18-metė greitojo čiuožimo trumpuoju taku (šortreko) čiuožėja Agnė Sereikaitė jau gali pasigirti solidžiais laimėjimais. O šiuo metu merginos mintis užvaldęs vienintelis dalykas – Sočio žiemos olimpiada.

Sportas ir drausmė Agnę Sereikaitę lydi nuo ankstyvos vaikystės: kai jai sukako treji metukai, mama Gražina už rankos nusivedė į baseiną ir į meninės gimnastikos treniruotes. O ant ledo ji pateko visiškai atsitiktinai, tačiau, kaip pati sako, iš karto jį pajuto ir žinojo, ką daryti. „Iš karto supratau, kad tai kaip tik man“, – apie pirmuosius bandymus pasakoja Agnė.
Vis dėlto mama tada buvo kaip reikiant išsigandusi. „Atsistojo pirmą kartą ant pačiūžų ir nulėkė. Maniau, kad dabar jau viskas – tuoj galvą prasiskels“, – šiek tiek kitokias patirtas emocijas prisimena G.Sereikienė ir prideda, jog niekas netikėjo jos žodžiais, kad Agnė su pačiūžomis – pirmą kartą.

Geležinė drausmė įaugusi į kraują

Agnė minima kaip ypatinga sportininkė – ji niekada nėra praleidusi treniruočių be rimtos priežasties, todėl rodoma kitiems kaip sektinas pavyzdys. „Man būdavo jos gaila: nesvarbu, ar saulė, ar lietus, – kuprinė ant pečių, ir į treniruotę. Jau vien tai rodo, koks didelis jos užsispyrimas ir noras pasiekti kuo geresnių rezultatų“, – Agnės užsispyrimu ir valingumu neatsistebi mama.
„Ji labai atsakinga ir moka prisiversti daryti tai, ko reikia. Jei Agnė turi atsikelti šeštą ryto – atsikels, net jei būtų nuėjusi miegoti ketvirtą; jei pažadėjo kažką padaryti, tai versis per galvą, bet padarys“, – apie tvirtą Agnės būdą pasakoja ir senas jos draugas Andrius Vilkas.
Tam pritaria ir dabartinis merginos treneris Jarmilas Hruza. Jo teigimu, Agnė yra ne tik talentinga sportininkė, bet ir stipri asmenybė: „Ji žino, ko nori, ir to siekia. Dėl savo tikslų ji aukoja viską, ir tai ją iškelia vis aukščiau.“
Nors iš pradžių į trumpąjį čiuožimą daugelis labiau žvelgė kaip į Agnės pomėgį, gana greitai tokią nuomonę teko pakeisti, nes mergina pradėjo stebinti vis geresniais rezultatais. „Mokykloje netgi nepastebėjome, kaip greitai ji tobulėja“, – tvirtina klasės draugė iš Vilniaus Ozo gimnazijos Gabija Navickaitė.
Gabija taip pat atkreipia dėmesį, kad dėl aukštų sportinių rezultatų Agnės mokymasis nenukentėjo: „Mokykloje jos pažymiai buvo geri. Matyti, kad ji išmintinga, stengiasi mokytis, daug kuo domisi ir nėra taip, kad vien apie sportą žinotų ar galvotų.”
Tai tikrai pagirtinas dalykas, juolab kad dar nuo dešimtos klasės Agnė įtemptai treniruojasi Čekijoje bei tarptautinėse stovyklose, o į Lietuvą grįžta gana retai. „Trejus pastaruosius metus mokiausi Vilniaus Ozo gimnazijoje nuotoliniu būdu, per internetą. Rasti laiko mokytis buvo sunku, tačiau parašiau visus egzaminus ir, pavyzdžiui, jau žinau, kad iš anglų kalbos egzamino gavau 87 balus. Nemanau, kad tai blogai“, – prisipažįsta mergina.
Kadangi šiuo metu Agnė treniruojasi Italijoje, ji pati net negalės atsiimti brandos atestato, tad sako siųsianti mamą. Mergina neslepia, jog taip mokantis jai buvo gaila, kad neteko patirti, ką reiškia tokie dalykai, kaip šimtadienis ar išleistuvės. „Žinau, kad mano amžiuje tai neįprasta, tačiau aš tikrai labai ilgėjausi mokyklos ir pavydėjau draugams, kurie galėjo mokytis klasėse, – prisipažįsta Agnė. – Vis dėlto manau, kad sportiniai rezultatai anksčiau ar vėliau tai atpirks.“
Net suaugusiam žmogui pakelti tokį krūvį kaip Agnės ir sugebėti viską suderinti būtų buvę sunku, o kaip tai pavyko padaryti tokiai jaunai merginai? „Sakyčiau, tai lėmė į kraują įaugusi sportinė drausmė ir gebėjimas laikytis planų. Kadangi į sportą Agnė atėjo anksti, disciplina tapo natūralia jos gyvenimo dalimi“, – savo nuomonę dėsto mama.

Kostiumai su deimantų siūlais ir pjautinės žaizdos

Trumpasis čiuožimas – tikrai ne lengvas pasičiuožinėjimas. Greičiai čia dideli: per varžybas sportininkės pasiekia 40–50 km/h greitį, o vyrai – 60 km/h ar net daugiau. Vadinasi, sąlygos kur nors ar į ką nors įsirėžti tiesiog puikios. O ką jau kalbėti apie aštrias pačiūžas, kurių geležtės galandamos prieš kiekvieną startą… Vis dėlto Agnė tvirtina, kad visos baimės jau senokai išnyko: „Čiuoždamas galvoji apie tai, kaip čiuožti dar greičiau, kaip gali dar labiau patobulėti, o ne apie baimes.”
Agnės žodžiais, iš tiesų įpjovimų pasitaiko rečiau, nei daug kas mano, nes sportininkai naudoja iš specialios medžiagos arba net iš pluošto su deimantų siūlais pagamintus neperpjaunamus kostiumus. Vis dėlto pjūviai kartais būna tokie stiprūs, kad perpjaunamas netgi kostiumas. „Per vienas varžybas esu kritusi su kita čiuožėja, ir ji man su pačiūža net per kostiumą įpjovė koją“, – vieną iš nedaugelio savo traumų pamini Agnė.
Nors G.Sereikienė pripažįsta kartais dar nerimaujanti dėl dukters, bet tikina suprantanti jos potraukį prie tokio sporto, nes anksčiau pati mėgo aštresnius potyrius ir ne vienus metus užsiėmė parašiutizmu. „Ji man pati rodė, kokių traumų būna šitame sporte, bet tada aš jai tiesiog pareiškiau, kad tegul arba televizorių išjungia ir man nerodo, arba nutraukia treniruotes“, – pasakoja Gražina.
Pati Agnė sakosi visada sulaukusi ir sulaukianti palaikymo, taigi niekas jos nuo pasirinkto sporto atkalbėti nebandė. „Tėvai dėl to dramų nekėlė ir mane suprato“, – džiaugiasi mergina.

ordai.