Būsimoji Kembridžo universiteto pirmakursė Emilija Emma šią vasarą iš Taivane vykusios tarptautinės biologijos olimpiados grįžo su bronzos medaliu. Pernai Pietų Korėjoje ji taip pat iškovojo bronzinį apdovanojimą.

Dvejus metus iš eilės tarptautinėse biologijos olimpiadose aukštus įvertinimus pelniusi Emilija šiuo mokslu susidomėjo vos prieš trejus metus. Miesto biologijos olimpiadoje pirmą kartą ji dalyvavo būdama dešimtokė ir vien todėl, kad nė vienas merginos bendraklasis iš Kauno technologijos universiteto gimnazijos nepanoro jai ruoštis. Tad mokytoja kaip mėgstančiai visus dalykus pasiūlė dalyvauti Emilijai. Taip visai atsitiktinai pradėjusi nuodugniau domėtis biologija ji ir ateitį susiejo su šiuo mokslu – Kembridžo universitete Emilija studijuos natūraliuosius biologijos mokslus.
Tiesa, užsidaryti vien tik laboratorijoje būsimoji vieno geriausiai pasaulyje vertinamo universiteto pirmakursė neketina. Ji norėtų prisidėti prie vėžio tyrimų, tačiau labiausiai svajoja dirbti mokslo populiarinimo srityje.
Į tarptautines olimpiadas Emiliją lydėjęs Nacionalinės moksleivių akademijos direktoriaus pavaduotojas, biochemikas Paulius Lukas Tamošiūnas neabejoja, kad gabiai merginai pavyks tapti puikia mokslininke, nes ji ne tik smalsi, kruopšti, bet ir be galo komunikabili. “Tai pats judriausias biologas, kokį esu sutikęs. Ji labai dinamiška ir energija trykšta visose srityse. Jai vienodai didelį džiaugsmą teikia ir bendravimas, ir mokymasis. Nors judrus išsiblaškymas kartais pakišdavo koją, tačiau Emilija paskaitų visada klausydavosi su ugnele akyse. Be galo įdomu dirbti su tokiais žmonėmis”, – netipiška moksliuke Emiliją vadina P.L.Tamošiūnas.
Tą patvirtina ir pati Emilija: “Negaliu nusėdėti vienoje vietoje. Dažnai man būna sunku susikaupti, kai mokausi, nes mintyse – šokiai arba žirgai.”
Emilijos mama prisimena, kad paskutinę dieną prieš vieną iš valstybinių brandos egzaminų, KTU gimnazijos mokinė praleido mokydamasi ispanų kalbos, nes jai tiesiog tuo metu atėjo įkvėpimas šiai užsienio kalbai. Nepaisant to, visus egzaminus ji išlaikė puikiai – iš anglų kalbos ir chemijos gavo po šimtuką, o biologijos, matematikos, lietuvių kalbos žinios buvo įvertintos 96 balais.

Pomėgis knygoms, žirgams ir lindyhopui

Emilija sako, kad jai visi dalykai visada vienodai gerai sekėsi, nors daugiau laiko praleisdavo ne prie vadovėlių, o skaitydama grožinės literatūros, istorines, mokslinės fantastikos knygas. “Kiek save prisimenu, visada esu su knyga. Skaitymas man – maloniausias laisvalaikio leidimas, nes tai pats geriausias būdas tobulėti ir lavintis, į save ir pasaulį išmoksti pažiūrėti kito žmogaus akimis, didėja tolerancija. Vaikystėje dažniausiai rinkdavausi klasikinius veikalus, nes jie patikrini laiko ir žmonių, protingesnių už mane. Šiuo metu mėgstamiausias mano autorius Williamas Somersetas Maughamas”, – atskleidžia Emilija.
Jos mama pasakoja, kad ketverių sulaukusi Emilija jau pati skaitydavo knygutes, o būdama pradinukė “Hario Poterio” pirmąją dalį įveikė ne tik lietuviškai, bet ir rusiškai. “Buvau jauna mama, todėl nesureikšminau, kad Emilija vos dvejų metukų ne tik puikiai kalbėjo, bet jau pažino ir visas raides. Maniau, kad tai normalu, nes neturėjau su kuo palyginti. Nestebino ir tai, kad pradinėse klasėse duktė gaudavo tik geriausius įvertinimus”, – prisimena Vesta Emma.
Tėvai tik gerokai vėliau suprato, kad jų dukra gabumais gerokai lenkia bendraamžius, todėl ir nesuskubo jos ypatingai lavinti. Tačiau ir be specialaus užvedimo ant kelio atsiskleidė Emilijos talentai. Ji savarankiškai išmoko skambinti pianinu ir visus kūrinius atkartoja iš klausos. Užteko kelių dailės pamokų, kad pradėtų laisvalaikiu piešti tušu ir pieštuku. Be to, ji dar lankė teniso treniruotes ir beveik penkerius metus jodinėjo. “Žirgai – mano aistra nuo pat vaikystės. Būdama su žirgu jaučiuosi lyg bendraučiau su jautriu padaru, užplūsta labai stiprūs dvasiniai jausmai. Šie gyvuliai dideli, greiti, mane gali partrenkti vienu spyriu, tačiau ir labai švelnūs. Puikus jausmas, kai jodama supranti, kad gali valdyti tokį žirgą”, – apie pomėgį jodinėti pasakoja Emilija.
Beje, ji jau buvo pasiekusi tokį lygį, kad galėjo pradėti dalyvauti varžybose ir pasukti į profesionalų sportą, tačiau supratusi, kad ten labai daug konkurencijos, intrigų, o ir nemažų investicijų reikia, pasiliko šį užsiėmimą kaip pomėgį. Be to, įstojus į KTU gimnaziją likdavo vis mažiau laiko šiam malonumui, tačiau apsiriboti tik mokslu ir knygomis judri mergina negalėjo. Tad prieš ketverius metus pradėjo šokti lindyhopą. Kasmet ji važiuoja į Švedijoje vykstantį šio šokio mėgėjų festivalį ir toliau tobulina žingsnelius. Ji pati taip pat vedė pamokas Kaune, buvo suorganizavusi kelis lindyhopo renginius.

