Šiemet tūkstančiai abiturientų ir vėl svajoja apie rinkoje mažai paklausias teisės, medicinos, politikos mokslų studijas, nors darbdaviai išskėstomis rankomis laukia agronomų, veterinarų, tekstilės technologų ir inžinierių.

“Žemės ūkio specialistų katastrofiškai ima trūkti. Norintiesiems studijuoti agronomiją Lietuvos žemės ūkio universitete skiriame 500 Lt stipendiją kas mėnesį, sumokame už mokslą, užtikriname mokamą praktiką, o pabaigus mokslus suteikiame darbo garantijas ir sprendžiame butų klausimus. Šiemet su tokiu pasiūlymu kreipėmės į 12 tūkst. abiturientų Šiaurės Lietuvoje, tačiau tik keturi jų susidomėjo. Tai absoliuti katastrofa”, – “Veidui” tvirtino įmonių grupės “Agrokoncernas” savininkas ir prezidentas Ramūnas Karbauskis. Nedarbo kamuojamoje Lietuvoje šis pasiūlymas buvo skirtas ne miestų, o kaimų mokyklų moksleiviams, tačiau ir šie nerodė entuziazmo dirbti žemės ūkyje – net jei pabaigus studijas darbo vieta garantuota.

Žemės ūkyje šiuo metu trūksta ne tik agronomų, bet ir zootechnikų, inžinierių, veterinarų. “Apie jauną veterinarą, kuris nori dirbti žemės ūkyje, jau galima kalbėti kaip apie dešimtą pasaulio stebuklą. Visi besimokantys veterinarijos žada gydyti šunis ir kates, o su gyvuliais nenori turėti jokių reikalų”, – apgailestauja R.Karbauskis.

Verslininko nuomone, kad žemės ūkyje nebūtų justi darbuotojų stygiaus, per metus reikėtų parengti apie šimtą specialistų. “Gal statistiškai tiek priimama, bet žemės ūkyje dirba tik dešimtadalis baigusių tokius mokslus”, – pabrėžia R.Karbauskis.

Ne tik žemės ūkio, bet ir pramonės įmonės vis stipriau jaučia atotrūkį tarp universitetų suolus paliekančių specialistų pasiūlos ir realaus darbuotojų poreikio rinkoje. “Kauno technologijos universitetas (KTU) rengia tekstilės apdailos technologus. Kad pramonės poreikiai būtų patenkinti, kasmet reikėtų mažiausiai 25 tokių absolventų, tačiau šiemet į šią specialybę įstojo tik šeši. Tokios pat tendencijos siuvimo apdailos srityje – reikėtų iki 30 specialistų kasmet, bet nors juos rengia ir kolegijos, poreikiai vis tiek nėra patenkinami”, – sako Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacijos prezidentas Linas Lasiauskas.

O pažangios metalo apdirbimo bendrovės “Arginta” gamybos direktorius Gintautas Kvietkauskas šiuo metu paniręs į inžinierių mechanikų paieškas. “Man verkiant reikia penkių inžinierių, nes įmonių plėtra didžiulė, daug turime užsakymų”, – tvirtina G.Kvietkauskas.

Pramonė baiminasi, kad jaunų darbuotojų trūkumas jau po kelerių metų gali smogti šalies ekonomikai. L.Lasiauskas prognozuoja, kad rimta grėsmė tekstilės sektoriaus konkurencingumui iškils jau po penkerių metų, nes šio sektoriaus darbuotojų amžiaus vidurkis – 55 metai. Tokią pat problemą įžvelgia ir R.Karbauskis: “Lietuvos žemės ūkio universitetas nesurenka dviejų trečdalių galimų studentų. Dabar dar turime vyresniosios kartos specialistų, kurie už 10–20 metų pasitrauks į pensiją ir tada situacija taps kritinė.”

