Praėjusiame šimtmetyje Vengrija ne kartą demonstravo savo laisvės siekius. Be baimės pasipriešino sovietų tankams 1956-aisiais, o 1989-aisiais pirmoji drąsiai atvėrė savo sieną į Austriją, taip sugriaudama geležinę uždangą. Per šį “laisvės koridorių” Rytų ir Vidurio Europos piliečiai galėjo išsprūsti į Vakarus. Pirmieji pokomunistiniai metai Vengrijoje kuriant demokratinę valstybę priminė sėkmės istoriją, bet vėliau kažkas ėmė strigti.

2008 m. į sunkią finansinę padėtį patekusią Vengrija jau turėjo gelbėti Tarptautinis valiutos fondas. O pernai balandžio rinkimuose į parlamentą 52,8 proc. balsų gavo centro-dešinės pakraipos partija “Fideš”, kuri šiandien parlamente turi konstitucinę dviejų trečdalių daugumą ir viena gali priimti praktiškai visus sprendimus ar net daryti Konstitucijos pataisas. Kartu su “Fideš” partija į Vengrijos parlamentą pirmą kartą pateko ir kraštutinių dešiniųjų bei euroskeptinių pažiūrų partija “Jobbik”. Taip rinkėjai reagavo į visas Vengrijos ekonomines ir finansines nesėkmes, kurias sukėlė neatsakingas kairiųjų partijų valdymas.

Per kelias savaites “Fideš” partijos lyderis ir premjeras Viktoras Orbanas smarkiai apkarpė valdžios aparatą, ministerijų skaičių sumažino iki aštuonių ir vadovauja pačiai mažiausiai vyriausybei nuo komunizmo žlugimo laikų.

Bet 2011 m. sausio 1 d. pradėjusi pirmininkauti Europos Sąjungai, Vengrija ne tik ypač šaltai buvo sutikta Strasbūre ir Briuselyje, bet ir patyrė naujų vidaus bei užsienio politikos iššūkių. Neseniai Vengrijos parlamentas priėmė kontroversišką sprendimą –  leido 0,5 mln. Slovakijos teritorijoje gyvenančių vengrų (tai Pirmojo pasaulinio karo, Versalio sutarties pasekmė) turėti Vengrijos pilietybę kaip antrąją.

Patys vengrai šokiruoti

Kaip į visas pastarojo meto aktualijas, visus dabartinės valdžios sprendimus žvelgia ir kaip juos vertina patys vengrai, teiravomės buvusio Vengrijos konstitucinio teismo vicepirmininko, Budapešto Lorando Etvešo universiteto profesoriaus Arpado Erdei.

A.E.: Vengrai patys yra šokiruoti. Ilgas socialistų valdymo laikotarpis, sukėlęs daug ekonominių ir finansinių problemų, atvėrė kelią “Fideš” partijai į parlamento daugumą. Kitaip tariant, jie surinko visus protesto balsus. Ankstesnė vyriausybė buvo sukūrusi tokią atmosferą, kad visi norėjo jos atsikratyti. Tad “Fideš” laimėjo praktiškai viską. Dabar jie turi galimybę pakeisti ir įstatymus, ir Konstituciją. Parlamente yra ir kita radikali partija “Jobbik”. Nors ji nėra labai reikšminga, jos radikalios pažiūros daliai visuomenės labai patrauklios.

“Veidas”: Ar tiesa, kad Vengrijoje prasidėjo kova tarp “Fideš” partijos ir Vengrijos konstitucinio teismo?

A.E.: Taip. Galiu pateikti vieną pavyzdį. Anksčiau valstybinių įmonių vadovai gaudavo didelius atlyginimus, ir kai jie pasitraukdavo iš darbo ar būdavo atleidžiami, gaudavo milijoninio dydžio išeitines kompensacijas. Tai buvo kelių vengrų vidutinio dydžio atlyginimas per visą jų gyvenimą. Žmonės tuo pasipiktino. “Fideš” pareikalavo grąžinti tuos pinigus. Konstitucinis teismas išaiškino, kad šiuos pinigus valstybei galima susigrąžinti, bet ne tokiu būdu, kaip tai padarė parlamentas. Įstatymas nebuvo konstitucingas tiek techniniu požiūriu, tiek savo esme. Nepatikėsite, bet iš karto po to per dvi valandas buvo pateiktas Konstitucinio teismo įstatymo pakeitimas, kuris apribojo paties teismo galias. Tai nėra labai demokratiška. Įstatymai neturėtų būti keičiami per dvi valandas.

“Veidas”: Ir Lietuvoje dalis politikų mano, kad reikėtų riboti Konstitucinio teismo galias, ypač sprendžiant ekonominius klausimus.

A.E.: Nieko keista, kad Rytų ir Centrinės Europos politikams nepatinka Konstitucinių teismų sprendimai. Jie tai priima kaip politinę konkurenciją. Konstitucija, Konstitucinis teismas yra ginklas mažumos ir opozicijos rankose. Mažuma gali apsiginti nuo daugumos naudodamasi Konstitucija. Tai reiškia, kad politinė mažuma ir Konstitucinis teismas sukuria tam tikrą politinį balansą, kuris būtinas demokratijai. Tai ne visiems suprantama ir priimtina, ypač kai turi absoliučią valdžią.

Kiek žinau, nusivylimas “Fideš” partija didėja, nes ji savo jėgą naudoja labai jau neatsargiai. Keista, kai toji jėga yra nukreipta ir prieš Konstitucinį teismą, kuris buvo tam tikra Vengrijos sėkmės istorija. Teismas padėjo įtvirtinti daug demokratinių reformų, Konstitucijos viršenybę. Aš nežinau, kaip jie toliau savo galia naudosis: juk jie laimėjo tik prieš metus. Taigi dar trejus metus jie turės tą absoliučią valdžią.

“Veidas”: Vengrijoje veikia įprasti teismai, į kuriuos gali kreiptis ir paprasti žmonės, ir politikai. Ten jie gali ginti tiek savo garbę, tiek orumą, tiek privatumą. Kam tuomet prireikė tos tarybos, kurią sukūrė vyriausybė?

A.E.: Sutinku, kad tai problema. Ir aš nesuprantu, kam reikėjo tos tarybos, bet Vengrijoje taip atsitiko. Man sunku pasakyti, ką jie nori daryti. Ekonominiai sunkumai tikrai dideli. Tai ankstesnių parlamentų ir vyriausybių darbo pasekmės. Kai viena politinė partija parlamente laimi konstitucinę daugumą, tai gali būti pavojinga. Nuo absoliučios valdžios politikams sukasi galva. Nors oficialiai “Fideš” partija skelbia atstovaujanti Vengrijos gyventojų interesams, ginanti pensininkus, bet iš tiesų toji didžiulė politinė jėga juk gali būti naudojama praktiškai bet kam. Tai nėra gerai – geriau ir saugiau, kai politikai turi derinti savo sprendimus su opozicija.