Interjero architektė Jurgita Jakubauskaitė prieš penkerius metus metė gerai mokamą darbą ir pradėjo gaminti papuošalus, rankines ir net baldus iš… šiukšlių. Šiandien iš padėklų ar plokščių atraižų sukurti baldai stovi jau ne vienos įmonės biure, iš kompiuterių standžiųjų diskų ar mikroschemų sukonstruoti šviestuvai puošia namų interjerus.

Susitikti Jurgita pakviečia Vilniuje įsikūrusio Lietuvos vaikų ir jaunimo centro (LVJC) amfiteatre. Mat čia ji baigia susukti paskutinę eilę suolų. Pasirodo, tai ne meninė akcija ir ne projektas, remiamas kokio nors fondo, o Jurgitos iniciatyva atnaujinama LVJC priklausanti erdvė, kad Vilniuje būtų nors vienas amfiteatras, kuriame nereikėtų sėdėti ant betono ir nestyrotų geležinių konstrukcijų liekanos.
Toks vaizdas – vien betonas ir nė vieno suoliuko – dar vasaros pradžioje akį rėžė šalia didžiausio sostinės Vaikų ir jaunimo centro, o dabar čia galima jaukiai įsitaisyti ant dar dažais kvepiančių suolų. Netrukus bus pastatyti ir žali raudonais taškeliais išmarginti loveliai, kuriuose kitais metais augs žemuogės. „Norėjau, kad ši erdvė taptų ne tik renginių vieta, bet ir laisvalaikio zona, kurioje vilniečiai galėtų stebėti, tarkim, riedutininkų triukus arba tiesiog ateitų pabendrauti ir dar galėtų nusiskinti žemuogių. Viena siena čia bus skirta ir grafičių meistrams“, – pasakoja Jurgita.
Beje, interjero architektė ne tik sugalvojo, kaip būtų galima atnaujinti ne vieną dešimtmetį Vilniaus centre stūksantį apleistą amfiteatrą, bet ir pati kasdien be jokio atlygio du mėnesius montavo suoliukus. (…)

Amfiteatro atnaujinimas – pavyzdys, kad galima patiems gražinti Vilnių

J.Jakubauskaitė pasakoja, kad mintis sutvarkyti amfiteatrą kilo vienai LVJC projektų vadovių, kuri kuravo vaikų iš Vokietijos atvykimą į Lietuvą ir jų veiklą. „Moksleiviai iš Vokietijos atvyko savanoriauti ir nuveikti naudingų darbų, o mane pakvietė, kad sugalvočiau, kaip būtų galima atnaujinti amfiteatrą. Vokiečiai įrengė suoliukus ant dviejų sektorių laiptų pakopų, o darbus tęsėme mes“, – kaip pradėjo dirbti LVJC amfiteatre, atskleidžia Jurgita.
Moteris apgailestauja, kad mokiniai iš Vokietijos neužkrėtė pavyzdžiu nė vieno mūsų jaunuolio, nors ši erdvė bus skirta būtent jiems. Bene geriausiai lietuvių požiūrį į savanorišką darbą atskleidė vienos vilnietės Jurgitai išdėstyta nuomonė, kad jos dukra suoliukų vasarą tikrai nesuks, mat ji sumoka daug mokesčių, tad valstybė tokiais dalykais tegu ir rūpinasi.
Studijos „Absurdo idėjos“ savininkė įsitikino, kad miestiečiai neturi ambicijų patys tvarkytis aplinkos, kurioje gyvena, tačiau itin dažnai skundžiasi, kad miestas apleistas. Jurgita pastebi, kad Vilniaus mero Artūro Zuoko feisbuko paskyroje nuolat rašoma, jog vienoje ar kitoje gatvėje trečiame stulpe nedega lemputė, kažkokiam skvere išlūžusi suoliuko lenta, kažkur jau penkerius metus neperdažytas suoliukas. „Tai tokie elementarūs darbai, kuriuos mes, patys vilniečiai, galime pasidaryti, sutaupydami nemažai miesto biudžeto pinigų. Be to, kai miestiečiai išmoks patys apsitvarkyti aplinką, kitaip ją vertins. Tačiau iki tokio požiūrio dar turim pribręsti, o kad užaugtų kitaip mąstantys jauni žmonės, reikia rodyti pavyzdį. Tikiuosi, kad amfiteatro atnaujinimas ir bus toks pavyzdys“, – vieną priežasčių, kodėl beveik visą vasarą montavo suoliukus, nurodo Jurgita.
Menininkė yra įsitraukusi ir į daugiau socialinių veiklų. Štai pavasarį dalyvavo Kūrybinių partnerysčių projekte ir du mėnesius praleido Panevėžio rajono Sidabravo miestelyje. Čia su trylikamečiais vaikais suremontavo vieną klasę: nudažė sienas, prieš tai jas nugrandę, perdažė suolus. Mokinius Jurgita kviečiasi ir į savo dirbtuvę.

