektorius P.Žiliukas.

O J.Gylys primena, kad pasaulyje branduolinės energetikos studijos yra ganėtinai brangios. “Pavyzdžiui, JAV universitetuose metai tokių studijų kainuoja apie 50 tūkst. dolerių. Atsirenkami pajėgūs studentai, į kuriuos investuojami solidūs pinigai. Lietuvoje į analogiško specialisto rengimą valstybė investuoja vos 8 tūkst. Lt”, – lygina profesorius.

Dujininkai Lietuvoje nerengiami

Dar daugiau klausimų – dėl dujų ūkio specialistų. Visai neseniai buvęs VGTU profesorius Rokas Liaukonis-Flickas “Veidui” tvirtino, kad tokie specialistai šiuo metu apskritai nerengiami, o anksčiau parengtų dujininkų karta pamažu traukiasi “į atsargą”.

Tačiau KTU rektorius R.Šiaučiūnas tam prieštarauja teigdamas, kad šiame universitete rengiamų kuro inžinerijos specialistų kvalifikacijos pakanka dirbti tiek naftos, tiek dujų ūkio objektuose. Turėtų užtekti jos ir nedideliam suskystintų gamtinių dujų terminalui, kokį ketinama statyti Klaipėdoje.

Arbitru “Veidas” nusprendė pasirinkti praktikus – bendrovę “Lietuvos dujos”, kurioje pasiteiravome, ar tenkina šalyje parengtų specialistų lygis. “Dujų rinkai reikalingi specialistai, ypač eksploatuojantys gamtinių dujų infrastruktūrą –  magistralinius ir skirstomuosius dujotiekius bei įrenginius, užauga pačioje įmonėje. Pagrindiniai bendrovės akcininkai – energetikos milžinai “E.ON Ruhrgas” ir “Gazprom” turi sukūrę galingus mokymo centrus ir stažuočių programas. Todėl suformulavę konkrečias užduotis siunčiame savo specialistus tobulintis į juos”, – atsakė “Lietuvos dujų” atstovė Sigita Petrikonytė-Jurkūnienė.

Tokių atvejų, kad darbo “Lietuvos dujose” teirautųsi užsienyje dujininkų diplomus įgiję lietuviai, nėra pasitaikę. “Dažniau susiduriame su atvejais, kai užsienyje laimės ieškoję Lietuvos specialistai grįžta ir prašosi darbo būtent mūsų bendrovėje”, – teigia S.Petrikonytė-Jurkūnienė.

“Lietuvos dujų” vadovai ne kartą diskutavo su universitetų atstovais dėl to, kad galėtų ir turėtų būti rengiami konkrečiai dujų ūkio specialistai.