Vėjuotą, bet šiltą rudenišką dieną leidausi iš Stambulo garsios Taksimo aikštės žemyn. Mano pasivaikščiojimo tikslas buvo Adomo Mickevičiaus memorialinis namas-muziejus (Tatli Badem Sokak 23, Beyoglu rajone). Mintimis, kurias supurtydavo muedzinų kvietimai vidurdienio maldai, bandžiau nusikelti į garsaus tautiečio laikus (šįmet sukako 160 metų nuo Mickevičiaus mirties) ir suprasti, kodėl jam reikėjo palikti dėstytojo darbą, šeimą ir atvykti iš Paryžiaus į Stambulą.

Apie Adomą Mickevičių parašyta daugiau knygų, negu vidutinis skaitytojas ga­­­li sau leisti perskaityti per penkerius ar net dešimt metų. Nestokojo poetas dėmesio tar­­pukariu, neuždraustas buvo ir sovietų okupa­­cijos metais. Tiko ir lenkų tautininkams, ir lie­tuviams. O kaip kitaip, juk didžiausią savo kū­­­­rinį jis pradėjo žodžiais „Lietuva, Tėvynė mū­­­­­­­sų, esi brangesnė už sveikatą!“

Mickevičių daugiausia tyrinėjo literatūros is­torikai. Jo kūryba, be abejo, dėkinga tema, sun­­­ku nepamėgti romantizmo kūrinių.

Poetas iš­gyveno ne vieną nelaimingą meilę, ko­­vojo su ca­rine Rusija, bandė draugauti su Alek­­­sandru Puš­kinu (nors nieko iš tos draugystės neišėjo), gy­vendamas Paryžiuje ilgėjosi Lie­tu­vos, o bū­damas 57 metų netikėtai mirė Stam­bule.

Mėgstama klišė, kad savo kūryboje poetas daug vietos skyrė lietuvių tautos kovai su Kry­žiuočių ordinu, vaizdavo Lietuvos gamtą ir šilčiausius meilės jausmus. Taip bent rašo dauguma vadovėlių ir monografijų, išleistų per pa­s­taruosius 20–30 metų.

Ar gali būti labiau romantiškesnis XIX am­žiaus personažas?

Tačiau derėtų į poetą pažvelgti ir kitaip. Tai ge­riausiai suprato XX amžiaus antrosios pusės disidentai ir menininkai, kurie Mickevičiaus as­­menyje matė rezistencijos ir intelektualaus pa­­sipriešinimo simbolį.

Ne veltui pirmasis viešas antisovietinis mi­tin­gas Vilniuje vyko būtent prie jo paminklo. Len­­kijoje 1968 m. protestų pradžia siejama su „Vė­linių“ pastatymu Varšuvoje, kuriame vyravo ryškūs antiimperiniai ir antirusiški akcentai.

Skulptorė Dalia Matulaitė įamžino narsią kar­žygę Gražiną akmenyje, tokiu būdu priminda­ma ne tik Mickevičiaus garsiosios poemos „Gra­­žina“ heroję, bet ir amžiną lietuvių kovą už lais­vę (ši skulptūra puošia Lietuvos Seimo rū­mus).

Grįždami į XIX amžiaus pradžios Vilnių pri­­­min­kime, kad tų metų Alma Mater Vil­nen­sis pui­­kiai konkuravo su Europos aukštosiomis mo­­­­kyklomis, o filomatai ir filaretai – tai aukšto ly­­­­­gio studentų savišvietos organizacijos (kiek da­­­­­­bar tokių organizacijų turi mūsų studentija?).

Prancūzų istorikas, nepelnytai Lietuvoje už­mirštas Danielis Beauvouis savo darbuose tvirtina, kad Vilniaus universitete tuo metu buvo skaitomi specializuoti žurnalai iš visų svarbiausių pasaulio mokslo centrų.

Tokiomis kolekcijomis Europoje galėjo pa­si­girti nebent Sorbona. Filomatų ir filaretų lais­­­­­­­­vės ir demokratijos principai netilpo to laik­­­­­­­­mečio Rusijos imperijos ir daugelio Eu­ro­pos valstybių politinės santvarkos rėmuose.

Šių idėjų įtakos spindulys rytuose siekė Dnie­p­ro krantą, o dažnai skriejo ir daug to­liau. Vie­nas pirmųjų caro Nikolajaus I darbų nu­­­­malšinus 1830–1831 m. sukilimą buvo univer­siteto Vil­niuje uždarymas.

Grįždami prie Mickevičiaus atkreipkime dė­­­­­­mesį, kad jis Paryžiuje  puikiai realizavo save tiek profesinėje, tiek visuomeninėje veikloje. Dėstė prestižiniame Prancūzijos koledže (Co­lle­ge de France), jam pavyko sukurti šeimos ži­di­­nį, kuriame susilaukė penkių atžalų – dukters ir keturių sūnų.

