Nuo 1991 m. dėl abortų Lietuva neteko maždaug 400 tūkst. savo potencialių piliečių, bet ką mes padarėme, kad būtų kitaip?

Birutei šiandien 42-eji. Nors moters grožis jau šiek tiek priblėsęs – veidas išvagotas smulkių raukšlelių, plaukai lengvai žilstelėję, o liūdnos akys išduoda nuovargį ir rūpesčius, ji vis dar patraukli moteris. Grįžusi namo po darbo ir pamaitinusi vaikus, ji iš lėto, atsargiai rinkdama žodžius, pasakojo apie savo dramatišką gyvenimą.
Kaip užaugo šeimoje su niekad neišsiblaivančiu tėvu, nuo kurio net trys jų kaimo moterys turėjo nesantuokinių vaikų. Kaip šiaip ne taip baigė mokyklą, nes mokslai jai niekada nesisekė, ir svajojo ištekėti, kad kuo greičiau ištrūktų iš tėvų namų. Kaip sutiko Romą, kuris jai prisiekinėjo amžiną meilę ir blaivų gyvenimą, bet jau pirmaisiais metais po vedybų iš darbo grįždavo toks girtas, kad vos rasdavo kelią į namus. Kaip vienas po kito gimė trys vaikai – visi berniukai, kuriems jų tėvas nėra ištaręs nė vieno meilaus žodžio.
Kai Birutė pasijuto besilaukianti ketvirto vaikelio, buvo praėję vos keturi mėnesiai nuo tada, kai ji, paauginusi berniukus, po ilgų paieškų pagaliau susirado darbą – įsidarbino pardavėja kaimo parduotuvėlėje už kuklius 700 litų. Moteris neslėpė, kad jokių kontraceptinių priemonių nenaudojo: tabletėms nebuvo pinigų, o prezervatyvų vyras, kuris neretai girtas užguldavo ją naktimis, nepripažino.
Birutė ilgai svarstė, ar pajėgs išmaitinti ir išleisti į mokslus dar vieną atžalą, nes sūnūs jau ir taip nuolat skųsdavosi, kad negauna kišenpinigių, vaikšto sulopytomis kelnėmis ir bijo mokykloje prisipažinti, jog ne tik neturi kompiuterio, bet ir pavalgyti namie ne visada yra ko. Tai buvo beprotiškai sunkios dienos, kai ji negalėjo nei valgyti, nei normaliai miegoti, kol galiausiai priėmė sunkiausią savo gyvenime sprendimą. „Jau kitą savaitę, pasiskolinusi pinigų, nuvažiavau į miestą ir pasidariau abortą“, – vieną skaudžiausių savo gyvenimo momentų prisimena Birutė.
Matydama savo viskam abejingą vyrą, vis giliau grimztantį alkoholio liūne, skurde augančius sūnus ir begalinę neviltį, ji pasirinko abortą, nes tai jai atrodė mažesnė blogybė, nei tokiomis aplinkybėmis gimdyti dar vieną vaiką, kuriam ji, kaip sako pati Birutė, be meilės, daugiau visiškai nieko negali duoti.
Už sukrečiančios statistikos, kuri mums praneša, kad nuo nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje buvo atlikta beveik 400 tūkst. abortų, o dauguma jų – ne dėl medicininių indikacijų, o pačių moterų sprendimu, slypi daugybė ne mažiau jaudinančių gyvenimo istorijų ir visa virtinė aplinkybių, kai būtent nėštumo nutraukimas, kad ir kokių randų moters kūne ir sieloje tai palieka, atrodo geriausia ir vienintelė išeitis.

