Prieš 500 metų Jonavos krašte gimė nepaprasta asmenybė – Abraomas Kulvietis, vienas mūsų raštijos ir reformacijos Lietuvoje pradininkų.

"Veido" archyvas

A.Kulvietis buvo Karaliaučiaus universiteto pradininkas

Karaliaučiaus universiteto profesorius Abraomas Kulvietis mirė sulaukęs vos 35-erių. Jo motina, prislėgta sūnaus netekties, parašė tokius žodžius: “Staugiančių vilkų ruja dar nepasitenkino nunuodijusi mano vaiką, tai dar uždraudė palaidoti.” Tokia buvo jo gyvenimo pabaiga, kurios data – 1545 m. birželio 6 d. Ši data tiksli, matyt, dėl to, kad jis jau buvo spėjęs tapti reikšmingu žmogumi ir Lietuvoje, ir Prūsijoje. Bet tikslios gimimo datos nėra – žinoma tik tiek, kad tai buvo 1510 metai.

Europos išauklėtas mokslininkas

Jonavos rajone, Žeimio apylinkėje, buvo toks Kulvos dvaras. Čia gyvenusi bajorų Ginvilionių šeima turėjo tik vieną sūnų – Abraomą. Tėvai jį lavino namuose, o sulaukusį aštuoniolikos išsiuntė studijuoti į Lenkiją, Krokuvos universitetą. Nuo tada mokslas tapo tikruoju jo pasauliu. A.Kulvietis gilinosi į graikų, hebrajų, lotynų kalbas, į senovės kultūrą. Bet Krokuvos, kur bakalauro laipsnį jis gavo per vienus metus, jam neužteko. Žinių troškimas jį nuvedė į Nyderlandų Liuveno universitetą, seniausią Šiaurės Europoje, kuriame plito didžiojo humanisto Erazmo Roterdamiečio, reformacijos sąjūdžio pradininko, idėjos.

Kai jaunuolis grįžo į Lietuvą, Vilniaus vaivada Albertas Goštautas pasirūpino, kad jis pratęstų studijas Italijos Sienos universitete. Vaivada įdavė kunigaikščiui Albrechtui Brandenburgiečiui adresuotą laišką, kurį 26-erių jaunuolis turėjo įteikti vykdamas per Karaliaučių.

Tai buvo galutinai jo likimą nulėmęs susitikimas. Kunigaikštis lietuviui rekomendavo apsilankyti Vitenbergo universitete. Katalikai Vitenbergą laikė atskalūnų miestu dėl reformatų Martino Liuterio ir Pilypo Melanchtono idėjų. Bet jos bajoraitį iš Kulvos spėjo pagauti ir jau nebepaleido, nors karaliaus Žygimanto Senojo įsakymu jis, kaip ir kiti studentai iš Lenkijos ir Lietuvos, turėjo palikti šį universitetą.

Tada A.Kulvietis patraukė į Leipcigo universitetą, o iš ten jau į Sienos universitetą, kurį baigė 1540 m. lapkritį, apsigindamas pasaulietinės ir bažnytinės teisės doktoratą. Šiame universitete tuo metu nevaržomai sklido protestantizmo idėjos. Jos buvo nesvetimos ir tuo metu čia dirbusiam populiariausiam Italijos pamokslininkui kapucinui Bernardinui Ochinui.

Su tomis idėjomis jaunasis mokslininkas ir išskubėjo į Lietuvą, sužinojęs, kad jo tėvai įkalinti už tai, kad jis išdrįso mokytis Vitenberge. Jo globėjas A.Goštautas jau buvo miręs, tad išlaisvinti tėvus padėjo draugai. Sugrįžęs į Vilnių jis tapo Šv. Onos bažnyčios pamokslininku. Vilniuje jis prisistatė karalienei Bonai Sforcai, kuri atkreipė dėmesį į jauną pamokslininką, baigusį mokslus jos gimtojoje Italijoje. Puikiai išsilavinusi karalienė taip pat buvo linkusi į protestantizmą ir skaičiusi to paties garsiojo Italijos pamokslininko B.Ochino tekstus.