Deja, profesiją besirenkantys jaunuoliai kurti pramonės skundams ir prognozėms dėl perspektyvių darbo vietų. Šiemet ir vėl populiariausiųjų universitetinių studijų dešimtuke karaliauja teisė ir medicina. Nors Lietuvos darbo biržos duomenimis teisės ir vadybos studijas baigę absolventai sudaro gausiausią universitetą ką tik baigusių bedarbių grupę. Liepos pradžioje teritorinėse darbo biržose buvo registruota 180 teisės ir teisės pakraipos studijų absolventų (6 proc. visų absolventų) ir 370 baigusių vadybos ir vadybos pakraipos studijas (12 proc. visų absolventų). Kita vertus, kaip teigia švietimo ir mokslo viceministrė Nerija Putinaitė, šiemet stojančiųjų į vadybą jau gerokai mažiau.

Įmonės steigia ir stipendijas, ir savo akademijas

Įmonės pasigenda ne tik aukštąjį išsilavinimą įgavusių specialistų, bet ir darbininkiškų profesijų atstovų. Lietuvos laivų statytojų ir remontininkų asociacijos vykdomoji direktorė Alina Rubežienė informavo, kad įmonėms trūksta aukštos kvalifikacijos suvirintojų, metalų korpusų surinkėjų, laivo vamzdininkų.

Lietuvos inžinerinės pramonės asociacijos “Linpra” direktoriaus Henriko Mykolaičio teigimu, didžiausias deficitas šiame sektoriuje – programinio valdymo staklių operatoriai. Asociacijos direktorius skaičiuoja, kad kasmet inžinerinei pramonei reikia maždaug 4 tūkst. naujų darbuotojų – tūkstančio inžinierių ir 3–3,5 tūkst. kvalifikuotų darbininkų.

Apie ateitį galvojantys darbdaviai sukasi iš padėties, kaip išmano. Suvirintojų sunkiai surandanti įmonė “Arginta” gamykloje prieš tris mėnesius įsteigė Suvirinimo akademiją – įrengė dvi praktinio mokymo vietas, o patį geriausią įmonės suvirintoją paskyrė praktikos mokytoju. “Didžiausias mūsų galvos skausmas – specialistai, – pabrėžia gamybos direktorius G.Kvietkauskas. – Dvejus metus kiekvieną dieną kabo skelbimas, kad ieškome darbuotojų, bet nepaisant didelio nedarbo, jų nėra. Todėl įkūrėme Suvirinimo akademiją, kur patys rengiame suvirintojus, nes nė viena mokymo įstaiga parengti tinkamos kvalifikacijos darbuotojų nenori, nesugeba, nemoka. Žmonės, kurie norėtų tapti suvirintojais, tegu kreipiasi į mus – išmokysime ir suteiksime galimybę. Mes mokome ir nuo nulio – iš bandelių kepėjų padarome suvirintojus.”

Kitos įmonės, kaip ir minėtasis “Agrokoncernas”, darbuotojus “auginasi” nuo universiteto suolo. KTU studijų prorektorius Pranas Žiliukas pastebi, kad įmonių, skiriančių stipendijas tam tikros specialybės studentams, daugėja. Tarp tokių – “Malsena Plius”, “Senukų prekybos centras”, “Lesto”, daugelis bankų.

O tokią praktiką išbandę verslininkai tvirtina, kad įdėtos pastangos atsiperka. Pasak R.Karbauskio, jo įmonės bene vienintelės šiame sektoriuje neturi problemų dėl darbuotojų trūkumo, nes stipendijos studentams siūlomos jau septynerius metus. Iš viso koncernas tokiu būdu “užsiaugino” apie 50 darbuotojų.

Pramonė nori kvotų, ministerija prieštarauja

Priežasčių, kodėl pramonė nesulaukia reikiamų specialistų iš universitetų ar profesinių mokyklų, daug. Viena svarbiausių, kad darbo rinkai dabar reikalingiausios profesijos tapo neprestižinės ir studentai jų paprasčiausiai nesirenka.

