Po mokslinės stovyklos Kalifornijoje – mokslinė konferencija Monrealyje. Tiesiai iš Kanados – kelionė į Sietlą, iš ten – į namus Long Ailande, Niujorke, o rugsėjį laukia kita konferencija Japonijoje. Taip šią vasarą vinguriavusį fiziko Alekso Mazeliausko maršrutą galima pateikti manantiems, kad tyrėjų, arba moksliukų, gyvenimas nuobodus. Kaip jis bus nuobodus, kai pažįsti tikrąjį elitą – geriausių pasaulio universitetų absolventus, o su JAV mokslininkais gali pasikalbėti apie Lietuvoje gaminamus lazerius.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Iš Mažeikių rajono kilęs fizikas Aleksas Mazeliauskas, įpusėjęs doktorantūros studijas Stony Brooko universitete, gyvena apie 90 km nuo Niujorko. Paprastai kalbant, doktoranto tyrimo objektas – sunkiųjų elementų, aukso ar švino, jonų susidūrimas dalelių greitintuvuose, kai išsilydo jų branduoliai.

Dar suprantamiau galima pasakyti, kad A.Mazeliauskas tiesiog mina dar nepramintus kelius teorinėje fizikoje. Ir pradėjo šį kelią jau senokai: pirmą kartą „Veidas“ su A.Mazeliausku susipažino lygiai prieš dešimt metų, kai Mažeikių Gabijos gimnazijos vienuoliktokas vasaros atostogų birželio atokaitoje gliaudė fizikos uždavinius Nacionalinės moksleivių akademijos (NMA) vasaros sesijos užsiėmimuose.

Kas įvyko per dešimtmetį gabaus jaunuolio gyvenime? Kryptingas darbas dėl tikslo tapti mokslininku lėmė puikiai susiklosčiusią akademinę karjerą.

Kol laukė, kaip sako pats pašnekovas, loterijos dėl Kembridžo rezultatų, metus studijavo Vilniaus universiteto Fizikos fakultete. Po pirmo kurso studijų Lietuvoje atsidūręs Kembridže, jis viename suole sėdėjo su keturiais lietuviais, o jo egzaminų rezultatai buvo vieni geriausių visame kurse.

„Labai geras jausmas asmeniškai pažinoti bent keliolika lietuvių, baigusių Kembridžo universitetą ar Masačusetso technologijų institutą, ir žinoti, kad jei norėsi suburti Lietuvos mokslininkų grupę, žinosi, į ką kreiptis, kas turės patirties, kurią galės parsivežti iš geriausių pasaulio aukštųjų mokyklų“, – sako Stony Brooko universiteto doktorantas A.Mazeliauskas.

Ar jis pats savo patirtimi prisidės ir sugrįš į Lietuvą? Tai nutiks tada, kai jam ir pačiai Lietuvai jo indėlis bus naudingiausias.

Iššūkis padaryti tai, ko kiti dar nepadarė

Po studijų Kembridže A.Mazeliauskas nusprendė išbandyti savo jėgas ir stoti į doktorantūrą JAV, kur susitelkusi didelė mokslininkų bendruomenė, o doktorantūros studijos trunka ilgiau nei Europoje.

Paklaustas, ar už Atlanto jaunieji tyrėjai skatinami išskirtinai patraukliomis sąlygomis, gal ten doktorantų atlygis, priešingai nei Lietuvoje, nėra lyginamas su valytojų, A.Mazeliauskas šypteli ir prisipažįsta nesantis tikras, kad jo atlyginimas tikrai didesnis už vietinių valytojų. Bet tai nesvarbu, nes į doktorantūrą veda kiti motyvai, jo atveju – siekiamybė tapti mokslininku.

„Doktorantūra ir mokslinis darbas apskritai nėra lengviausias pasirinkimas, nes jam reikia stiprios motyvacijos. Negaliu pasakyti, kad JAV pasižymi ypač geromis sąlygomis doktorantams, bet privalumų yra: stipri ir didelė mokslinė bendruomenė, galimybė dirbti su geriausiais savo srities ekspertais, patirtis mokslinėse konferencijose“, – vardija trečio kurso doktorantas.