1991 m. abortu baigdavosi 70 proc. nėštumų

Kad ir kiek būtų diskutuojama, kurį momentą po apvaisinimo reikėtų laikyti gyvybės pradžia ir koks turi būti embriono teisinis statusas, kiekviena moteris, kuri ryžtasi abortui, išgyvena didžiulį dvasinį sukrėtimą, o šis sprendimas dažniausiai būna ne mažiau sunkus ir skausmingas tiek pačioje ankstyviausioje nėštumo stadijoje, tiek artėjant dvyliktai nėštumo savaitei, tai yra paskutinei ribai, iki kada šiuo metu Lietuvoje dar leidžiama nutraukti nepageidaujamą nėštumą.
„Kada prasideda gyvybė – ar nuo ląstelių susijungimo, ar tik žmogui gimus, yra filosofinis klausimas, į kurį turbūt niekada nebus vieno atsakymo. Taip, tai gyvybės pradžia, bet mes žinome, jog apie 70 proc. apvaisinimų baigiasi persileidimu moteriai dar netgi nežinant, kad ji yra pastojusi. Iš visų žinduolių moteris yra sunkiausiai pastojantis organizmas. Vis dėlto moters nešiojamas vaisius vis tiek yra potencialus žmogus, todėl mes matome, kad nutraukti nėštumą moteriai būna tikrai labai skaudus apsisprendimas“, – sako Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos vadovė prof. Rūta Jolanta Nadišauskienė.
Šokiruojantis abortų skaičius apnuogina mūsų visuomenės švietimo spragas ir didžiules mūsų valstybės socialines problemas, kurių per šiuos du nepriklausomybės dešimtmečius politikai taip ir nesiėmė deramai spręsti, nes pasiūlyti ir priimti įstatymą, draudžiantį abortus, yra kur kas paprasčiau, nei imtis būtinų reformų, kad tų abortų būtų kuo mažiau.
Gūdžiais 1991-aisiais Lietuvoje abortu baigdavosi apie 70 proc. nėštumų. Šiandien – jau gerokai mažiau, apie 20 proc. 1991–2012 m. Lietuvoje iš viso gimė apie 791 tūkst. vaikų, ir tai yra tik maždaug dukart daugiau, nei tuo laikotarpiu šalyje buvo atlikta nėštumo nutraukimų. Tačiau skubantieji smerkti visas šias moteris, kurios visada prisimins savo negimusius vaikus, dažnai net nesusimąsto, kokios gi priežastys lėmė, kad tiek daug pradėtų gyvybių mūsų visuomenėje taip ir netapo visaverčiais mūsų valstybės piliečiais. Už šių skaičių slypi tokia Lietuva, kokios mes dažnai nenorime matyti ir apskritai pripažinti.
Visų pirma tai tik dar kartą primena apie giliai mūsų valstybėje išsikerojusias socialines piktžaizdes: nereta Lietuvos moteris vis dar gyvena tokiomis sąlygomis, kad tiesiog nesiryžta gimdyti pirmo, o gal jau kažkelinto vaiko ir pasirenka mažesnę, kaip jai tuo metu atrodo, blogybę – abortą. To priežastis gali būti ir skurdas: žemiau skurdo ribos gyvena apie 20 proc. Lietuvos šeimų, todėl dažna moteris, atėjusi nutraukti aborto, pirmiausia kalba apie tai, kad dar vieno vaiko tiesiog nesugebėtų išlaikyti.
Ne paskutinėje vietoje – ir epidemijos mastą Lietuvoje siekiantis alkoholio vartojimas: tyrimai rodo, kad apie 30 proc. 20–64 metų amžiaus vyrų ir 9 proc. moterų yra priklausomi nuo alkoholio. Todėl tarp nėštumą nutraukiančių moterų nemažai tokių kaip mūsų pašnekovė trijų sūnų mama Birutė iš Lietuvos provincijos, kurios, nejausdamos palaikymo iš girtaujančių sutuoktinių ar ilgamečių partnerių ir neturėdamos pakankamai ryžto pakeisti savo gyvenimą, taip pat dažnai atsiduria nėštumą nutraukiančių medikų rankose.
Už abortų statistikos slypi ir kitos porų santykių problemos, nes tyrimai rodo, kad apie 60 proc. Lietuvos moterų yra patyrusios smurtą šeimoje, o maždaug kas trečia yra turėjusi lytinių santykių su sutuoktiniu ar ilgamečiu partneriu prieš savo valią, – tai liudija naujausi europiniai tyrimai. Būtent tokiomis aplinkybėmis ir užsimezga dalis nėštumų, kurie vėliau yra nutraukiami.
„Mūsų kaime, kuriame turime sodybą, pati esu mačiusi, kaip prisigėręs vyras vaikosi žmoną norėdamas lytinių santykių, o ji nuo jo bėga, nes kas gi nori su girtu santykiauti. Bet pagal mūsų sąmonę ten greičiausiai kas nors ir įvyko, nes juk žinote, koks Lietuvoje požiūris: pas mus moterys visada privalo būti pasiruošusios. Ir tai patiria ne viena, o daugybė šeimų“, – teigia Seimo narė socialdemokratė Giedrė Purvaneckienė.
Neištikimybė, emigracijos problemos, depresija, įvairių medikamentų vartojimas ir ligos pastojimo metu, tėvų, gąsdinančių savo jaunas dukras, jog vaikas sugadins karjerą, spaudimas – priežasčių, kurios pastūmėja moteris ryžtis abortui, kad ir koks sunkus būtų šis sprendimas, yra daugybė ir pačių įvairiausių. Pasitaiko visokių situacijų, kai net ir išsilavinusios, sėkmingai gyvenimą susitvarkiusios ir gerai žinančios, kaip saugotis nepageidaujamo nėštumo, moterys pastoja po vienintelės atsitiktinių santykių nakties, o ir šiuolaikinė kontracepcija – kas tą paneigtų – neapsaugo nuo nėštumo visu šimtu procentų.
Vis dėlto ekspertai linkę manyti, kad neplanuoti nėštumai ir abortai yra labiau tam tikrų visuomenės sluoksnių problema, kurią paaštrina socialinis ir ekonominis nesaugumas, elementaraus lytinio švietimo stoka ir prastas kontracepcijos prieinamumas.
„Tik labai reta moteris, gyvenanti šeimoje normalų aprūpintą gyvenimą, kreipiasi dėl nėštumo nutraukimo. Dažniausiai tai patiria įvairių gyvenimo aplinkybių pažeistos moterys, kurios jaučiasi įstumtos į kampą, nebemato kitos išeities. Ir bandyti joms moralizuoti būtų jau psichologinis smurtas“, – mano LSMU ligoninės Akušerijos ir ginekologijos klinikos Akušerijos skyriaus vadovas, Lietuvos akušerių ginekologų draugijos prezidentas doc. Vladas Gintautas.