BFL

Aušra LĖKA

„Nežinau, turbūt gerai neparašyčiau nė vienos temos. Gal nebent „Dvaras lietuvių literatūroje“. Bet irgi ne, nes nieko iš nurodytų autorių nemoku mintinai, o reikia citatų. K.Donelaičio moku mintinai, bet tos citatos netinka duotai temai“, – ką reiktų daryti šiųmečio abituriento kailyje gavus lietuvių kalbos ir literatūros egzamino temas, balsiai svarsto Maironio literatūros muziejaus direktorė, rašytoja Aldona Ruseckaitė.

Jei jau rašytoja ir literatūrologė kelia rankas, tai ką darė 32 592 šių metų abiturientai? Jie – rašė, nes lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas privalomas, be jo brandos atestato negausi. Rašė, nors teko rinktis vieną iš keturių temų, tarp kurių praktiškai nelabai ir buvo tokių, kokioms rengtasi pamokose.

Net lituanistai spėlioja, kas paslėpta po temomis

„Negalėčiau pasakyti, kad temos būtų sunkios, bet jos buvo netikėtos, nes tuo požiūriu, koks buvo suformuluotas egzamino užduotyje, nurodytų autorių kūrybos nenagrinėjome. Manau, daug abiturientų dėl to pyksta ant užduočių kūrėjų“, – sako sostinės abiturientas Henrikas.

Jis, kaip ir beveik visi jo bendraklasiai, pasirinko temą „Kaip suprantamas vyriškumas?“ Henrikas daugiausia rėmėsi Vincu Krėve. Kitą pasiūlytą autorių – Joną Radvaną mokėsi labai seniai ir, kaip prisipažįsta abiturientas, ne ką prisimena. O trečias nurodytas autorius – Jurgis Kunčinas irgi nelipo prie temos, nes vienintelio privalomos programos jo kūrinio – „Tūlos“ vyriškumo aspektu mokykloje jie visai nenagrinėjo.

Abiturientai pasakojo, kad ją išvydę vos ne verkti norėjo, tad gelbėjosi, jų manymu, lengvesne tema apie vyriškumą.

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos pirmininkė, Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos mokytoja ekspertė Nijolė Bartašiūnienė patvirtina abituriento žodžius: programose nėra nei moteriškumo, nei vyriškumo temų – nurodomi galimi analizės aspektai, bet šįkart egzamine buvo kitokie.

„Šiemet turbūt sunkiausia tema – „Kam žmogui duota vaizduotė?“. Abiturientai pasakojo, kad ją išvydę vos ne verkti norėjo, tad gelbėjosi, jų manymu, lengvesne tema apie vyriškumą. Pernai abiturientai džiūgaudami rinkosi neva lengvą temą „Ką gali juokas?“, bet šia tema stiprių rašinių nebuvo daug“,  – prisimena N.Bartašiūnienė.

Pedagogai nerimauja, kad tikrai bus sunku objektyviai įvertinti rašinius tiesiog platesnėmis nei plačios samprotavimo temomis „Kam žmogui duota vaizduotė?“ ar „Kaip suprantamas vyriškumas?“ valstybiniame ir „Ar egzistuoja tik viena tiesa?“ ar „Kodėl žmonės švenčia šventes?“ mokykliniame egzamine. O literatūrinio rašinio temos (ypač valstybinio egzamino – „Dvaras lietuvių literatūroje“) itin sukonkretintos.

Pasak mokytojos N.Bartašiūnienės, apie dvaro kultūrą rašė nedaug lietuvių autorių (praktiškai visi ir sudėti į užduotį), tad pamokose šiai temai dėmesio mažai ir skirta. Jei abiturientas sirgo ir praleido tas kelias pamokas, nedaug ką galėtų parašyti. Bet net ir buvęs pamokose – kaip parodys savo kūrybinį mąstymą, jei tokia siaura tema?

N.Bartašiūnienė – tikrai labai patyrusi mokytoja, bet ir jai kyla klausimų, ką užduočių rengėjai paslėpė po gaivališkos prigimties lietuvių literatūroje tema. Pedagogę stebina ir tai, kad mokyklinio egzamino tema „Ar egzistuoja tik viena tiesa?“ sunkesnė nei valstybinio apie vyriškumą, nors turėtų būti atvirkščiai.