Laimėjimai olimpiadose mokyklos metais, sėkmė ne tik įstoti į prestižinį Kembridžo universitetą, bet ir jį baigti geriausiais įvertinimais, pranešimai mokslinėse konferencijose, geriausio dėstytojo asistento apdovanojimas Stony Brooko universitete ir dar daug kitų pasiekimų. Kas per šią akademinę karjerą A.Mazeliauskui buvo sunkiausia? Pasirodo, sunkiausia apsispręsti buvo pasiekus trečiąjį akademinės karjeros laiptelį, kai reikėjo sugalvoti, ką tokio galėtum padaryti, ko niekas kitas dar nėra daręs.

„Bakalauro ir magistrantūros studijose svarbu lankyti paskaitas, gerai išlaikyti egzaminus, bet man tai sekėsi. Tačiau didžiausias iššūkis manęs laukė JAV, kai reikėjo pasirinkti mokslinę sritį. Iki magistrantūros stengiesi išmokti tai, ką padarė kiti, o doktorantūroje pats turi padaryti tai, ko niekas kitas pasaulyje dar nepadarė. Be to, šiuo etapu itin svarbu ir nauja yra darbas su moksliniu vadovu. Tai bendravimas su konkrečiu žmogumi, jis skiriasi nuo studijų, kai vieną dieną mokaisi iš vieno vadovėlio, o kitądien atsiverti kitą knygą. Sugalvoti temą, susirasti mokslinį vadovą man užtruko dvejus metus“, – skaičiuoja pašnekovas.

Vis dėlto dveji doktorantūros metai Niujorko valstijoje nepraėjo veltui. Privaloma doktorantūros universitete dalis – pedagoginė veikla. Ir ji A.Mazeliauskui sekėsi puikiai: studentai, kuriems lietuvis doktorantas vesdavo laboratorinius darbus, įvertino jo asmeninį indėlį, kad jie sužinotų ką nors nauja, o manais už savo pastangas pašnekovas gavo geriausio dėstytojo asistento apdovanojimą.

Talentas nėra retas, bet pats nepabus

Pedagoginis darbas ir kitų fizikų ugdymas mažeikiškiui nebuvo nauja patirtis. NMA pristato jį kaip ugdytinį, aktyviai dalyvavusį gabiųjų vaikų akademijos veikloje nuo pat jos įkūrimo: A.Mazeliauskas buvo ir NMA moksleivis, ir „vadoviukas“, ir dėstytojas, ir kuratorius. Kol studijavo Kembridžo universitete, fizikas rengė užduotis NMA auklėtiniams, atvykdavo į jų užsiėmimus. Trumpai tariant, jei ne Atlanto vandenynas, atskyręs jį nuo Europos, A.Mazeliauskas ir šiandien taip pat aktyviai ir asmeniškai rūpintųsi gabiųjų Lietuvos mokinių ugdymu, kuris, kaip sako pats doktorantas, yra gerokai svarbesnis nei prigimtinis talentas.

Pats Mažeikių Gabijos gimnazijos absolventas tiksliaisiais mokslais, konkrečiai matematika, susidomėjo dar pradinėse klasėse, o būdamas devintokas jau dalyvavo keturiose rajoninėse olimpiadose – chemijos, fizikos, matematikos ir biologijos. Todėl jis svarsto, kad tada galėjo rinktis gilinti savo žinias bet kurioje iš šių sričių, tačiau išradinga mokytoja jame „pažadino“ būtent fiziką.

