Norėtųsi, kad olimpinės žaidynės tęstųsi ne 17 dienų, o bent du mėnesius, dar norėtųsi, kad Lietuvos politikų atostogos tęstųsi nors ir pusę metų. Tokios malonios ir sveikos atmosferos kaip pastarąsias dvi savaites Lietuvoje jau kuris laikas nebuvo. Kyla klausimas kodėl? Bet atsakymas aiškus: visos žiniasklaidos priemonės per tas dvi savaites beveik nekalbėjo apie politikus ir jų nesąmones, o visą dėmesį sufokusavo į Londoną, į olimpines žaidynes, į stulbinamai profesionalią ir originalią žaidynių atidarymo šventę, į uždegančius sportininkų pasirodymus, į medalius, į džiaugsmo pliūpsnius, į patriotiškumą, į didžiavimąsi savo šalimi, savo žmonėmis, galų gale į džiaugsmo ašaras.
Man taip norėtųsi, kad lietuviai ir aš pats verktume iš džiaugsmo bent kartą per savaitę – tai neabejotinai mūsų visuomenę išgydytų nuo visos bjaurasties ir pykčio, kuris yra susikaupęs daugelio tautiečių širdyse.
Ačiū Rūtai Meilutytei. Ji tikrai pakylėjo daugelį lietuvių, ir nesvarbu, kur jie būtų. Netgi daugelį įkvėpė siekti taurių tikslų ar bent jau maksimalaus profesionalumo savo profesinėje veikloje. Tikėtina, kad ir šią savaitę sportininkai mums suteiks ne vieną galimybę verkti iš džiaugsmo.
Tačiau nelabai tikėtina, kad jie sukrėstų mūsų politikus ir biudžeto pinigų skirstytojus. Nesvarbu, kad R.Meilutytė, Virgilijus Alekna, Simona Krupeckaitė, krepšininkai ir kiti mūsų sportininkai, garsindami Lietuvos vardą ir gerindami šalies įvaizdį, nuveikė tūkstančius kartų daugiau nei visokie brangūs biurokratiniai įvaizdžio gerintojai, nesvarbu, kad sutelkė visą tautą, nesvarbu net ir tai, kad gaivina didžiavimąsi savo valstybe, – pasibaigus olimpinėms žaidynėms jie gaus premijas, gėlių ir vėl viskas grįš į senas vėžes.
Mūsų plaukikai vėl treniruosis “Impuls” baseinėliuose ar apskritai griūvančiuose baseinuose, atletai sportinių aukštumų sieks stadionais vadinti nevertuose laukuose ar užsienyje, o futbolininkai ir toliau kamuolį gainios bulvių laukuose (bent taip apie Lietuvos stadionus atsiliepia užsieniečiai). Galiu lažintis, kad jokių reikšmingesnių permainų Lietuvos sporto infrastruktūroje nebus.
Priminsime, jog premjeras Andrius Kubilius anksčiau yra teigęs, esą Lietuvoje  aukšto lygio stadionų atsiras tuomet, kai čia pradės lankytis Madrido “Real” ar Londono “Chelsea” futbolo komandos. Bet juk R.Meilutytė arba V.Alekna ir yra plaukimo arba lengvosios atletikos Madrido “Real” bei Londono “Chelsea” viename asmenyje, bet dėl to nei pakenčiamo lygio stadionų, nei negėdingų baseinų Lietuvoje neatsirado ir greitai neatsiras, nesvarbu, kad net olimpiniai čempionai to prašo.
Mažai tikėtina, jog keisis valstybės, tiksliau, jos valdžios, strategų, taip pat pinigų skirstytojų ar net ir nemažos dalies mokytojų požiūris į Lietuvos talentus. Nesvarbu, sporto, meno, mokslo ar kuriai kitai sričiai jie atstovautų – aukštumų ir toliau sieks patys, na gal dar tėvų padedami. Juodai dirbs su apgailėtina įranga, apgailėtinoje infrastruktūroje, remsis vidutiniokams pritaikytomis programomis. O kai visą pasaulį netikėtai nustebins savo žiniomis, kūriniais, sporto laimėjimais, tada atsiras daug norinčiųjų pasišildyti jų šlovės spinduliuose.
Kitos, išsivysčiusios valstybės, su savo talentais elgiasi ir juos ugdo kitaip.