"Veido" archyvas

Šią savaitę “Veido” skaitinių skyriuje pristatome ištrauką iš ką tik leidyklos “Baltos lankos” išleistos E.Davainės knygos “Airija: tolima artima sala”. Ši knyga apie tuos, kurie jau gyvena ten, o skirta ji tiems, kurie dar tikisi laimę rasti svetur.

Half a loaf is better than no bread.
Geriau žvirblis rankoje negu briedis girioje.

Kitos bendradarbės nė viena nesusigundė per naktį užsidirbti šimto eurų. Aš ir Vika pasakėme “taip”…

Keinas, mūsų darbdavys, gavęs skubų užsakymą, pasiūlė nuodugniai išgremžti patį didžiausią sostinės kino teatrą. Keturi aukštai. Dvylika salių. Kiekvienai po šešias – manėme, kaip nors apsisuksime. Už tai mudvi gausim tiek, kiek slaugos namuose uždirbtume per šešiolika valandų, per dvi darbo dienas.

Ėmėme skaičiuoti, ką už juos galėsime nuveikti. Aš susimokėsiu trisdešimt eurų už savaitės nuomą, dvidešimt pasiliksiu maistui, o gal nusipirksiu bilietą į Bryano Adamso koncertą ir visą algą sutaupysiu. Dar nesu kojos iškėlusi į jokį renginį. Žiauriai taupiau. Stengiausi pirkti patį pigiausią maistą ir kosmetiką.

Vika džiūgavo, kad dvi naktis su savo svajonių jaunikiu galės praleisti kur nors prie vandenyno, trijų žvaigždučių viešbutyje. Paslaptį, kad visas abiejų išlaidas apmokėdavo Vika, žinojau tik aš. Net ir ta milžiniška baltų lelijų puokštė, kurią Patrikas jai atnešė be jokios progos, suvyniota į celofaną ir perrišta ryškiu raudonu kaspinu, buvo pirkta iš jos valytojos algos.

Mergina norėjo, kad kitos aikčiotų, pavydėtų jai dėmesio, laimės. Be to, šluostant atsibodusius prieglaudos koridorius, būdavo apie ką čiauškėti su airėmis. Koks jos draugužis šaunus, išradingas, dėmesingas… Apie Valentino dienos nakvynę Kinseilyje mergina pradėjo kalbėti dar prieš mėnesį. Ji ir vėl galės nusipirkti trupinėlį sintetinės laimės…

Savo kompiuterių pardavėjo algą jos plevėsa draugužis prašvampdavo ir prapildavo, su draugeliais nuo penktadienio iki sekmadienio tūnodamas baruose. Čia taip priimta. Jaunimas visą savaitę pluša tik tam, kad algą paliktų baruose.

Savaitė prasideda nuo kalbų, kas kokioje smuklėje buvo ir kiek išgėrė. Slaugės mūsų darbovietės koridoriuose nuo ryto sutartinai čiulpdavo pusiau sušaldyto vandens butelius. Vienuolės, neapsikentusios masinio pagirių vaizdo, uždraudė gerti skysčius ne tam skirtose vietose. Tai galėjome daryti tik personalo kambaryje ir restorane, kur buvo įrengtas tyro vandens aparatas.

Devintą valandą vakaro, kino teatre pasibaigus paskutiniam seansui, griebėmės darbo. Viską pabaigti turėjome iki ryto. Atsivežėme termosiuką kavos, miegmaišį ir dantų šepetukus. Tikėjomės bent valandžiukę nusnūsti. Be to, iš ryto privalėjome vėl eiti į savo pamainą slaugos namuose.

Pakopa po pakopos pradėjome šveisti pirmosios salės linoleumą. Kino teatro apsauginis, sunkiojo metalo fanas, su kaupu išpildė mūsų prašymą paleisti nemigdantį foną. Šluotas mirkėme į labai stiprius, purvą žaibiškai sutirpdančius chemikalus ir šveisdamos grindis garsios airių grupės U2 revoliucingo roko ritmu judėjome vis aukštyn. Griaudėjo ką tik pasirodžiusio albumo “How To Dismantle an Atomic Bomb” muzika.

Tai, ką pamatėme pakilusios aukščiau, tarp kėdžių, pranoko visą kažkada kur nors matytą bjaurasties gausybę. Kalnai kramtomosios gumos, susicementavusios su spragėsių ir M&M spalvotų saldainiukų likučiais, vėmalais ir dar kipšas žino kuo, sudarė tokį storą purvo sluoksnį, kad jo neėmė jokie Keino palikti chemikalai. Bandėme pilti ir tuos, kuriuos jis naudodavo gremždamas juodžiausias fabrikų grindis bei tirpydamas prikepusius virtuvių riebalus. Nė iš vietos. Tikriausiai Heraklis, mėždamas Augijo arklides, nesusidūrė su tokiu galvosūkiu. Jis pasielgė paprasčiau, išardydamas priskretusių arklidžių sienas ir nukreipdamas į jas Alfėjo ir Penėjo upių srovę, kurios viską išplovė.

Lietuviškam išradingumui nebuvo ribų – nusiėmusios medvilnines šluotas, į darbą paleidome metalinius jų kotų antgalius. Savadarbiais kirtikliais centimetras po centimetro darbavomės kaip Donbaso šachtininkai. Didžiąją užbaigėm gerokai po vidurnakčio.