Taigi A.Kulvietis lankydavosi karalienės rūmuose, ir nesunku atspėti, apie ką jie kalbėdavosi. Tai Bona padėjo A.Kulviečiui įsteigti Vilniuje pirmąją aukštesniąją mokyklą – kolegiją, skirtą bajorų vaikams mokyti. Pagal Sorbonos kolegijos pavyzdį sukurtoje mokykloje daugiau kaip 60 vaikų mokėsi graikų, hebrajų, lotynų kalbų ir Šventojo Rašto. Žinoma, čia buvo skleidžiamos reformatorių idėjos, o mokyklos vadovas nevengė kritikuoti katalikų kunigų. Karalienė, puikiai suprasdama, kad Bažnyčia to nedovanos, mėgino įspėti savo globotinį, kad būtų diplomatiškesnis, tačiau A.Kulvietis liko ištikimas M.Liuterio mokymui.

Pabėgimas į Karaliaučių

Kol karalienė buvo arti, A.Kulvietis galėjo jaustis gana saugus. Bet vos tik ji 1542 m. gegužę iškeliavo iš Vilniaus į sūnaus vestuves Krokuvoje, Vilniaus vyskupas Povilas Alšėniškis pasinaudojo proga ir, įskundęs A.Kulvietį karaliui Žygimantui Senajam, gavo karališkąjį dekretą, kuriame buvo nurodyta bajorą A.Kulvietį atvesdintį į Bažnyčios teismą. Vyskupai buvo įpareigoti teisti visus, įtariamus erezija. Dekrete buvo parašyta, kad lietuvis Abraomas iš Kulvos atsimeta nuo šventosios Romos katalikų bažnyčios, tiek žodžiais, tiek darbais išpažįsta svetimą mokslą ir kitus į paklydimą traukia.

Nepaklusus A.Kulviečiui grėsė prarasti ne tik turtą (jis buvo turtingas žmogus), bet ir laisvę, o gal net ir galvą. Šventasis Sostas vėl buvo atnaujinęs inkvizicijos žygį. Nors pabėgimas būtų reiškęs tokį patį nepaklusnumą, bet jis ryžosi bėgti iš Lietuvos į Prūsiją. Spėjama, kad taip pasielgti jam patarė pati karalienė Bona, įspėjusi dėl gresiančio pavojaus, ir jis tuo patarimu pasinaudojo. Tai buvo 1542-ųjų vasarą. Kartu su juo Vilniaus mokyklą paliko ir kiti ten dirbę A.Kulviečio bendraminčiai, o tie, kurie nespėjo, buvo įkalinti.

Atvykęs į Karaliaučių A.Kulvietis vėl susitiko su kunigaikščiu Albrechtu, kuris tuo metu jau buvo pastatęs rūmus aukštesniajai mokyklai – partikuliarui. Tik reikėjo rasti tinkamą vadovą. Jo buvo laukiama iš Vokietijos, bet tuo metu pasirodė iš Lietuvos sostinės atkeliavęs senas pažįstamas A.Kulvietis. Jis tapo kunigaikščio patarėju ir pradėjo dirbti naujojoje mokykloje, kuri turėjo rengti evangelikų kunigus. Mokiniai, tarp kurių buvo ir lietuvių, gilinosi į humanistinius mokslus, kalbėjo lotyniškai, dalyvaudavo disputuose.

Vaclovas Biržiška, parašęs A.Kulviečio biografiją, atkreipė dėmesį, kad kai kuriuos mokinius jis ir išlaikydavo. Visiems mokiniams jis buvo didelio pamaldumo, darbštumo ir padorumo pavyzdys. Kaip mokslininkas, jis buvo laikomas daugelio sričių specialistu, nepaliaujančiu gilinti savo žinių. 1544 m. rugpjūčio 17 d. partikuliaras buvo reorganizuotas į universitetą, o A.Kulvietis tapo pirmuoju jo vicerektoriumi. Šiandien sakytume – rektoriumi, bet tada tokios pareigybės nebuvo. Tai buvo universitetas, skirtas ne tik Prūsijai, bet ir platesniam kraštui.

Universitete profesorius A.Kulvietis dėstė graikų ir hebrajų kalbas bei rūpinosi reformatų idėjų skleidimu. Lietuvos jis, žinoma, nepamiršo. Į gimtąją kalbą vertė giesmes ir psalmes. Tai buvo kelio pradžia, kuriuo lietuviškas žodis ėjo į savo pirmąją knygą – Martyno Mažvydo “Katekizmą”, išvydusią pasaulį 1547 m. Deja, A.Kulviečiui jau nebuvo lemta jo pamatyti. Iš jo verstų giesmių yra žinoma “Malonus padėkavojimas”, išspausdinta M.Mažvydo giesmyne 1570 metais.

