Prasidėjęs šildymo sezonas vėl priminė įstatymo pataisas dėl daugiabučių vidaus sistemų priežiūros

Šilumos ūkio įstatymo pataisos, draudžiančios šilumos tiekėjams prižiūrėti daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemas, priimtos prieš porą metų, tačiau šis sprendimas vis dar kelia aistrų. Pakeitimai, oponentų įsitikinimu, ne tik įnešė daug sumaišties, bet ir vietoj lauktos naudos veikiau pridarė žalos. Vis dėlto ir be įstatymo pataisų ne vienus metus tokia praktika besivadovaujantieji tikina, kad ji pasiteisino.

Eliminavo profesionalus

Vadovaujantis 2011 metų lapkričio 1-ąją įsigaliojusiomis Šilumos ūkio įstatymo pataisomis, pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojais negali būti šilumos tiekėjai bei asmenys, susiję su šilumos tiekėju darbo santykiais ar teikiantys jam prekes, paslaugas, pavyzdžiui, skaitiklių gamintojai.

Respublikinių būsto valdymo ir priežiūros rūmų prezidento Juozo Antanaičio įsitikinimu, į šią kategoriją įeina faktiškai visi, kurie išmano apie šilumos sistemų priežiūrą.

Už name esančius šilumos punktus, taip pat jų paruošimą šildymo sezonui, priežiūrą bei remontą atsakingi tapę tik patys gyventojai gali samdyti prižiūrėtoją – fizinį ar juridinį asmenį, turintį tinkamą kvalifikaciją, kurią liudija tokiai veiklai išduotas Valstybinės energetikos inspekcijos atestatas.

„Tačiau kiekvienas turi užsiimti savo darbu. Pats geriausias variantas, kai šildymo sistemą reguliuoja, prižiūri, tvarko ne atsitiktiniai nežinia kokius kursus baigę žmonės, turintys kitus darbus ir užsiimantys tokia priežiūra tik laisvalaikiu, bet šios srities profesionalai, kurie galėtų ne tik sukioti varžtelius, bet ir analizuoti naudojimą, priimti siūlymus būsto valdytojams, kaip pagerinti šilumos sistemos funkcionavimą“, – kalbėjo pašnekovas.

J. Antanaitis apgailestavo, kad Lietuvoje įprasta vadovautis draudimais, o ne stiprinti kontrolės sistemą. Tokiu rezultatu esą tapo ir priimtosios Šilumos ūkio įstatymo pataisos, užuot pasistengus tiesiog pagerinti galiojusią sistemą.

Sprendimą vadina politizuotu

Respublikinių būsto valdymo ir priežiūros rūmų prezidentas be užuolankų teigė, kad tokios tvarkos įteisinimas – paprasčiausias politinis žaidimas.

„Buvo siekiama šilumos išoriniais tinklais tiekėją atskirti nuo vidinių šilumos tinklų, esą šilumos tiekėjas neva pripumpuoja šilumos į namą. Ir tarsi taip gauna naudos – kuo daugiau pardavė, tuo daugiau uždirbo. Nors ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, ir kiti specialistai tvirtino, kad šilumos tiekėjo pelnas priklauso ne nuo parduoto šilumos kiekio, o nuo valdomo turto vertės. Tad ekonomiškai tai buvo jokios naudos neduodantys sprendimai, vis dėlto labai parankūs politikams, kurie prieš Seimo rinkimus siekė užsitikrinti gyventojų palankumą. Realių šildymo sąnaudų sumažėjimo nerenovuotuose namuose nėra, todėl galėtume grįžti prie normalios tvarkos ir nemeluoti turintys politinių tikslų. Todėl mūsų siekis – kad būtų atsisakyta apribojimų, kurie buvo nepamatuoti ir nedavė rezultatų“, – teigė J. Antanaitis.

Pašnekovas neabejoja, kad būtent dėl šių įstatymo pakeitimų šiemet Vilniuje du trečdaliai daugiabučių namų nepridavė pastato šilumos įrenginių parengties šildymo sezonui pasų.

„Pagal teisę ir pareigą šilumos tiekėjas turi užtikrinti atitinkamą temperatūrą bute, tačiau jis nežino, ar ta sistema, šilumos punktas name veikia tinkamai, nes negali prie jos prieiti. O kai žmonės naudoja nepatikrintas sistemas, gresia avarijos, nuostoliai“, – įspėjo
J. Antanaitis.

