NATO misija Afganistane įkliuvo į užburtą ratą: tęsti jos dėl didėjančio aukų skaičiaus ir milžiniškų išlaidų nebeįmanoma, tačiau pasitraukimas šalyje veikiausiai lems dar vieną chaoso bangą.

Iš Afganistano namo grįžę JAV kariai mielai dalyvauja vieno leidinio paskelbtame konkurse, kurio užduotis – apibūdinti savo patirtį Afganistano konflikte, sudarant trumpą šešių žodžių sakinį.
Eilinis Thomas Neffas konkursui pateikė tokį sakinį: „Dustoffas atvyksta, neleiskite jam prarasti sąmonės.“ Dustoffas – tai medicininės paskirties sraigtasparnis, turėjęs po keliolikos minučių nusileisti vietoje, kurioje Thomas laikė pašautą ir smarkiai kraujuojantį bendražygį Mattą. Jo „šešiažodis“ gulė šalia „Mes atvykome, mes pamatėme, mes neužkariavome“, „Grįžau. Sūnus manęs nebeatpažino“ ir kitų, kuriuose vilties ar pozityvumo įžvelgti sunku.
Faktas, kad iki 2014 m. pabaigos Afganistane praktiškai neliks iš maždaug 99 tūkst. žmonių susidedančių amerikiečių ir sąjungininkų kovinių pajėgų. Tačiau naują valstybės gyvavimo pradžią žymintis laikotarpis kelia daugiau nerimo nei optimizmo: kyla pagrįstų abejonių, ar Afganistano valdžia susitvarkys su nauja atsakomybe ir užkirs kelią naujai chaoso bangai.

Per daug išlaidų, per daug aukų

Afganistano karas stipriai išvargino Jungtines Amerikos Valstijas. Sociologai konstatuoja, kad nei Vietnamo, nei Korėjos, nei Irako karai nepatyrė tokio smukimo visuomenės akyse kaip šis: invazijos pradžioje 2001 m. karo veiksmus palaikė rekordiškai daug – devyni iš dešimties amerikiečių, o dabar šis skaičius tesiekia apie 27 proc.
Priežastys – paprastos: ilgas karas pareikalavo per daug aukų bei išlaidų. Vien amerikiečiams kariniai veiksmai atsiėjo maždaug 650 mlrd. dolerių (1,7 trln. Lt). Tačiau net ir tokios protu sunkiai suvokiamos sumos nublanksta prieš žuvusiųjų skaičių: iš Afganistano nebesugrįš 2272 amerikiečiai, o dar dešimtys tūkstančių patyrė traumas, kurių reabilitacijos išlaidos išpūs sumas iki trilijonų ir papildomai guls ant JAV mokesčių mokėtojų pečių.
Europiečiai investavo mažiau, tačiau ir čia statistika atitinka priešišką visuomenės nusiteikimą. Pavyzdžiui, britų išlaidos siekia apie 60 mlrd. dolerių (153 mlrd. Lt) – už tokią sumą, sudarančią po 8 tūkst. Lt nuo kiekvieno namų ūkio, būtų galima išlaikyti 5 tūkst. policininkų iki pat jų karjeros pabaigos.
Lietuva savo misijoje Afganistane taip pat neišvengė aukų: 2008 m. nuo šautinės žaizdos žuvo Goro provincijos atkūrimo grupės misijoje dalyvavęs 34 metų seržantas Arūnas Jarmalavičius. Lietuvos pajėgas kaskart sudarydavo daugiau nei po 200 karių, kurių išlaikymas, įskaitant ir kur kas mažiau žmogiškųjų išteklių reikalaujančias kitas operacijas, šiemet kainavo per 57 mln. Lt.
Praėjusią savaitę iš Afganistano sugrįžo paskutinė Goro provincijoje aštuonerius metus trukusią atkūrimo misiją baigusių Lietuvos karių grupė, perdavusi vadovavimą provincijai Afganistano vyriausybės pajėgoms. Tačiau mūsų šalis Afganistano neapleis: čia ir toliau liks kariuomenės specialiųjų operacijų pajėgos, vietos pajėgų apmokymo specialistai, taip pat logistikos ekspertai, kariai operacijos vadaviečių štabuose ir specialiosios misijos apsaugos grupė. Puikiai JAV įvertintas lietuvių profesionalumas tapo vienu svarbiausių įrodymų, kad Lietuva yra visavertė – ne tik imanti, bet ir duodanti – NATO valstybė.

Kontrolę perims vietos pajėgos

NATO pajėgos jau kurį laiką kryptingai rengėsi didelio masto atsitraukimui: prieš penkerius metus tarptautinių pajėgų santykinai buvo triskart daugiau nei vietos pajėgų, o didžiulės investicijos į apmokymus ir parengimą leido šį skaičių apversti aukštyn kojomis. Kitaip tariant, Afganistano vyriausybė šiandien turi beveik 350 tūkst. parengtų karių, policininkų ir kitokio pobūdžio vietos pareigūnų, kurie turės užimti NATO vietą.
Be to, sąjungininkai neketina palikti šalies likimo valiai: „Apie visišką pasitraukimą iš Afganistano nėra kalbama. Misija keisis, karių ir operacijų sumažės, tačiau bus pradėta nauja palaikymo programa. Be to, mūsų nebeliks tik ten, kur afganų saugumo pajėgos bus pajėgios palaikyti tvarką pačios“, – pabrėžia vienas JAV pajėgų Afganistane vadovų generolas Markas Milley.
Nors afganų pajėgos jau perėmė saugumo kontrolę šalyje ir įvykdė keletą sėkmingų operacijų, optimizmu netrykštama. Pernai vietos pareigūnų žuvo dešimt kartų daugiau nei sąjungininkų: tą lėmė ir neprofesionalumas, ir negebėjimas pasirūpinti sužeistaisiais, ir sustiprėjęs talibų, norinčių nuversti Vakarų palaikomą vyriausybę, pasipriešinimas.
Be to, pagrindinis afganų pajėgas sudarančių pajėgų motyvas yra uždarbis, ypač vertinamas šalyje, kurioje nedarbas viršija 30 proc. Tačiau net ir to kartais nepakanka: gabūs kariai traukiasi iš pareigų, nes greitai praranda viltį kažką pakeisti ir neatlaiko nuolatinių talibų grasinimų. Tą iliustruoja paprastas pavyzdys: nors kiekvieno žuvusio kario šeimai yra pasiūloma Afganistano vėliava laidotuvių procesijai, jos dažniausiai atsisakoma baiminantis, kad visa giminė atsidurs talibų taikinyje. Dėl šių ir kitų priežasčių kasmet iš afganų pajėgų pasitraukia apie 50 tūkst. pareigūnų, kuriuos pakeisti tenka brangiai apmokant naujokus.
„Iš tiesų bijome dėl savo ateities, – prisipažįsta chirurgas Fatima Azizas. – Afganų pajėgos nėra pakankamos, todėl niekas nežino, kas čia dėsis išvykus tarptautinėms pajėgoms.“
Jam antrina verslininkas Mustafa Sadiqas: „Žmonės sunerimę, tačiau aš dėl to kaltinu valdžią, kuri nesugebėjo pasirengti blogiausiam – vakuumui, kuris susidarys išvykus šimtui tūkstančių užsienio kareivių.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-39-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.