Noras būti pirmai – motyvacija susikaupti

Nors Emilija turi labai daug pomėgių ir visiems randa laiko, tačiau nė vienas iš jų neišstūmė noro mokytis. Ir ne tik biologijos, kurią mergina vadina gyvenimo būdu. Jos nuomone, logiškai susidėliojo, kad pasuko į šią sritį, nes nuo mažens domėjosi gyvūnais, jai visada buvo įdomu išsiaiškinti, kaip egzistuoja ir veikia natūralūs organizmai. Vis dėlto Emilija prisipažįsta, kad jeigu ne biologijos mokytoja, pasiūliusi sudalyvauti miesto olimpiadoje, kažin ar pati būtų pasirinkusi būtent šį mokslą.
Galbūt gabi mergina būtų nusprendusi studijuoti kalbas, nes tai dar viena jos aistra. Kalbėti ji pradėjo ne tik lietuvių, bet ir rusų kalba, nes Emilijos tėtis yra rusas, nuo antros klasės mokosi anglų kalbos, vėliau kaip antrą užsienio kalbą mokykloje pasirinko vokiečių. Tačiau vien tik pamokomis gimnazijoje neapsiribojo. “Kai susiradau vokiečių draugų, atsirado motyvacija gilinti žinias, todėl prisipirkau knygų ir pradėjau savarankiškai studijuoti. O prieš porą mėnesių pradėjau mokytis dar ir ispanų kalbos. Suprantu, kad tai laiko gaišimas, nes niekada nekalbėsiu taip, kaip užsieniečiai, kurių ta kalba gimtoji, tačiau man įdomu ir labai patinka mokytis naujų kalbų”, – sako Emilija. Ispanų kalbą ji pasirinko, nes merginą sudomino šios šalies kultūra, todėl ateityje planuoja pakeliauti po Ispaniją, o tam jau ruošiasi iš anksto.
V.Emma prisimena, kad Emilijai niekada neužtekdavo to, ką išgirsdavo per pamokas. Nors ji puikiai kalbėjo rusiškai, tačiau norėjo taip pat gerai ir rašyti šia kalba, todėl būdama šeštokė pati paprašė mokytojos papildomų pamokų.
“KTU gimnazijoje sąlygos mokytis buvo idealios. Niekas nevertė, bet papildomos medžiagos gaudavom, kiek norėdavom, biblioteka – visada atvira. Man labai patiko, kad mokytojams pavykdavo sudominti dėstomu dalyku, nors svarbiausia vis tiek paties mokinio noras gauti kuo daugiau žinių”, – mano kaunietė.
Beje, Emilija pati nusprendė, kad stos į šią gimnaziją, pati išsirinko ir universitetą. “Nuo pat mažens ji buvo labai savarankiška, mes visai nesikišome į tai, kuo ji užsiima. Tik stebėjom ir leidom pačiai rinktis”, – pasakoja jaunosios biologės mama.
“Žinau, kad turiu gerą galvą, greitai viską įsimenu. Tik charakteris nelabai tinkamas mokslams, nes nenusėdžiu vietoj. Tačiau išsikeliu tikslus ir jų kryptingai siekiu. Prieš olimpiadas motyvacija susikaupti ir ilgiau pasimokyti būdavo didelis noras laimėti pirmąsias vietas”, – teigia Emilija. O valstybiniams brandos egzaminams ji intensyviai rengėsi, nes į Kembridžo universitetą galėjo įstoti tik gavusi ne mažiau kaip 95 balus. Nors į kitus penkis užsienio universitetus, į kuriuos Emilija nusiuntė prašymus, buvo priimta dar net nelaikiusi valstybinių egzaminų, tačiau ji prisipažįsta, kad yra ambicinga, nenuvertina savęs, todėl nusprendė įstoti į vieną geriausių pasaulio universitetų.
“Emilijos perspektyvos – puikios. Ji turi platų požiūrį, mato bendrą visumą. O tai labai svarbu biologui. Be to, jos labai stipri vidinė motyvacija būti geriausiai, tačiau į nesėkmes reaguoja sveikai, kaip į galimybę tobulėti”, – apibendrina P.L.Tamošiūnas, padėjęs Emilijai ruoštis olimpiadoms.