Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

100 tonų žaliašonių lauko agurkų Kėdainių konservų fabrikui kasmet iš savo ūkio pristatanti ūkininkė Salvina Kievinienė – tarp agurkų augintojų nepralenkiama jau 15 metų. Konkuruoti su darbščia ramygaliete įstengia tik Lenkijos ūkininkai. Seniausiai lauko agurkus auginančiai ūkininkei Lietuvoje lygių nėra.

Pasigirti didžiuliais lauke auginamų agurkų plotais Lietuvoje mažai kas gali. Dėl permainingų oro sąlygų, kenkėjų, ligų ir kintančių supirkimo kainų agurkų verslas – nepatrauklus. „Tik patys atkakliausi, nuolat besidomintys agurkų auginimo technologijomis ir naujovėmis, pasiekia rezultatų. Salvina – viena jų“, – pabrėžia Lietuvos daržovių augintojų asociacijos (LDAA) vadovė Zofija Cironkienė.

Daugiau nei prieš dešimtmetį S.Kievinienę į asociacijos veiklą įtraukusi pašnekovė vadina ją ryškiausia figūra visoje LDDA.

„Jei tik atsiranda susidomėjusių, siunčiame juos pasikonsultuoti pas Salviną. Ji nuoširdi ir geranoriška, neturinti pavydo jausmo“, – ūkininkę, su kuria bendradarbiauja daugiau nei dešimtmetį, apibūdina Kėdainių konservų fabriko pirkimo vadovė Kristina Čiulkevičienė.

Už kilogramą lauko agurkų Kėdainių konservų fabrikas siūlo nuo 0,25 iki 0,55 euro. Kainą lemia derliaus gausa ir orai.

Birželio pradžioje – nuo vėtrų, liepą – nuo dažno lietaus ar sausros agurkus po plevele sauganti ūkininkė pasakoja, kad tiek vandens stygius, tiek jo perteklius derliui pražūtingas. Įsirengę agurkų drėkinimo sistemas Kievinai problemų sumažino.

Mokslus krimto agurkų lysvėje

„Pirmiausia šeimą sukūriau ir vaikus užauginau, tada į verslą ir mokslus panirau. Viskas mano gyvenime atbulai“, – šypsosi ūkininkė, nuo vasario sodinanti tūkstančius sodinukų.

Kievinų pavasaris stiebiasi baklažanų, pomidorų ir paprikų daigais. „Pernai pardaviau 600 surfinijų ir 15 tūkst. daržovių daigų. Kai šie užsibaigė, stovėjau Panevėžio žemdirbių turguje su braškėmis, o pardavusi uogas ėmiausi agurkų“, – pasakoja S.Kievinienė.

Ramygalos seniūno pavaduotojo Kęstučio Dangvecko tikinimu, ši ūkininkė garsėja kaip itin patikima: „Pirkdami daigus iš Salvinos žmonės žino – jie su garantija, derlius bus geras. Nieko keisto, kad dar sėjai neįsibėgėjus jos telefonas įkaista nuo norinčiųjų užsisakyti sodinukų skambučių.“

Ramygaloje augusi moteris už savo vyro Alvydo ištekėjo neturėdama 17-os. Jei ne jaunavedžių noras prasigyventi, lauko agurkų nė nebūtų. Du vaikus su vyru auginusi pašnekovė dirbo darželio auklėtoja. Vyras vežiojo pieną.

„Mūsų algos nebuvo didelės, norėjosi ir vaikams kažką duoti, ir patiems gražesniame name gyventi, todėl ėmėmės verslų. Tapau bendrovės direktore, o žemės įsigijome prieš 15 metų. Tada ir nutarėme pamėginti lauke agurkus auginti. Sulaukę Kėdainių konservų fabriko generalinio direktoriaus Vyganto Vanago padrąsinimo taip ir padarėme“, – prisimena ūkininkė.

Pradžia nebuvo lengva, ne kartą apėmė noras pabėgti į miestą. Ūkininkavimas moterį ir į Kauno technologijos universiteto vadybos ir buhalterinės apskaitos mokslus nuvedė. „Mokiausi vildamasi, kad pabėgsiu į miestą. Reikėjo pamatyti mano namų darbus nuolat agurkų lysvėse ant kuolelių iškabintus: taip pritvirtintus užrašus dirbdama skaitydavau, egzaminams ruošdavausi“, – pasakoja Salvina.

Po studijų noras gyventi mieste prislopo, ji ėmė didžiuotis savo ūkiu.

Apgynė ūkininkės įvaizdį

„Avėdama aukštakulnius ir nuvežusi parduoti pirmą agurkų derlių į turgų piktindavausi, kodėl žmonės kreipiasi į mane „ūkininke“. Ką reiškia iš tiesų ja būti, supratau po gerų dvejų metų, įstojusi į Lietuvos daržovių augintojų asociaciją“, – smagiai juokiasi pašnekovė.

Asociacijos narės seniai sugriovė apsileidusios ūkininkės įvaizdį. „Nė vienos jų nepamatysite juodomis panagėmis. Pasitempusios, išsipuošusios, duok Dieve, kad visos tokios būtų“, – pasakoja Salvina.

