Stebint pastarųjų dienų bakchanalijas Seime norisi paklausti vienintelio dalyko: ar tai, kas dabar vyksta įstatymų leidėjų galvose, suprantama už biudžetą atsakingai finansų ministrei ir ar ji galėtų tai daugmaž logiškai paaiškinti šios šalies piliečiams ir mokesčių mokėtojams?

Labai abejoju, kad tai įmanoma, tad pradėsiu nuo pradžių.
Biudžetas yra visuomenės susitarimas dėl jos žmonių gyvenimo, o išskirtiniais atvejais – ir (ar) dėl išgyvenimo. Galima rinktis įvairių modelių: galima turėti santykinai nedidelę per biudžetą perskirstomų lėšų dalį, tačiau tokiu atveju privalu turėti ūkio struktūrą, generuojančią pakankamai dideles pajamas, kurios gali būti paverčiamos įvairios formos turtu daugumai gyventojų.
Tokiu principu veikia, pavyzdžiui, JAV, Japonijos ar Šveicarijos sistemos. Ten per biudžetą perskirstoma apie trečdalį šalyje sukurto produkto, išlaidų srityje akcentuojant visų pirma valstybės ir jos esminių institucijų palaikymą bei plėtrą, tačiau darbo pajamos tokiose valstybėse gerokai viršija 60 proc. BVP, tad bent didesnė gyventojų dalis ta ar kita forma gali įsigyti privatų medicinos draudimą arba aukštesnio lygio išsilavinimą ir nėra linkę remtis socialinės pagalbos sistemomis.
Galima rinktis daugelyje senųjų Europos valstybių įprastą gerokai labiau socialiai orientuotą valstybės valdymo modelį, kai per biudžetą perskirstoma apie pusę valstybėje sukurto produkto ir tokiu atveju daugumos gyventojų adekvatų gyvenimo lygį garantuoja apie 50 proc. BVP, skiriamo samdomam darbui. Šiuo atveju didesnę minėtų medicinos išlaidų, išsilavinimo ar paramos, netekus pajamų, dalį bendru visuomenės sutarimu kompensuoja valstybė.
Kai kurių naujųjų ES valstybių, tarp jų ir Lietuvos, sistemos, prisidengus kraštutinai ideologiniu pasiūlos skatinimo modeliu, statomos ant kitų, nestabilių ir nesubalansuotų pamatų. Manoma, kad per valstybės biudžetą turi būti perskirstoma kiek įmanoma mažiau, tarsi tas perskirstymas būtų ne visuomenės sutarimo klausimas, o kažkoks savaiminis biblinis blogis, tačiau prisidengus konkurencingumo skatinimo šydu ir empiriškai nepatvirtinamu teiginiu, kad visas gėrybes ir pajamas valstybei esą generuoja eksportas, o šis skatinamas pirmiausia labai menku darbo užmokesčiu.
Turime išsigimusią pajamų apytakos sistemą, kai biudžetui tenka vos per 30 proc. pajamų (Lietuvoje 2010 m. – 33,8 proc. BVP, antra vieta nuo galo po Slovakijos), ir tai reiškia, kad jis nepajėgus adekvačiai tenkinti daugelio ES būtent per biudžetą tenkinamų poreikių. Kita vertus, tie poreikiai negali būti tinkamai patenkinti ir privačiai, nes daugumos gyventojų, dirbančių samdomą darbą, pajamos sudaro vos per 40 proc. BVP ir yra nepakankamos įpirkti privačios medicinos, laisvalaikio ar investicijų į savo išsilavinimą, juolab nėra pakankamos, kad leistų atidėti dalį pajamų ir taip sukauptu turtu didintų šeimos saugumą, netekus pajamų.
Ratas užsidaro: šalies eksportas (kuris vis dėlto labai priklauso nuo dabar ypač neapibrėžtų išorinių sąlygų), skatinamas itin menkomis darbo sąnaudomis, naikina vidaus rinką, tad ir daugumos būtent vidaus rinkoje veikiančio verslo išgyvenimo galimybes. Kita vertus, labai menkos daugelio pajamos, negarantuojančios net elementaraus išgyvenimo, reikalauja, kad dalis tam išgyvenimui būtinų pajamų būtų kompensuojamos kaip socialinės išmokos.
Taigi, mokesčių mokėtojai vis didesnę bendrai biudžetuose sukauptų lėšų dalį priversti naudoti kaip socialines išmokas, kurios atitenka verslui, mokančiam minimalius ar artimus minimaliam darbo užmokesčius, arba, dar tiksliau, verslui, kuris neefektyvus, tad privalėtų bankrutuoti, arba verslui, kuris ciniškas, tad turėtų būti sutramdytas. Neaišku ir tai, ar visuomenė supranta, kad jai permetama vis daugiau verslo sąnaudų, taip mažinant daugumos galimybes savo pajamas ateityje paversti turtu, generuojančiu pajamas. Ir ar ji linkusi su tuo sutikti?
O dabar grįžkime į Seimo salę. Iš pirmo žvilgsnio galime manyti, kad siūlomi progresinio apmokestinimo būdai tarsi nukreipti į didesnio socialinio teisingumo kūrimą. Vis dėlto pats siūlomas modelis tiek ydingas, kad bent tokiu aspektu rimčiau nevertintinas. Pavyzdžiui, didesniais mokesčiai ketinama apkrauti tuos, kurių bendros mėnesio pajamos viršija 8000 litų. Kodėl pasirinkti būtent minėti 8000 litų – neaišku. Ir jau visai neaišku, ką tas skaičius reiškia. Ar tai daug? Galbūt. O gal mažai? Galbūt. O gal neįmanomai mažai? Irgi gali būti.
Štai konkretūs galimi pavyzdžiai. Turime žmogų, kurio mėnesio pajamos, tarkime, 8300 litų per mėnesį. Jis turi išmokėtą būstą, gyvena šeimoje be vaikų, žmona uždirba irgi nemažai. Žinoma, jo galimybės mokėti didesnius mokesčius yra realios. Tačiau apsukime situaciją kitu kampu – 8300 litų uždirba penkių vaikų tėvas, kurio žmona nedirba, nes vienas vaikučių neįgalus ir jam būtina nuolatinė priežiūra. Šeima gyvena santykinai dideliame, bet tokiai šeimai būtiname name, pirktame už būsto paskolą, kuriai kas mėnesį tenka skirti, tarkime, 2000 litų. Taigi septyni žmonės priversti verstis iš vos per 6000 litų. Ar tai prabanga? Ar ji turi būti papildomai apmokestinama? Ir ko siekia visuomenė, dar papildomai atimdama iš tokios šeimos? Socialinio teisingumo? Na, nejuokinkite.
Menkai išsilavinę Seimo nariai yra tiek arogantiški, kad visų mūsų gyvenimą ketina karpyti iš esmės nesuvokdami, ką daro. O kadangi jie kreipiasi į daugiausia tokio pat nevykusio išsilavinimo rinkėjus, žaidimas galutinai pralošiamas. Vietoje ateities pasirenkame pensininkus (taigi ir mažesnes būsimų pensininkų pajamas). Vietoje adekvataus teisingumo, būtino bet kuriai efektyviai ekonominei sistemai, pasirenkame dar didesnę poliarizaciją, tiesa, keičiame pyrago pjaustymo principus (pasiimame kitą peilį).
Tai, kas dabar vyksta Seime, yra šalies ateities naikinimas. Manau, kad esame verti to, ką turime, – nenorime girdėti, mokytis ir mąstyti, tad turėsime kentėti.