“Daugelį metų matytas kaimo žeminimas – kalbos, kad kaimas prasigėrė, miršta, kad žemdirbių gyvenimas sunkus, davė rezultatų: jaunimas važiuoja skinti braškių į užsienį, bet tapti specialistais ir ūkių vadovais niekas nebenori. Kita tendencija, kad likti Lietuvoje išvis nemadinga”, – kodėl taip sunku prisivilioti jaunimą studijuoti žemė ūkį atsako R.Karbauskis. Neveikia abiturientų net tokie argumentai, kad žemės ūkio srityje gabiems specialistams pavyksta greitai padaryti karjerą, o atlyginimai kur kas aukštesni už šalies vidurkį – R.Karbauskis tvirtino, kad “Agrokoncerno” ūkių vadovų ir ūkių agronomų amžiaus vidurkis 27 metai, o ūkio vadovas gali uždirbti 4–5 tūkst. Lt.

“Bet kuriam abiturientui galiu pasakyti – pačios perspektyviausios specialybės yra žemės ūkyje, nes čia niekada netrūks darbo, nebus krizių. Ateityje tai bus ekonomikos sritis numeris vienas, nes per artimiausius 40 metų gyventojų pasaulyje turėtų padvigubėti, o maisto produktų trūks”, – šviesią ateitį žemės ūkiui piešia R.Karbauskis.

Dar vienas svarbi priežastis – pernelyg menkas bendradarbiavimas tarp verslo ir universitetų bei kolegijų, nes dažnai mokslo įstaigose parengiami specialistai verslui arba per silpni, arba visai nereikalingi.

“Šiandien labai madingas žodis “aplinkosauga”, todėl aukštosiose mokyklose masiškai rengiami aplinkosaugos vadybininkai, kurie absoliučiai niekam nereikalingi. Aplinkosaugininkai reikalingi atitinkamoms pramonės šakoms – chemijos trąšų pramonei, sąvartynams, didžiulėms kiaulių fermoms, plastiko tvarkymui ir t.t. Jie turi būti inžinieriai, biologai, mikrobiologai, o tik tada aplinkosaugininkai. Lietuvai kasmet reikėtų 50–60 aplinkosaugininkų inžinierių – jie darbą susirastų iškart”, – kritikuoja Inžinerinės ekologijos asociacijos prezidentas Rimantas Budrys.

Verslo atstovai pastebi, kad bandymai su universitetais kalbėtis dėl reikiamų specialistų rengimo neretai būna bergždi – verslininkai ir verslo asociacijos gauna atsakymus, kad mokslo įstaigoms trūksta dėstytojų ar mokymų bazės. “Universitetams kur kas paprasčiau gyventi su kosmetiniais patobulinimais. Kas kita būtų, jei universitetai ir kolegijos galėtų bankrutuoti, jei nerengia tokių specialistų, kurie reikalingi rinkai”, – pabrėžia H.Mykolaitis.

O šiuo metu universitetams ir kolegijoms iš tiesų tenka dalis kaltės dėl specialistų pertekliaus rinkoje – universitetai vis dar leidžia studentams masiškai studijuoti teisę ar vadybą mokamose vietose ir nenoriai mažina šių rinkoje menkai paklausių, tačiau universitetams pelningų vietų skaičių. “Kelerių metų tendencija, kad studijuojantieji savo lėšomis keturis kartus viršija valstybės finansuojamas vietas ir būtent jie sudaro problemų dėl specialistų pertekliaus”, – pritaria P.Žiliukas.

Kai kurie verslininkai taip pat peikia “krepšelių” sistemą ir mano, kad padėtį pataisytų valstybės finansavimas pagal nustatytas kvotas rinkai reikalingiausioms profesijoms. Tuo tarpu universitetai ir Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai mano, kad įmonės turėtų ir pačios dėti daugiau pastangų – propaguoti visuomenėje inžinerines specialybes, siūlyti studentams stipendijas, o darbuotojams – patrauklius atlyginimus. “Daugelis kaip panacėją mato kvotas, tačiau esmė, kad į reikiamas sritis ateitų patys gabiausi Lietuvos vaikai”, – pabrėžia P.Žiliukas.

“Užsienio investuotojai tokių problemų nekelia. Į Lietuvą atėjusio “Barclays” atstovai kreipėsi į universitetą, sutarė dėl studijų programos”, – sektiną pavyzdį pateikia N.Putinaitė.