Nė vienos kitos profesinės gildijos tokia didelė dalis neprisidėjo kovojant dėl valstybės nepriklausomybės ir ją įtvirtinant tiek 1918 m., tiek ir 1990 m.

Tarp dvidešimties Lietuvos Valstybės Tarybos narių, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų keturi – iš advokatų gildijos. 1918 m. pirmojoje nepriklausomos Lietuvos Vyriausybėje iš aštuonių ministrų net trys buvo advokatai, o juk šių 1919 m. tebuvo penkiolika.
Šeši iš 124-ių, 1990 m. kovo 11-ąją savo parašais patvirtinusių Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą, – vėlgi advokatai, vėliau advokatais tapo dar keli Nepriklausomybės Akto signatarai teisininkai. Priminsime, kad 1990 m. advokatų skaičius nesiekė 300.
Nė vienos kitos profesinės gildijos tokia didelė dalis, palyginti su jos narių skaičiumi, neprisidėjo prie valstybės pamatų klojimo.

Ne tik asmens, bet ir valstybės gynėjai

Lietuvos teisės šaltiniuose asmens atstovas teisme, vadinamas prokuratoriumi, pirmą kartą minimas dar 1529 m. I Lietuvos Statute. Beje, asmeniui, nesugebančiam ginti savo teisių teisme, teismas privalėjo prokuratorių skirti, o našlėms ir našlaičiams – net nemokamai. Nepriklausomoje Lietuvoje advokatūros sistema veikti pradėjo 1918 m. gruodžio 3 d., tad šiemet mini 95-ąją veiklos sukaktį.
Simboliška, kad Lietuvos advokatai į mūsų valstybės istoriją įėjo ne tik kaip asmens, bet ir kaip visos valstybės gynėjai, kovoję dėl jos nepriklausomybės ir ją įtvirtinę. Dar XIX a. pab.–XX a. pr. jie reikšmingai prisidėjo kovojant su Rusijos caro valdžia, kad būtų panaikintas draudimas spausdinti, įvežti iš užsienio ir Rusijos imperijoje platinti leidinius lotynišku raidynu. Visas būrys advokatų platino šiuos leidinius ir aktyviai rėmė knygnešius.
Svarbu paminėti, kad iš advokatų gildijos – ir Lietuvos Valstybės Tarybos nariai, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai advokatai Jonas Vileišis ir Stanislovas Narutavičius, buvę advokato padėjėjai Antanas Smetona ir Mykolas Biržiška. Pirmojoje nepriklausomos Lietuvos Vyriausybėje finansų, susisiekimo bei prekybos ir pramonės ministru buvo advokatas Martynas Yčas, teisingumo – advokatas Petras Leonas, vidaus reikalų – advokatas Vladas Stašinskas.
Kas lėmė tokią advokatų koncentraciją tarp nepriklausomos valstybės kūrėjų? “Iš tiesų advokatai buvo pilietiškos asmenybės, išsilavinę teisininkai. Be to, baigę teisę lietuviai galėjo gauti valdišką tarnybą tik nelietuviškose gubernijose arba grįžę į gimtinę pasirinkti laisvą profesiją. Todėl tiek asmenybių susispietė advokatūroje ir daug jų rūpinosi nepriklausomybės reikalais”, – pasakoja Lietuvos advokatūros istoriją tyrinėjęs vilnietis advokatas Juozas Čivilis.
Jis primena, kad Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse didžioji dalis lietuvių advokatų buvo susitelkę prie Vilniaus ir Kauno apygardos teismų: Vilniuje – tokios garsios pavardės, kaip Augustinas Janulaitis, Mykolas Romeris, Jonas Vileišis, advokatų padėjėjai broliai Mykolas ir Vaclovas Biržiškos, Antanas Smetona, Kaune – Martynas Yčas, Petras Leonas, Stanislovas Narutavičius, Vladas Stašinskas ir kiti. Jie stovėjo ir priešakinėse nepriklausomos Lietuvos kūrėjų gretose.
Nepriklausomos Lietuvos teisingumo aparatas buvo pradėtas organizuoti 1918 m. pabaigoje Vilniuje. J.Čivilis cituoja to meto teisininką Rapolą Skipitį: „Tuo metu išėjusių aukštąjį teisių mokslą lietuvių visoje mūsų valdomoje Lietuvos dalyje galėjo būti ne daugiau 20 asmenų, šiek tiek daugiau tuomet buvo teisininkų nelietuvių: žydų, rusų, lenkų ir vokiečių. Bet šie anuo metu menkai temokėjo lietuviškai kalbėti, o lietuviškai rašyti, galima sakyti, nei vienas jų nemokėjo. Taigi teisininkų anuomet Lietuvoje tebuvo tik apie 40 asmenų, kurių didesnė pusė buvo lietuviškai visai neraštingi. O visiems teisingumo srities reikalams ir tuomet jau buvo reikalinga ne mažiau 400 teisininkų.”
Dėl teisininkų stokos 1923 m. Seimo priimtu įstatymu prisiekusieji advokatai buvo pašaukti teisėjauti.
Teisininko kelias į advokatus anuomet buvo ilgas – nuo penkerių iki septynerių su puse metų. Todėl 1927–1933 m. advokatūroje susiklostė situacija, kad advokatų padėjėjų buvo daugiau nei advokatų, pavyzdžiui, 1930 m. dirbo 64 advokatai ir 135 advokatų padėjėjai.
“Daug dėmesio advokatūra skyrė nemokamai teisinei pagalbai nepasiturintiems gyventojams teikti. Tam prie apygardos teismų Advokatų taryba buvo įsteigusi konsultacijas. Du kartus iš eilės neatvykusiam budėti advokatui ar advokato padėjėjui buvo keliama drausmės byla”, – primena J.Čivilis.
Politiniame gyvenime Prisiekusiųjų advokatų taryba nesireiškė. Tik kartą taryba pareiškė nuomonę valstybės politikos klausimu: 1925 m. ji sukvietė visuotinį prisiekusiųjų advokatų susirinkimą ir šis priėmė mirties bausmės įvedimą smerkiančią rezoliuciją.
Įdomu tai, kad net 15 metų mūsų tarpukario advokatūra tvarkėsi pagal carinės Rusijos teismų santvarkos įstatymą ir tik 1933 m. buvo išleistas naujas Lietuvos teismų santvarkos įstatymas. Kaip analizuodamas advokatūros istoriją pastebėjo J.Čivilis, advokatai jo priėmimą siejo su A.Smetonos diktatūros įsigalėjimu po 1926 m. gruodžio perversmo. R.Skipitis atsiminimuose rašė, kad naujasis įstatymas “keleriopai suvaržė advokatų luomą ir tas varžymas net pasiekė tokio laipsnio, kad teisingumo ministeris galėjo advokatui nustatyti gyvenamąją vietą. Tai negirdėti varžymai jokioje demokratinėje, bet charakteringi diktatūrinėje valstybėje. Gerai, kad tie varžymai beveik nebuvo praktikuojami.”