„Aš esu iš Mažeikių rajono, Užlieknės kaimo, ir mokiausi Mažeikių Gabijos gimnazijoje. Jei suskaičiuotume, kiek per pastarąjį dešimtmetį ši gimnazija išugdė olimpiadininkų, ir skaičius palygintume su didmiesčio mokyklomis, pamatytume, kad talentas nėra retas dalykas. Žinoma, gali pasirodyti, kad tik Mažeikiuose ir Vilniaus licėjuje galime rasti fizikos talentų, bet taip nėra, – dėsto A.Mazeliauskas. – Pavyzdžiui, mano talentą pažadino mokytoja, lemiamu metu, vos tik pradėdama mokyti fizikos, daug dėmesio skyrusi įdomiems papildomiems užsiėmimams. Svarbiausia yra pradžia ir talento pažadinimas. Vėliau jau atsiras kitų papildomų mokymosi galimybių – NMA, „Fizikos olimpas“, „Fotonas“. Mano talentas nėra išskirtinis. Lietuvoje daug gabių vaikų, bet ar jų talentas pažadinamas? Kitaip juk negalime paaiškinti, kodėl vienos mokyklos kasmet turi talentų, olimpiadų prizininkų, o kitos – ne. Negi tik kai kuriose Lietuvos vietose gimsta talentingi vaikai?“

Buvusi A.Mazeliausko klasės auklėtoja ir fizikos mokytoja Genovaitė Meinorienė sako, kad po aktyvesnio darbo devintoje klasėje pats jos mokinys susiejo savo darbą, pastangas ir prigimtinius gabumus į gražų derinį.

„Kad pasiektum tokių rezultatų, kokių pavyko Aleksui, vien darbo nepakanka, reikia ir gabumų. Žinoma, yra vaikų, kuriems gabumų pakanka, bet labiau jie nepasistengia, – komentuoja mokytoja. – O Aleksas labai susidomėjo fizika. Pastebėjau, kad jis išsiskyrė įžvalgumu ir atidumu teorinei fizikos daliai. Pavyzdžiui, perskaitai uždavinio sąlygą ir viskas atrodo gerai, tačiau jis pastebi, kad formuluotė netiksli, kuri, kaip pasirodo panagrinėjus giliau, iš tiesų yra netinkama.“

„Fermento“ medžiagos Kembridžo laboratorijose

O gabiųjų Lietuvoje yra. Įstojęs į Kembridžo universitetą A.Mazeliauskas priklausė lietuvių bendruomenei, kurią šiuo metu prestižiniame universitete sudaro maždaug 50 lietuvių. Jis patikina, kad Lietuvos mokslo jaunojo elito tinklas pasaulyje jau susiformavo, o tai itin svarbu, kad savarankiškai ar per tokias programas, kaip „Kurk Lietuvai“, žymiausių mokslo kalvių absolventai parsivežtų savo patirtį į Lietuvą.

A.Mazeliauskas priduria, kad glaudi bendruomenė atsirado ne be NMA ar kitų vaikų ugdymo programų indėlio. Būtent jose sudaromos galimybės susitikti su skirtingo amžiaus bendraminčiais ir apie pasaulio aukštąjį mokslą išgirsti iš pirmų lūpų dar iki abitūros.

Tačiau garsas apie Lietuvos mokslą sklinda ir kita kryptimi. „Kembridžo laboratorijose draugai chemikai rasdavo „Fermento“ pagamintų medžiagų, o kai JAV kalbuosi su lazerių fizikais, pasirodo, kad jie žino apie Lietuvoje gaminamus lazerius. Galbūt per toli juos parsigabenti iš Europos, bet Lietuvos lazeriai žinomi Amerikoje“, – pasakoja A.Mazeliauskas, kuris prie pasaulio akademinei bendruomenei jau regimo Lietuvos mokslo pasiryžęs prisidėti ir savo jėgomis.

„Jei mano karjera klostysis sėkmingai, baigęs doktorantūrą noriu atlikti vieną ar dvi podoktorantūrines stažuotes, vieną iš jų – tikrai Europoje. O Lietuva mano planuose irgi yra. Kadangi mano mokslinė sritis palyginti siaura, Lietuvoje trūksta tokių mokslininkų, gali būti, kad grįžęs turėčiau burti savo mokslinę grupę“, – ateities planus dėlioja Stony Brooko fizikos doktorantas ir patikina greičiausiai grįšiantis tada, kai ir jam, ir Lietuvai bus naudingiausia: tapęs profesoriumi, sukaupusiu platų pažinčių ratą, kuriame netrūks lietuvių mokslininkų.