Agniaus Jankevičiaus spektakliuose „Akmuo“, „Nesistebėk, jei kas nors ateis padegti tavo namų“ bei šiuolaikinio šokio pastatymuose „Contemporary?“ ir „W(o)men“ matome vis tą pačią atlikėją – vienur sugraudinančią iki ašarų, kitur žavinčią ryškia, charakteringa kūno plastika.

Kas yra šiuolaikinis šokis, kokias temas jis gvildena? Ar apskritai įmanoma patikima žmonių komunikacija kūno kalba? Šia tema pasaulyje choreografai sukūrė daug spektaklių, nevengdami patys iš savęs pasišaipyti. Ne vieną tokį ironišką pasirodymą regėjome ir Lietuvoje vykstančiuose festivaliuose, tačiau dažnai tai, kas iš Vakarų Europos atvykusių šokėjų būdavo parodijuojama kaip atgyvenusios žanro klišės, netrukus visiškai rimtai būdavo pristatoma mūsų šokėjų spektakliuose. Turėjo prabėgti nemažai metų, kol išdrįsome kritiškai įvertinti savąją patirtį.

Ar tikrai šiuolaikinis?

Iš Kauno kilusi ir su daugeliu Lietuvos choreografų dirbusi šokėja Agnė Ramanauskaitė prisipažįsta, kad „Contemporary?“ (klaustukas čia labai svarbus) idėja priklauso jai. Pirmiausia išpasakojo ją kolegai Pauliui Tamolei, su kuriuo mokslus baigė tame pačiame Lietuvos muzikos ir teatro akademijos šiuolaikinio šokio kurse. „Paulius pasiūlė pasikviesti dar ką nors, nes vien duetai, kuriuos publika suvokia kaip moters ir vyro santykių narpliojimą scenoje, – nuobodu. Ką tokį pasikviesti? Ką gi daugiau, jei ne dar vieną kurso draugą – Mantą Stabačinską. Taip ir susiformavo mūsų trijulė“, – linksmai dėsto Agnė.
Iš pradžių bendrakursiai ketino linksmai pavaizduoti Lietuvos šiuolaikinio šokio istoriją, chronologiškai priminti etapinius, žiūrovų atmintyje įsirėžusius tautiečių choreografų kūrinius. Vis dėlto repeticijoms prasidėjus suprato: šaipytis iš spektaklių, kuriuose patiems nėra tekę šokti, sudėtinga ir galbūt nelabai etiška. Juolab visiems trims ir nuosavu atlikėjo kailiu patirtos šiuolaikinio šokio istorijos užteko su kaupu.
„Kiekvienas choreografas, pradėjęs kurti naują spektaklį, įsivaizduoja, kad šis bus unikalus ir nepakartojamas. Tačiau mes, šokėjai, dalyvaudami įvairių kūrėjų repeticijose, jusdavome, kur jie iš esmės kartoja ar cituoja vienas kitą, nors pritrūkdavome drąsos tai garsiai pasakyti. Manau, mūsų choreografai per mažai mąsto apie žiūrovą. Todėl šokio spektakliai jų ir surenka dvigubai mažiau nei dramos“, – tvirtina Agnė.
Lietuvišką šiuolaikinį šokį ji apibūdintų kaip niūrų, dramatišką, sunkių minčių ir gilių užuominų kupiną. Net atlikėjai ne visuomet suvokia, kokią būtent mintį jie savo judesiais turėtų transliuoti. Šviesių ir sąmojingų šokio reginių, kuriuos žiūrovai galėtų stebėti be vidinės įtampos, mūsų padangėje gimsta labai retai.
„Šiuolaikinis šokis gali būti visoks, tačiau jis turi būti profesionalus ir turėti aiškią idėją. Nors žiūrovas vis viena laisvas tą idėją priimti savaip. Pagaliau būna, kad apskritai negali idėjos už skverno pagauti, bet tau tiesiog gražu žiūrėti. Tada verta atsipalaiduoti, neieškoti jokių prasmių, tiesiog stebėti ir mėgautis“, – pataria šokio profesionalė.

Neįstojo, bet vis tiek tapo aktore

Pati Agnė šokio pamokas Kaune, „Sonatoje“, lankė nuo ketverių metukų. „Atsimenu, priėmimo dieną, kai tikrino ritmą ir lankstumą, susirinko labai daug vaikų. Tačiau tai buvo išraiškos šokio kolektyvas, todėl ant puantų mūsų nekankindavo, egzaminų laikyti irgi nereikėdavo. Apskritai turėjom daug laisvės fantazijoms įgyvendinti. Šokdama galėdavai pasijusti vos ne kaip Isadora Duncan“, – šypsosi prisimindama Agnė.
Prisipažįsta, kad klasikiniam baletui ji vargiai būtų tikusi, nes neturėjo idealių fizinių duomenų. Daug metų merginai ši tema būdavo labai skaudi, ir tik dabar, tapusi profesionalia šiuolaikinio šokio atlikėja bei pedagoge, pragyvenančia iš savo amato, išsivaduoja iš senų kompleksų gniaužtų.
„Suprantu, kad žiūrovai, kurie nėra šokio profesionalai, scenoje tų mano trūkumų greičiausiai neįžvelgia, pagaliau keli dešimtmečiai atkaklaus darbo irgi duoda savo. Žinau, kad negaliu pakelti kojos iki ausies, bet žinau ir tai, kad pagailėjęs vienos dovanos gyvenimas tau pamėtėja kitą: turiu savitą plastiką, scenoje gebu būti betarpiška, perteikti savo išgyvenimus žiūrovams“, – dabar jau drąsiai šia tema kalba šokėja. Ir priduria: jei tuomet būtų turėjusi tiek pasitikėjimo savimi, veikiausiai būtų pasiryžusi studijoms užsienyje.
Ir nors šiandien šią aktorę galima išvysti ne tik šokio, bet ir dramos spektakliuose (lapkritį rodytoje Agniaus Jankevičiaus spektaklio „Nesistebėk, jei kas nors ateis padegti tavo namų“ premjeroje A.Ramanauskaitei skirtas pagrindinis vaidmuo), tačiau po vidurinės mokyklos, stodama į Jono Vaitkaus renkamą dramos aktorių kursą, mergina liko nieko nepešusi. Tai prisimena irgi be nuoskaudos: „Naivi buvau – atvažiavau į egzaminus nepasirengusi, jokių konsultacijų nelankiusi. Pati nežinau, ko tikėjausi – gal stebuklo?“
Lyg tyčia Kaune, tuometėje Kūno kultūros akademijoje, tais metais buvo renkamas šiuolaikinio šokio specialistų kursas. Taigi dar ketveriems metams Agnė liko savo vaikystės mieste, kuris neretai vadinamas Lietuvos šiuolaikinio šokio sostine. O į Vilnių persikėlė tuomet, kai čia aktorių-šokėjų kursą kartu su tuo pačiu J.Vaitkumi rinko irgi iš Kauno kilusi choreografė Aira Naginevičiūtė.
„Įdomus, margas susirinko tas kursas. Gal penki žmonės jame buvome šokantys nuo vaikystės, o absoliuti dauguma vaikinų apie šokį nenutuokė nieko ir stojo vien todėl, kad jiems darė įspūdį J.Vaitkaus teatras. Todėl daug ką su jais teko pradėti nuo pagrindų“, – pasakoja Agnė.