Sudegusią Labanoro bažnyčią tikimasi atstatyti per metus. Noras išgelbėti gaisro nusiaubtas bažnyčias suvienijo ne tik Labanoro žmones.

Kunigo Jurgio Kazlausko balse – daug vilties: netrukus, po atvelykio, bus pradėta atstatyti prieš Kalėdas sudegusi medinė Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia. Tokia sena, XIX amžiaus pradžios, klasicistinė medinė bažnyčia Švenčionių krašte buvo vienintelė. Ši nelaimė sukrėtė ne tik aplinkinius žmones. Tada, gruodį, Rytų aukštaičių sambūris, kviesdamas paremti bažnyčios atstatymą, priminė, kad tikintieji čia rinkdavosi iš visos Aukštaitijos – atvykdavo iš Vilniaus, Švenčionių, Utenos, Anykščių, Ukmergės, Molėtų. Ne veltui į pirmąjį kvietimą valyti degėsių suvažiavo nemažai talkininkų ir iš Labanorui tolimesnių kraštų.

Atnaujinta beveik už milijoną

Įsimintinos labanoriškiams buvo šių metų Velykos. Mišios buvo aukojamos ant sudegusios bažnyčios pamatų, į jas žmonių susirinko apie pusantro šimto. Klebonas jiems pasiūlė parsinešti iš tų pamatų po akmenėlį – kaip savo istorijos dalelę.
Sudegusi bažnyčia Labanore buvo antra. O pirmoji turėjo būti pastatyta XVI amžiuje, nes 1522 m. Labanoro bažnyčia jau minima Vilniaus vyskupijos sąraše. Kitame bažnytiniame dokumente – 1675 m. vyskupo vizitacijos protokole – jau minimas ir šioje bažnyčioje kabantis stebuklingu laikomas Marijos Sopulingosios paveikslas. Senoji bažnyčia sudegė per 1768 m. kilusį gaisrą, o XIX a. pradžioje pradėta statyti nauja. Greta jos iškilo ir varpinė.

Ne kartą perstatyta, išpuošta drožiniais mūsų laikus bažnytėlė pasiekė beveik avarinės būklės. Prieš ketverius metus buvo pradėti ir jos, ir varpinės restauravimo darbai. Jiems valstybė skyrė 680 tūkst. Lt, o Švenčionių rajono savivaldybė – 110 tūkst. Lt. Darbai buvo baigti 2008 m., bet sutvarkyta ir perdažyta bažnyčia parapijiečiams neteko ilgai džiaugtis. Ši antroji Labanoro bažnyčia sudegė gruodžio 21-ąją su visu turtu – paveikslais, tarp kurių buvo ir stebuklingasis Labanoro Švč. Dievo Motinos paveikslas su karūnomis ir aptaisais, liturginiai auksuoti ir sidabriniai indai, šv. Teresės vaškinių figūrėlių relikvijorius, barokinės drožybos elementai.

Gyjanti žaizda

Labanoro seniūnas Vincas Jusys neslepia, kad žmonės mano, jog bažnyčia buvo padegta. “Bet prie bylos nuomonės nepridėsi”, – sako seniūnas. Ir jis, ir kiti, svarstydami šią versiją, buvo atkreipę dėmesį, kad tarp pelenų niekas nepastebėjo metalinių pakabukų nuo paveikslų. Gal jie dingo su visais paveikslais? Užtat tvarkant degėsius pavyko rasti daugiau nei tūkstantį antikvarinių caro laikų monetų ir gabalą išsilydžiusio baltojo metalo.

Labanoro bažnyčiai atstatyti iš Vyriausybės rezervo pirmojo etapo darbams skirta pusė milijono. Vėl 100 tūkst. Lt skyrė savivaldybė. Daugiau nei dvigubai daugiau paaukojo žmonės, tarp kurių viena šeima – net 100 tūkst. Lt.

Labanore įsikūręs Švenčionių vaistažolių fabrikas, pats skyręs 10 tūkst. Lt, dar surengė ištisus metus trunkančią akciją – perkant šio fabriko arbatą nuo pakuotės 10 centų skiriama bažnyčiai atstatyti. Bet iš viso reikėtų 1,7 mln. Lt.