Verslą sukūrė be investicijų ir verslo plano

Interjero dizainerė prasitaria, jog įvairių idėjų, kaip aplinkiniams parodyti, kad Lietuvoje gera gyventi, ir įrodyti, kad viskas yra įmanoma, turi dvidešimčiai metų į priekį. Vienas artimiausių jos planų – įkurti organizaciją lieku.lt. Vos baigusi darbus amfiteatre, Jurgita planuoja užsiimti šiuo projektu, kuris skatins išvykimui visam laikui į užsienį sukrautą lagaminą keisti į darbo vietą. Viena lieku.lt veiklų būtų televizijos laida, kurioje iš anksto interneto puslapyje užsiregistravusius žmones, nusipirkusius lėktuvo bilietus ir nusprendusius emigruoti, kūrybinė grupė bandys atkalbėti nuo šio žingsnio. Jiems bus nuperkamas grįžimo po kelių dienų bilietas ir pasiūlyta darbo vieta Lietuvoje. Jurgita tiki, kad taip galima gerokai sumažinti emigracijos mastą.
Beje, „Absurdo idėjų“ šeimininkė neabejoja, kad turint noro visos svajonės gali tapti realios ir galima įgyvendinti net pačią keisčiausią idėją. Būtent iš tikėjimo, kad viskas yra įmanoma, gimė ir „Absurdo idėjų“ dirbtuvė, kurioje dabar Jurgita kuria viską – nuo auskarų, rankinių, baldų iki namo projektų. Įdomu tai, kad visi menininkės darbai pagaminti iš atliekų: senų drabužių, stiklo taros, senos vielos, varžtų, nenaudojamos kompiuterio klaviatūros ar kitų detalių. (…)

„Absurdo idėjose“ gimsta antrarūšio dizaino kūriniai

„Antrarūšis dizainas – taip apibūdinčiau savo darbus. Skamba taip pat šokiruojamai kaip “absurdo idėjos”, tačiau paklausa yra, ir man to segmento užtenka. Tiesa, nemažai žmonių dar įsivaizduoja, kad papuošalai gali būti tik su “Swarovski” kristalais arba kokybiška sofa – už keliasdešimt tūkstančių litų. Kuo daugiau uždirbi, tuo daugiau nori vartoti, nors ant sofos, kainuojančios ir kelis, ir trisdešimt tūkstančių, sėdisi taip pat“, – neabejoja J.Jakubauskaitė.
Beje, Jurgita neslepia, kad kol dirbo SBA „Idėjos namams“ verslo plėtros skyriaus dizainere ir gavo keturis kartus didesnį atlyginimą nei dabar, mąstė panašiai kaip daugelis. Jos poreikiai augo geometrine progresija, tačiau net juos patenkinusi gerai nesijautė. Mat visa galva buvo panirusi į darbą ir laiko net pagalvoti apie kažką kitą nelikdavo. „Išėjusi radau laiko ne tik sau, bet ir kitiems. Uždirbu mažiau, bet ir reikia kur kas mažiau. Viskas labai paprasta, tik reikia keisti požiūrį“, – kokia filosofija vadovaujasi, atskleidžia Jurgita.
Įdomu tai, kad iki „Absurdo idėjų“ įkūrimo ji nebuvo gaminusi nei baldų, nei papuošalų, niekada neperkonstruodavo ir senų daiktų. „Galutinės idėjos, ką veiksiu, neturėjau iki tol, kol išsinuomojau patalpas. Į priekį vedė mintis, kad darysiu tai, ką moku, o ko neišmanau – išsiaiškinsiu“, – prisimena architektūros studijas Vilniaus dailės akademijoje baigusi trisdešimtmetė moteris.
Tiesa, studijų metais įgytos žinios jai labai naudingos ir kuriant „Absurdo idėjų“ dirbtuvėje, tačiau dažniau Jurgita naudoja senovines pynimo, siuvinėjimo technikas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.