Lemtingas sugrįžimas

Svarbiausiu A.Kulviečio kūriniu laikomas 1543 m. laiško forma parašytas “Tikėjimo išpažinimas”(“Confessio fidei”), adresuotas Bonai Sforcai, kuriame jis išdėsto savo teologines pažiūras. Šiame kūrinyje autorius kritikavo Katalikų bažnyčią, neišsilavinusius, godžius dvasininkus. Jis buvo įsitikinęs, kad teisę aiškinti Šventąjį Raštą turi kiekvienas mokslo ragavęs žmogus. Laiške jis dėstė savo tikėjimo tiesas, pasisakė prieš celibatą.

A.Kulviečio gyvenimo ir veiklos tyrinėtoja dr. Dainora Pociūtė prieš dvejus metus išleistoje monografijoje “Maištininkų katedros. Ankstyvoji reformacija ir lietuvių-italų evangelikų ryšiai” teigia, kad šis tekstas pradėjo “nepriklausomo žmogaus ir kritinės Lietuvos minties istoriją”. A.Kulvietis jautėsi teisus ir prieš Dievą, ir prieš savo sąžinę: “O jeigu ką prieš sąžinę pasakyčiau, tekrinta ant manęs Dievo rūstybė.”

Prūsijoje A.Kulvietis gyveno tarsi ištremtas iš tėvynės, bet grįžti jam rūpėjo. 1543 m. jis parašė laišką karalienei Bonai: “Maloningoji Ponia, mūsų tėvų laikais nebuvo girdėti, kad kas nors nenusikaltęs ir be teismo sprendimo būtų pasmerktas. O mano priešai ne tik mane pasmerkė, bet ir diena po dienos per pamokslus šmeižia, pajuokia, plūsta ir niekina. (…) Yra daug Jūsų Didenybės pavaldinių lietuvių, labai išsimokslinusių, kurie galėtų būti naudingi valstybei. Bet mano likimo įbauginti, jie apsigyveno Vokietijoje. Kai kuriuos jų priglobė šviesiausias Prūsijos hercogas (…). Šviesusis hercogas, nesigailėdamas didelių išlaidų, įsteigė puikią mokyklą, iš visur prisikvietė mokytų vyrų (…). Jis nori mane paskirti šios mokyklos rektoriumi. Todėl, jeigu Jūsų Didenybės viešpatystėje man nebus vietos, šį skyrimą priimsiu. Bet, Maloningoji Ponia, skaudu, kaip Dievą myliu, mums visiems, kad, trokšdami dirbti saviesiems, dabar dirbame svetimiesiems.”

1454 m. A.Kulviečiui buvo oficialiai suteiktas leidimas grįžti į Lietuvą. Jis, idėjų žmogus, negalėjo tuo nepasinaudoti. Be to, Lietuvoje dėl sūnaus pažiūrų buvo įkalinta motina, todėl jis tikėjosi ją išlaisvinti. Vos atvykęs į Vilnių A.Kulvietis pradėjo rengti religinius disputus.

"Veido" archyvas

Kulviečių giminės ženkle pavaizduota gulbė

Susirgo jis staiga. Gal orai buvo nepalankūs, o gal, kaip buvo įsitikinusi jo motina, priešai, kurių Vilniuje jis nestokojo, ėmėsi tų laikų populiaraus įrankio – nuodų. Manoma, kad jis palaidotas Jonavos rajono Kulvos seniūnijos Smičkų kaime.

2009 m. Priekulėje gyvenanti kraštotyrininkė, pedagogė ir rašytoja Edita Barauskienė išleido istorinį romaną apie A.Kulvietį  “Amžinasis keleivis Abraomas iš Kulvos”. O pernai Jonavos Ramybės skvere buvo atidengtas paminklas, skirtas A.Kulviečiui.

"Veido" archyvas

Pernai Jonavoje atidengtas paminklas A.Kulviečiui, kurį sukūrė skulptoriai K.Bogdanas ir M.Šnipas