“Kai prašome aukoti, sakome, kad auka turi būti iš širdies, – tikino kunigas J.Kazlauskas. – Tik tada ji pasiekia tikslą, nesvarbu, paaukotas litas ar dešimt. Kad ir maža aukele prisidėjęs žmogus iš kito Lietuvos krašto gal kada važiuodamas pro šalį sustos, prisilies prie bažnyčios ir prisimins: va, ir mano aukos čia esama”.

Seniūnas kartu su klebonu apsilankė pas generalinį miškų urėdą Benjaminą Sakalauską dėl medienos. Padegėliams būdavo skiriama 50 kub. m, bet nuo šiol visiems paveldosauginiams objektams bus skiriama iki 300 kub. m įsigyti lengvatiniu būdu. “Galime sakyti, kad mediena jau apsirūpinome”, – džiaugėsi seniūnas.

“Dabar jau žiūriu optimistiškai, nors suprantu, kad žmonėms šiemet per Velykas buvo skaudu stovėti ant pamatų. Ir procesija aplink ėjo, kaip priklauso, – nepaprastų Velykų nuotaikomis dalijosi kunigas. – Bet žaizda gyja, iki kitų Velykų tikrai būsime bažnyčią atstatę – Labanoras kyla kaip Feniksas. Tikimės iki mūsų garsiųjų rudens atlaidų, vadinamų labanorinėmis, turėti sienas ir stogą. Talkoms reklamos jau nereikia, bet jeigu kas nori atvažiuoti, darbo rasime – kad ir pamiškę patvarkyti”.

Gražiau nei prieš gaisrą

Prieš trejus metus panašiai žmonės gelbėjo medinę Užlieknės Šv. Marijos Magdalietės bažnyčią (Mažeikių r.), kuriai tais metais sukako pusantro šimto metų. Nors gaisras buvo pastebėtas greitai, ugniagesiams pavyko jį užgesinti tik tada, kai buvo sudegęs visas stogas. Išdegė ir dalis vidaus. Nukentėjusius altorius žmonės dangstė polietileno plėvele. Laikinai bažnyčia buvo persikėlusi į kultūros namus. Aukos jai atstatyti buvo renkamos visoje Telšių parapijoje, nes reikėjo ne tik naują stogą uždengti, bet ir atkurti altorius, varpus.

Tirkšlių seniūnas Klemas Sobutas “Veidui” sakė, kad didžiausią sumą – 84 tūkst. Lt skyrė savivaldybė. “Dabar jau tiek negalėtų”, – neabejoja seniūnas. Jis patenkintas, kad Užlieknės bažnyčia bendromis jėgomis buvo taip atnaujinta, kad tapo dar gražesnė nei prieš gaisrą.

Ir kunigas, ir statybininkas

Tais pačiais 2007-aisiais, kaip ir Užlieknės, ugnis nuniokojo Panevėžio rajono Naujamiesčio Šv. Apaštalo Evangeliko Mato bažnyčią – vienas po kito nugriuvo mediniai bokštai, stovėję ant mūrinio pastato. Nors praėjo nemažai laiko, čia statybų darbai dar nebaigti. Velykų mišios šiemet buvo aukojamos seniūnijos pastate kultūros centro salėje.

Naujamiesčio seniūnas Antanas Katinas “Veidui” patvirtino, kad labai daug darbų padaryta, bet tai dar ne pabaiga. Teko pakeisti visą stogą, atstatyti kupolą, bet bokštų dar nėra. Visiems likusiems darbams milijono nepakaktų, todėl aukos teberenkamos. Parapijiečiai iš pradžių surinko 16 tūkst. Lt, pusę milijono skyrė Vyriausybė, aukotojų ieško ir randa parapijos klebonas Algirdas Dauknys.

Klebonas patikslino, kad jau surinkta 30 tūkst. Lt aukų, dalis jų paaukota telefono skambučiais, bet po to mobiliojo ryšio operatorius beveik antstoliais ėmė grasinti dėl nesumokėtų mokesčių. “Maniau, pervedė viską, kas mums priklauso”, – stebėjosi kunigas.