Ji priduria, kad rekordiniais derliais besidžiaugiantys asociacijos nariai – pirmiausia didžiausias turtas vieni kitiems. Dalydamiesi patirtimi, stiprėja patys ir suteikia galimybę smulkesniems ūkiams.

Bent penkias naujas agurkų rūšis per sezoną išbandanti daržininkė savo laukuose sodina olandiškų savidulkių veislių agurkus, todėl visi jie tinka ir konservuoti, ir rauginti. Vasarą su darbininkėmis nuo pat ankstyvo ryto į laukus išsiruošianti Salvina jau įprato, kad ūkis daugiausia gula ant jos pečių.

Vyras kas kelias savaites vyksta uždarbiauti į Norvegiją, pas sūnų. Bet šiam pavasariui abu ruošiasi drauge. „Vyras jau trečią šiltadaržį rengia (šiltnamiai užima 15 arų), paprikos jau pasėtos, netrukus turiu suberti pomidorų sėklas, o tada jau laikas prieskoniniams augalams, gėlėms“, – planus į eilę rikiuoja ramygalietė.

Kai tenka hektare išsodinti 22 tūkst. sodinukų, ūkininkė samdo gimnazijos mokines, ieško žmonių darbo biržoje.

Gyvenimas pagal sezoną

„Paskutiniai vakarai, kai taip ramiai skaitau“, – į šalį atidėjusi Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“ atsidūsta ūkininkė. Ji giria Ramygalos knygyno paslaugą: nebūtina knygų pirkti, jas galima tiesiog išsinuomoti. Nauja knyga savaitei kainuoja 0,7 euro. Grąžinta atpinga ta pačia suma. Kitas nuomotojas ją dar labiau atpigina, ir taip toliau, kol atsiranda norintis ją nusipirkti.

Labiausiai S.Kevinienei širdį suspaudžia išgirdus žmones skundžiantis ir prašant labdaros. „Ne dykumoje gyvename: rudenį pilni laukai obuolių, ūkininkai visada parduos pigiai bulvių, morkų pusvelčiui atiduos, bet žmonėms lengviau labdaros kaulyti, nei patiems stengtis. Pažiūrėkite, kiek kaimuose tuščių namų, kuriuose galima pigiai gyventi. Juose dar ir senovinės krosnys išlikusios, taigi tik malkų susirask ir gyvenk, bet lietuviams niekas neapsimoka: nei vištų auginti, nei jų kiaušinių rinkti. Kodėl lenkai ir olandai tai sugeba?“ – klausia ūkininkė.

Su vyru nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens atidirbę ūkyje, šalčiausius metų mėnesius sutuoktiniai leidžia keliaudami ir skirdami laiko savo pomėgiams.

Nauja kryptis – moliūgai

„Aš panyru į knygas, lankau dramos būrelį, mezgu ir, žinoma, naujų sėklų ieškau. Šįmet su vyru sodinsime aliejinių moliūgų, o rudeniop iš jų sėklų spausime aliejų“, – planuoja naujus darbus ūkininkė.

Austrijoje šaltai spausto moliūgų sėklų aliejaus ragavusi Salvina buvo sužavėta jo skonio, todėl jau šį pavasarį tikisi užsodinti nemažą ūkio plotą moliūgais.

Nuolat netikėtais sumanymais stebinanti ūkininkė rudenį jau surengė ūkyje užaugintų moliūgų parodą, į ją atėjusieji pamatė iš džiovintų dekoratyvinių moliūgų sukurtas žvakides, kalėdinius žaisliukus.

„Žmonės nepakankamai vertina šią daržovę. Moliūgai – tinkamas maistas kūdikiams, kai kurių rūšių moliūguose karoteno daugiau nei morkose, o suaugusieji itin mėgsta cukatas (saldžius džiovintų moliūgų saldainius)“, – pašnekovė neabejoja, kad šios turėtų paklausą.

Ant šildomų grindų namuose moliūgus rudenį džiovinanti S.Kevinienė kepa jų pyragus ir apkepus. Be abejo, ūkyje užaugintos gėrybės pasiekia ir jos vaikus bei anūkus. Lauknešėliai su Ramygaloje užaugintomis daržovėmis, šaldytomis uogomis, vietiniame malūne maltais miltais ir naminiais viščiukais keliauja į Kauną, kur gyvena dukra Jurgita, ir Norvegiją, kur įsikūręs sūnus Donatas.

Per sezoną 80 viščiukų patys užsiauginantys Kevinai sako, kad tokio kiekio pakanka jų poreikiams patenkinti ištisus metus. „Šaldikliai pilni naminės paukštienos, tik šviežių daržovių vis labiau ilgimės“, – prasitaria gegužės 7-osios, kai jau galima skinti pirmus lauko agurkus, laukiantys sutuoktiniai.

Ūkininkai juokauja, kad žmonės juos dažnai pagal Salvinos vardą identifikuoja. „Ramygaloje jis vienintelis toks retas, taigi pakaktų pasiteirauti, kur gyvena ūkininkė, auginanti agurkus, ir tikslaus adreso nežinodami mus pagal vietinių nuorodas surastumėte“, – juokiasi A.Kevinas.