Be to, kadangi į šilumos kainą nebeįtraukiamos šilumos punktų priežiūros sąnaudos, gyventojams tenka atskirai mokėti už sugedusių šilumokaičių, sklendžių ar kitų mechanizmų, kurie gali kainuoti ne vieną tūkstantį litų, keitimą. Būta atvejų, kai šilumokaičio namas laukdavo ir keletą savaičių, nes neturėjo sukaupto reikiamų lėšų rezervo.

Nemato reikalo landžioti

„Jei teisinė bazė būtų gerai reglamentuota, gal šilumos tiekėjui ir nebūtų reikalo landžioti į tą namą. Yra prižiūrėtojas – jis ir turėtų būti atsakingas už šildymo sistemą, šilumos punktą, tvarkingą jo įrenginių naudojimą“, – svarstė Kauno savivaldybės Energetikos skyriaus vedėjas Algirdas Vaitiekūnas.

Anot valdininko, šiandien bene didžiausia problema – šilumos tiekėjų nuosavybe daugiabučiuose likę įmonių įrengti šilumos mazgai.

„Jei kas nors sugenda ar prireikia pakeisti detalę, mechanizmą, iš karto kyla klausimas, kas turėtų mokėti. Logiškai mąstant, turto turėtojas. Tačiau šilumos tiekėjui buvo uždrausta eiti į namą, o išeina, kad jis privalo mokėti už remontą ar detalę. Kaip turto turėtojas gali būti tikras, kad prižiūrėtojas atsakingai vykdo savo pareigas, ar kas nors negera įvyko dėl jo, ar ne dėl jo kaltės? – retoriškai klausė pašnekovas. – Tokius punktus šilumos tiekėjui reikėtų arba perduoti pagal panaudą, arba išnuomoti, už tvarkingą to punkto įrenginių eksploataciją, remontą atsakomybę perkeliant namo atstovams ar prižiūrėtojams.“

Kauno savivaldybės atstovas pripažino, kad šilumos punktų perdavimo procesas irgi turi savo niuansų. „Pavyzdžiui, jei šilumos tiekėjas sakys, kad likutinė šilumos įrenginių vertė siekia 30 tūkst. litų, ar namas juos pirks? Gal žmonės sakys, kad patys juos pasiimtų, nes galima pasistatyti pigiau. Taigi likutinė vertė nėra rodiklis, ji neretai nėra maža“, – pripažino A. Vaitiekūnas.

Pakeitimai buvo formalumas

Pastatų šilumos ūkį prižiūrinčios bendrovės „Sobo sistemos“ vadovo Zigmo Šlepečio teigimu, prieš porą metų įsigalioję Šilumos ūkio įstatymo pakeitimai bent jau uostamiestyje jokios sumaišties ar nepasitenkinimo nesukėlė.

„Ir iki tol Klaipėdos šilumos tiekėjas daugiabučių šildymo sistemų faktiškai neprižiūrėjo. Šios funkcijos pagal miesto rajonus, valdas skirtingoms įmonėms buvo deleguotos dar 2000 metais. O iki įstatymo pataisų „Klaipėdos energija“ prižiūrėjo tik vienos – „Marių valdos“ – namų šildymo sistemas. Šie pakeitimai buvo skirti Vilniui, o kalbant apie Klaipėdą tai buvo formalumas, nes uostamiestyje tokia tvarka sėkmingai egzistuoja daugiau kaip dešimt metų“, – aiškino įmonės vadovas.

Z. Šlepetis teigė manantis, kad tuo metu miesto priimtas sprendimas pasiteisino – gyventojai ėmė naudoti mažiau šilumos.

„Pavyzdžiui, šilumos tiekėjas kiekvieną mėnesį mums pateikia maksimalias šilumos naudojimo ribas, kiek pagal atitinkamą mėnesio temperatūrą klaipėdiečiai gali daugiausia mokėti už 1 kvadratinio metro šildymą. Ir šiandien faktiškai 70 proc. namų moka iki 50–60 proc. tos nustatytos normos“, – teigė bendrovės „Sobo sistemos“ vadovas.

Pašnekovas tvirtino, kad bent jau šios įmonės specialistams nėra tekę patirti problemų ir dėl tų namų, kuriuose veikia šilumos tiekėjo įrengti ir jam priklausantys karšto vandens ruošimo mazgai. Mat pavyko prieiti bendrą susitarimą, kad šiais įrenginiais tiekėjas naudojasi, kad galėtų suteikti savo paslaugas, tačiau už šilumos sistemos gedimus moka patys gyventojai. „Kiek tokių pastatų yra mieste, konkrečiai įvardyti sunku, tačiau nemanau, kad didelė dalis“, – pridūrė Z. Šlepetis.

Lina BIELIAUSKAITĖ

“Statyba ir architektūra”