Sovietinio laikotarpio, taip pat ir komunistinės Lenkijos tyrinėtojai mėgdavo pabrėžti, kad Prancūzijos sostinėje, ypač artėjant penkiasdešimtmečiui, garsus poetas tapo keistuoliu, nesuprato politinių ir kultūrinių permainų.

Iš tiesų, buvo laikotarpis, kai Mickevičius bu­­­­vo patekęs į stiprią misticizmo teoretikų įta­ką. Vienas jų – Andrius Tovianskis, kuris į Pa­ry­­­­žių persikraustė iš Molėtų apylinkių, kur tu­rė­­jo dvarą.

Tačiau galiausiai draugystė su To­vians­­­­­kiu bu­­vo nutraukta, o ryšiai su Lenkijos-Lie­­­­­tuvos po­­­litine emigracija buvo nuosekliai puo­­se­lė­jami. Drauge Mickevičius visada ieškojo naujų būdų, kaip kovoti už Tėvynės laisvę, kaip išlaisvinti ją iš Rusijos carų jungo.

Didelė dalis išeivijos politikų XIX amžiaus vi­­duryje bandė visokeriopai išnaudoti  nuolatinę priešpriešą tarp Rusijos ir Osmanų imperijų.

Buvęs Vilniaus universiteto kuratorius Ado­­­mas Čartoriskis (jo portretas kabo Vil­niaus uni­­­versiteto Šv. Jonų bažnyčioje, kairėje na­vo­je) Paryžiuje nuolat veikė šia kryptimi. Vie­­na A.Čar­­toriskio krypčių buvo ryšiai su tau­­tinių ju­­­­­d­ėjimų Balkanuose lyderiais: dėta daug pa­stan­­­gų, kad serbai, kroatai ir kt. Bal­kanų tautos, siekdamos savo laisvės, nesirinktų Rusijos pagrindine partnere.

Krymo karas suaktyvino tokias iniciatyvas. Len­kų ir lietuvių išeivijos noras padėti su Ru­sija kariaujančiai Turkijai virto realiais darbais. Be­­­je, mažai kas žino, kad Osmanų imperija XIX a. viduryje vis dar nepripažino Abiejų Tau­­­­tų Respublikos likvidavimo.

1853–1855 m. Stambule galima buvo sutikti ne vieną išeivį iš Vilniaus, Kauno ar Varšuvos – buvo kuriamas Lenkų ir lietuvių pulkas, kuris ko­­vojo sultono kariuomenės pusėje dėl Kry­mo. Spontaniškai kildavo ir kitų proturkiškų len­kų ir lietuvių iniciatyvų, nukreiptų prieš Ru­sijos imperializmą.

Taigi Mickevičius į Stambulą atvyko toli gra­­­­žu ne turistiniais tikslais. Tai buvo gerai ap­gal­­vo­ta, nors be galo rizikinga politinė iniciatyva. Ta­čiau poeto planams nebuvo lemta realizuo­­tis.

Pagal oficialią versiją, Mickevičius užsikrėtė cholera, kuri labai greitai baigėsi mirtimi. Ta­čiau iki šiol mokslininkai nepamiršta ir hipotezės, kad poetas paprasčiausiai buvo nunuodytas carinės Rusijos slaptųjų tarnybų agentų. Šios versijos laikėsi kai kurie tuo metu apsistoję Stambule poeto tautiečiai.

1955 m., minint poeto netekties šimtmetį, na­me, kurio dalį Mickevičius nuomojosi prieš mir­tį, turkai įkūrė jo vardo muziejų. Šiuo metu tai yra trijų aukštų pastatas, Osmanų ir turkų na­cionalinio meno muziejaus padalinys. Mu­zie­jaus lankytojams įėjimas nemokamas.

Atvykėliui iš Lietuvos turbūt nėra geresnės vietos Stambule šiuolaikiniams Turkijos ir Eu­ro­­pos Sąjungos arba Lietuvos ir Turkijos santy­kiams apmąstyti. Nežinia, ar dabartiniai ES po­­­­­­litikai suras formulę, kaip efektyviai bendradar­­biauti su prezidento Erdogano šalimi.

Gal čia galėtų padėti intelektualai?

Juk da­bar, kaip niekada anksčiau, svarbu turėti gerai ap­­galvotą soft power. Tik reikia tai da­ryti at­sar­­giai – nuo Litvinenkos nunuodijimo laikų GRU ir KGB stipriai patobulino sa­vo veiklos ins­trumentus užsienyje. Taip pat ir Turkijoje.