Būtų įdomu žinoti, ko ieškoti rašiniuose bus instruktuojami rašinių vertintojai – vyriškumo stereotipo gynimo (vyriškumo kulto, juk net nesakoma „didmoteriškumas“) ar provokacijos, kad būtų pasvarstyta, ar vyriškumas visuomet teigiamas.

„Baltų lankų“ leidyklos, leidžiančios ir mokyklinius vadovėlius, vadovas bei vadovėlių autorius doc. dr. Saulius Žukas, aptardamas bene labiausiai diskutuojamą rašinio temą apie vyriškumą, svarsto: „Iš vienos pusės, į taip suformuluotą temą tarsi laukiama stereotipiško atsakymo, tačiau mokymo programose pabrėžiama vengti stereotipų. Gal norima, kad abiturientas papolemizuotų su stereotipu? Tačiau ar jie išdrįs, nes tai neatitiks vertinimo kriterijų. Tai lyg spąstai abiturientui. Būtų įdomu žinoti, ko ieškoti rašiniuose bus instruktuojami rašinių vertintojai – vyriškumo stereotipo gynimo (vyriškumo kulto, juk net nesakoma „didmoteriškumas“) ar provokacijos, kad būtų pasvarstyta, ar vyriškumas visuomet teigiamas.“

Beje, pernai buvo tema apie moterų vaidmenį literatūros kūriniuose. Gal, kad nebūtų skundų Lygių teisių kontrolieriaus institucijai, kitąmet pamatysime kokią temelę apie translytiškumą?

Rašytojos ir literatūrologės A.Ruseckaitės nuomone, abiturientams rašiniui pasiūlytos temos keistokos, ypač apie vyriškumą. „Gal nebijokime ir temų apie patriotiškumą, jei dejuojame, kad jaunimas nemyli Lietuvos, jei tokio masto emigracija. O viena tema galėtų būti laisvesnė, žinoma, ne apie debesis ir vėją, bet tokia, kur jaunas žmogus, remdamasis savo skaityta lietuvių literatūra ir kitais autoriais, nebūdamas įrėmintas konkrečių trijų, atvertų visas čakras ir išdėstytų savo mintis. Ir jau visiška absurdo viršūnė – moksleiviai pasakoja, kad mokytojai parenka ir jie mintinai kala poezijos ir net prozos kūrinių citatas, nes kaip parašyti rašinį necituojant, o kūrinio tekstu egzamine neleidžiama naudotis. Tai absoliutus atbaidymas nuo literatūros, nes vaikai tai gali prisiminti kaip siaubą“, – baisisi A.Ruseckaitė

Kuo J.Radvanas geresnis už M.Daukšą, o išeiviai – už neemigravusiuosius

„Nemokame kaip prancūzai, anglai, rusai mylėti ir gerbti savo literatūros klasikų. Nereikia įsivaizduoti, kad privalu mėgti jų kūrinius, bet turėtume mokėti džiaugtis, kad jie yra mūsų literatūros istorijoje. Tikrai nesu prieš jaunus autorius, bet štai Žemaitė ar klasikų klasikas dramaturgas Juozas Grušas – jau nebe programiniai autoriai, vadinasi, jų nėra ir egzaminų užduotyse“, – apgailestauja Maironio literatūros muziejaus direktorė A.Ruseckaitė.

Bet ir tie programiniai sulaukia toli gražu netolygaus egzaminų rengėjų dėmesio, ir sunku rasti argumentų kodėl. Štai per pastaruosius trejus metus dažniausiai į egzamino užduotis pateko Antanas Škėma, po jo – Marius Katiliškis ir Kristijonas Donelaitis. Gal sutapimas, bet du iš šios trijulės – išeivijos kūrėjai.

Trečioje pagal populiarumą egzamino užduočių autorių grupėje Maironis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Balys Sruoga, Juozas Tumas-Vaižgantas, Justinas Marcinkevičius ir dar vienas daug metų ne Lietuvoje gyvenęs rašytojas – Jurgis Savickis. Kas galėtų kvescionuoti A.Škėmos, vieno populiariausių tarp jaunimo lietuvių autorių, ar M.Katiliškio indėlį į lietuvių literatūros klasiką. Bet, kaip ironizavo viena mokytoja lituanistė, tai asocijuojasi ir su mūsų provincialumu, kai plauti indus anglijose skamba kažkaip svarbiau nei kokiame Balbieriškyje.