Lūkesčiai moderniame hole, prie tuščio baro, romantiškai išgerti kavos ir pro milžinišką stiklo sieną pasidairyti į naktinio miesto krantinę, į milijonus žiburių, raibuliuojančių tamsiame Lifio vandenyje, nutolo. Kaip ir mūsų svajonė numigti prieš darbą. Ketvirtą salę išmėžėme tik brėkštant. Bundančioje gatvėje ėmė burgzti duonos ir šviežių maisto produktų išvežiotojų transportas. Paskui jau dirbome kaip robotai. Šiaip taip pribaigusios priešpaskutinę salę, bent trumpam susmukome į pirmąją eilę atsipūsti. Akis užmerkiau, regis, tik akimirką. Pašokau, nutirpusią ranką įmerkusi į murziną kibirą.

Vika buvo įmigusi kietai, gulėjo atlošusi galvą, ant lūpų kampučio žvilgėjo seilės.

Bendradarbės nežadinau, prisiminiau, kaip pati, būdama jos amžiaus, norėdavau pamiegoti. Pusę gyvenimo galėjau atiduoti už bent vieną valandėlę poilsio. Važinėdama iš Vilniaus į Kauną traukiniu, buvau įpratusi užmigti galvą prispaudus prie stiklo, tik pasikišdavau knygą, kad taip nepurtytų.

Pirmąją salę baigiau viena, likus vos pusvalandžiui, per kurį nusigautume iki slaugos namų. Pažadinau Viką. Paskubomis į Brendos automobilį susikrovėme mantą, net nepaliestą kavos termosą ir krepšelyje sušniukusius sumuštinius. Užkąsti neturėjome laiko.

– Šauniai susisukot, panelės, turbūt ne per daugiausia dirty buvo, – kai atėjo laikas mokėti, pračiulbo apsimiegojusi šeimininkė. Kaip įprasta, ėmusi braukyti rasojantį stiklą riebaluota ranka. Atvėrusi langelį užsirūkė, kad mašinoje nesijaustų šleikštaus pagirių kvapo. Vikai teko pasiderėti įrodinėjant, kad buvo labai nešvaru ir šeimininkė privalo mums sumokėti daugiau.

Brenda atsainiai numetė ant sėdynės du žalius ir du rusvus pinigėlius ir gaižiu balsu palinkėjo geros dienos. Ji mums davė tris šimtus eurų. Paskui išgirdome, kad bosams už šio kino teatro nuodugnų valymą buvo sumokėta apie porą tūkstančių eurų.

Vienos savaitės alga, milijonierės, – džiugiai trynėme su Vika rankas. Tik nemanėme, kad bus taip sunku ištverti nemiegojus. Dirbau kaip sulėtintam filme. Akys lipte lipo, pylė karštis. Kūnas tapo lyg akmeninis. Garsus girdėjau, lyg būčiau lindėjusi po vandeniu. Tokius plaukiančius ir dukslius.

Vos sulaukusi pietų pertraukos nusileidau į pusrūsį ir pasislėpiau mūsų, valytojų, persirengimo kambaryje. Valgyti nėjau. Vika užsirakino gretimoje šarvojimo patalpoje ir lyg negyva užmigo, užsirangiusi ant marmuro pakylos. Aš, susirietusi į klaustuką, kažin kaip įstrižai sulenkusi kojas, nulūžau duše. Nekreipiau dėmesio, kad už sienos grąžtu įkyriai gręžia ūkvedys Džimas. Tikriausiai net ir žemės drebėjimas manęs nebūtų iš čia išginęs. Tik po kurio laiko už sienos pasigirdęs klaikus spiegesys privertė pašokti.

Pasipurčiusi plunksnas, išlindau į tarnybinių patalpų koridorių. Pasirodo, Vika pamiršo patikrinti šonines, į koplyčią vedančias duris. Storoji masažistė Rozarija, matyt, kaip ir mes, ten meditavo po bemiegės nakties. Ji už kažkurią moterį dirbo antrą pamainą. Įžengusi į šarvojimo kambarį, tiesiai ant pakylos pamatė embriono poza “pašarvotą” susisukusią žmogystą. Rozarija kaip įgelta ir klykdama pasileido lifto link. Airiai paniškai bijo mirusiųjų bei visokių dvasių.

Vika, sumojusi, kad kažkaip reikėtų sukliudyti išgąsdintai Rozarijai mus tučtuojau demaskuoti, į kylančio lifto plyšį įkišo plaukų smeigtuką. Pačios lyg niekur nieko skudurėliais ir šepečiu puolėme vaškuoti laiptus, kol atvykusi avarinė tarnyba iškrapštė įstrigusią masažistę. Ji priekaištingai kudakavo, kaip ilgai teko laukti pagalbos. Galbūt per tą laiką paprasčiausiai sumojo, kad vyresnybė norės sužinoti, kodėl ji taip ilgai užtruko koplyčioje…

Apie autorę

"Veido" archyvas

Jos knygos “Airija: tolima artima sala” istorijos – iš realaus emigrantų gyvenimo Airijoje. Elvyra pastaruosius penkerius metus gyveno ir dirbo šioje saloje – ragavo valytojos, vaikų auklės, greitojo maisto restorano sumuštinių gamintojos, pardavėjos, ekskliuzyvinio keturių žvaigždučių viešbučio restorano virtuvės šefo padėjėjos bei didelės prekybos firmos administratorės duonos.

Žiemą vasarą žaliuojančioje saloje gyvena ir dirba apie du šimtus tūkstančių lietuvių, didesnė dalis – jaunimas. O jeigu tėvai pamatytų, kaip sunkiai jų atžalos čia uždirba pinigus ir kaip lengvai juos ištaško…

Emigracija – tai laisvė ir pinigai, darbas ir malonumai, meilė ir nuotykiai, turtas ir skurdas, liūdesys ir juokas. Ši knyga apie tai bei tuos, kurie jau gyvena ten, ir tiems, kurie dar tikisi rasti laimę svetur.