Sprendžiant iš jo vardijamų neatidėliotinų darbų, pastaruoju metu jam tenka dirbti kaip kokiam statybų rangovui: reikia pasirūpinti, kad būtų nušlifuotos ir nulakuotos naujos medinės grindys bažnyčioje, užglaistyti elektros laidų kanalai. Jau įvesta elektra ir apšvietimas su energiją taupančiais prožektoriais, bet tik viduje, o reikės ir išorėje, sutvarkyta lietaus kanalizacija, kurios anksčiau apskritai čia nebuvo. Vykdant priešgaisrinės saugos reikalavimus, kurių anksčiau buvo neįmanoma įvykdyti dėl architektūrinių ypatumų, dabar pastogėje ir virš kupolų per visą bažnyčios perimetrą reikia įtaisyti kopėčias. Jų komplektas kainavo daugiau, nei buvo tikėtasi, bet šiek tiek pavyko nusiderėti.

Instaliavus vitražą bus surašyti visi bažnyčios geradariai, be kurių darbai nebūtų pajudėję iš vietos. Tiesiami procesijų takai ir šaligatviai, galvojama apie apželdinimą. O kai bus sumontuotas didysis kupolas ir išardyti stelažai, jau bus galima ir vargonus statyti, bet pirmiausia dar reikės juos parsigabenti. Ir čia dar toli gražu ne visi rūpesčiai.

“Mums netgi siūlo apžvalgos aikšteles padaryti, – pasakojo kunigas. – Bet tai tolima perspektyva. Galima ir apie ją galvoti – juk anksčiau bažnyčias ištisus dešimtmečius statydavo. Žinoma, jeigu ES fondai padėtų, ateityje tai būtų labai geras ir turistinis objektas. Bet dabar spaudžia kiti darbai. Kad galėtume įsigyti varpą, vėl reikia nusiimti kepurę ir galvoti apie bokštą. Kad galėtume jį uždėti su kryžiumi, pradžiai reikia apie 100 tūkst. Lt. Kad Vyriausybė dar padėtų, apie tai nė užuominų nėra. Kalbėjausi su finansų ministre – beveik nusijuokė išgirdusi”.

Pretenduoti į europinių fondų paramą parapijai nelengva. Kunigo žodžiais, tam reikia ir laiko, ir sveikatos. Jis darbuojasi dviejose parapijose, o dar Panevėžyje artėja jaunimo dienos ir bus su jomis susijusių darbų.

Medinukių šiluma

"Veido" archyvas

Pasak kaunietės architektūros istorikės Algės Jankevičienės, knygų apie Lietuvos medinę sakralinę architektūrą autorės, bažnyčios degė visais laikais, tik sovietmečiu niekas jų neatstatydavo, kaip antai sudegusios Batakių bažnyčios. Dabar tai jau ir valstybės (kam ne visi pritartų), ir visų tikinčiųjų bendras reikalas.

Bet štai valstybinės įmonės “Lietuvos paminklai” vyriausioji architektė Asta Meškauskienė, įmonėje dirbanti jau šešiolika metų, sakė, kad Labanoro bažnyčios projektas kol kas pirmasis, kuris bus parengtas “Lietuvos paminklų” specialistų.

Kokia buvo sudegusi Labanoro bažnyčia, dar galima pamatyti Raimondo Paknio leidyklos išleistame fotografijų albume “Lietuvos bažnyčių menas”. Kartu su Arūnu Baltėnu išfotografavęs ir medines, ir mūrines bažnyčias, R.Paknys gailisi kadaise sudegusios Kaltinėnų medinės bažnyčios, kurios vietoje vėliau buvo pastatyta mūrinė.

“Ji nebe tokia graži kaip buvusioji. Mūsų medinės bažnyčios šiltos”, – sakė leidėjas. Bet medinėms, kaip įspėjo architektai, šiuo metu ir kyla daugiausiai pavojų. Ne tik dėl ugnies. Jos irsta, pūva ir dėl to joms reikia didesnio dėmesio.