Netrukus į Lietuvos knygynus atkeliaus įdomi ir netikėta knyga “Achilo giesmė”. Pernai šis romanas jo autorei M.Miller pelnė Jungtinės Karalystės “Orange” premiją už grožinę literatūrą. O “Veidas” siūlo ištrauką iš šio kūrinio.

Pačioje nakties glūdumoje, užsnūdus netgi laukiniams šunims ir nutilus pelėdoms, į mūsų palapinę ateina senis. Nešvarus, suplėšytais drabužiais, pelenais ir purvu išteptais plaukais. Apdaras drėgnas, nes jis atplaukė upe. Tačiau kai prabyla, jo žvilgsnis aiškus.
– Atėjau sūnaus, – taria. Perėjęs palapinę Trojos karalius priklaupia prie Achilo kojų. Nulenkia žilą galvą. – Ar išklausysi maldaujančio tėvo, galingasis Ftijos karalaiti, geriausias iš graikų?
Achilas spokso žemyn į senio pečius tarsi apsvaigęs. Jie virpa nuo senatvės, sukumpę nuo sielvarto naštos. Šis vyras susilaukė penkiasdešimties sūnų ir prarado visus, išskyrus keletą.
– Išklausysiu, – atsiliepia.
– Tegul dievai laimina tavo maloningumą, – sako Priamas. Vėsiomis rankomis liečia degančią Achilo odą. – Šiąnakt atėjau iš toli su viltim, – nevalingai sudreba, nes naktis vėsi, o drabužiai drėgni. – Apgailestauju stojęs prieš tave toks apgailėtinas.
Atrodo, žodžiai pažadina Achilą.
– Neklūpėk, – sako jis. – Leisk pasiūlyti tau valgyti ir gerti, – padavęs ranką padeda senajam karaliui atsistoti. Duoda sausą apsiaustą ir minkštų pagalvių, kurios labiausiai patinka Feniksui, įpila vyno. Šalia susiraukšlėjusio lėtai žengiančio Priamo staiga atrodo labai jaunas.
– Dėkoju už svetingumą, – sako Priamas. Graikiškai kalba su akcentu, lėtai, tačiau gerai. – Girdėjau, esi kilnus, todėl kliaujuosi tavo kilnumu. Mes priešai, tačiau tu niekada negarsėjai žiaurumu. Maldauju, atiduok mano sūnaus kūną palaidoti, kad jo siela neklaidžiotų pražuvusi, – kalbėdamas stengiasi nežiūrėti į kampe kniūbsantį šešėlį.
Achilas žiūri į tamsos taurę savo rankose.
– Esi drąsus, kad atėjai čia vienas, – sako. – Kaip patekai į stovyklą?
– Mane lydėjo dievų malonė.
Achilas pakelia į jį akis.
– Iš kur žinojai, kad nenužudysiu?
– Nežinojau, – atsako Priamas.
Stoja tyla. Priešais stovi valgis ir vynas, tačiau nė vienas nevalgo ir negeria. Per tuniką galiu suskaičiuoti Achilo šonkaulius.
Priamo akys užkliūva už kito – mano – kūno, gulinčio ant lovos. Akimirką dvejoja.
– Ar ten… tavo draugas?
– Filtatos, – griežtai atsako Achilas. Mylimiausias. – Geriausias iš žmonių, tavo sūnaus nudobtas.
– Apgailestauju dėl netekties, – sako Priamas. – Ir dėl to, kad iš tavęs jį atėmė mano sūnus. Tačiau maldauju tavęs pasigailėti. Gedintys, kad ir priešai, turi padėti vieni kitiems.
– O jei nepadėsiu? – šaltai klausia jis.
– Tai nepadėsi.
Valandėlę tylu.
– Vis dar galiu tave užmušti, – sako Achilas.
Achilai.
– Žinau, – tyliai taria karalius neišsigandęs. – Bet verčiau paaukosiu gyvybę, jei tik yra galimybė sūnaus sielai ramiai ilsėtis.
Achilo akys sudrėksta ir jis nusigręžia, kad senis nepamatytų.
Priamas švelniai taria:
– Teisinga norėti ramybės mirusiesiems. Abu žinome, kad gyviesiems ramybės nėra.
– Taip, – sušnibžda Achilas.
Palapinėje niekas nė nekrusteli, laikas, atrodo, sustingo. Tada Achilas atsistoja.
– Greitai prašvis ir aš nenoriu, kad keliaujant namo tau kiltų pavojus. Liepsiu tarnams paruošti tavo sūnaus kūną.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-39-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.