Bet jau ką myli egzaminų užduočių sudarytojai, tai akla meile: A.Škėma tiko visoms  temoms: ar egzistuoja tik viena tiesa, apie prarastos tėvynės ilgesį, apie šeimą, apie atmintį, apie laisvę, ieškant atsakymo, ar galima gyventi be kaukių. M.Katiliškio egzaminų užduočių rengėjai nerado kuo pakeisti nei gaivališkumo, nei moters vaidmens, nei meilės, nei pavasario, nei žmogaus santykio su žeme temomis.

O neapsakomo gražumo „Anykščių šilelio“ autorius Antanas Baranauskas ar iškilieji Vytautas Mačernis, Adomas Mickevičius, Sigitas Geda per pastaruosius trejus metus prisiminti tik po vienąkart.

Pastaruosius trejus metus iš eilės tarp egzamino autorių vis atsiduria J.Radvanas (leisiu priminti, nes ne tik abiturientai buvo primiršę jo kūrybą, – tai apie XVI a. vidurį, –1592 m. lotyniškai kūręs poetas). Egzaminų sudarytojų jis priderinamas prie bet kokios temos: šių metų egzamine juo remtis buvo siūloma ne tik rašant, kas tas vyriškumas, bet ir tema „Ar egzistuoja tik viena tiesa?“, o pernai – „Pareigos samprata Lietuvos literatūroje“.

Bet ar tikrai nebevertas abiturientų dėmesio į mokyklos programą įtrauktas, bet į egzaminų temas nebepatenkantis Mikalojus Daukša? O „privalomajam“ Martynui Mažvydui per minimą laikotarpį pavyko prasibrauti į užduotis vos kartą. „Nėra jie mažiau verti už J.Radvaną. Bet kažkas pasidaro madingas, tą kasmet ir įrašo“, – pastebi A.Ruseckaitė.

Beje, kas parenka temas ir autorius – beveik valstybės paslaptis, kurią saugo Nacionalinis egzaminų centras. Ar tikrai tai ir po egzamino turi likti paslaptimi?

Ką tikrina egzaminas

„Lietuvių kalbos ir literatūros rašinio egzamino reikia, nes vaikai nebemoka reikšti minčių, o jie turi to išmokti. Bet švietimo ekspertai taip ir neišgryninę egzamino koncepcijos, ką jis turi tikrinti: ar ko vaikas neišmoko, ar ką moka ir kaip geba žinias bei gebėjimus pademonstruoti per egzaminus“, – sako Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos pirmininkė N.Bartašiūnienė.

Literatūrologės ir rašytojos A.Ruseckaitės manymu, apskritai gal abiturientų rašybą patikrinti reikėtų diktantu, nes jaunimas tampa beraštis, o literatūros egzaminas galėtų būti pusiau žodžiu, nes jaunimas ir žodžiu reikšti minčių neišmoksta, ir prastai orientuojasi literatūros istorijoje.

Pernai Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros profesorė dr. Irena Smetonienė ir Lietuvos edukologijos universiteto Lietuvių ir lyginamosios katedros profesorius dr. Dainius Vaitiekūnas, išanalizavę egzamino rašinius, konstatavo, kad abiturientai neturi susiformavę asmeninio santykio su literatūra, rašo klišėmis, abstraktybėmis. O juk mokykline programa siekiama ugdyti individualų kritinį mąstymą, mokėti lyginti ir vertinti kūrinius, aptarti sąsajas su dabartimi, ugdyti stiliaus individualumą, gebėjimą autentiškai mąstyti.

Bet, pasak mokytojos N.Bartašiūnienės, sunku to tikėtis, kai tam turima tiek pamokų, kad per privalomą programą tik perbėgama. Tad vaikams net painiojasi autorių pavardės ir kūrinių pavadinimai, o juk reikėtų laiko apie kūrinius diskutuoti, įrodinėti tiesas. „Gaila, kad švietimo strategai nėra iki galo sutarę dėl esminių principų: vienas rodo į dangų, kitas į vandenį, trečias į sausumą“, – apgailestauja pedagogė.

O pabaigoje – klausimas jums: kokią temą rinktumėtės, jei šiemet būtumėte abiturientas ir tikėtumėtės gauti brandos atestatą? Ne vienas to paklaustas rašytojų gildijos narys, pedagogas ar knygų leidėjas ilgai dvejojo, ką atsakyti, bet viešai dvejonėmis dėl lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino užduočių retas dalijosi. Kas nenorėjo kritikuoti kolegų, o kas – maitinančios Švietimo ir mokslo ministerijos ir jos institucijų rankos.