BFL

VEIDAS: Ar tiesa, kad Jūsų vadovaujamai ministerijai ir Prezidentūrai šiuo metu nėra lengva rasti bendrą kalbą?

A.Ž.: Žinoma, nuomonių skirtumų ir diskusijų būna – tai natūralu. Lygiai kaip tarp ministerijos ir Seimo komiteto ar Valstybės kontrolės. Juoba kad su Prezidentūra daugiausiai ir dirbame. Žinoma, visados galima padaryti daugiau, bet tą užsienio politiką, kurią dabar visi kartu darome, pavadinčiau tvarkinga.

Kad per pastaruosius pusantrų metų pavyko gerokai sustiprinti Lietuvos ir JAV ryšius, yra didelis mūsų diplomatinės tarnybos nuopelnas.

VEIDAS: Kuo tai pasireiškia?

A.Ž.: Lietuva pastaruoju metu sulaukia išskirtinio JAV dėmesio. Per dvejus metus – du premjero, trys užsienio reikalų ministro vizitai, į Lietuvą atvyksta JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton, pirmą kartą ne į regioną, o konkrečiai į Lietuvą atvyksta JAV prekybos departamento organizuota misija. Gavome dalį ISAF tranzito krovinių. Sulaukėme didelės paramos užtikrindami Lietuvos energetinį saugumą, ir ne tik atominės elektrinės klausimu, bet pirmą kartą per 48 metus JAV išdavė vienai savo įmonių licenciją eksportuoti suskystintas dujas – į Lietuvą.

Iš Lietuvos pusės irgi būta teigiamų žingsnių: Holokausto metų paskelbimas, įstatymo dėl kompensacijų žydų bendruomenei priėmimas – transatlantiniams santykiams tai irgi turi labai teigiamą įtaką.

Visa tai sudėjęs suvoki, kad per dvejus metus įvyko didžiulių postūmių, nors kai kuriose žiniasklaidos priemonėse visą tą laiką vyravo negatyvus Lietuvos ir JAV santykių vertinimas. Manyčiau – sąmoningai.

VEIDAS: Betgi iš “WikiLeaks” žinome, kad JAV ambasados darbuotojai aiškinosi, kiek prezidentė D.Grybauskaitė yra antiamerikietiška. Vadinasi, tokios nuotaikos buvo?

A.Ž.: Bet kas tas nuotaikas kūrė? Jeigu skaitau laikraštyje, esą “Lietuvos vardas Vašingtone tapo keiksmažodžiu”, tai ką turiu galvoti? O ką turi galvoti mūsų partneriai? Manau, kai kas, atėjus naujai prezidentei ir naujai Vyriausybei, siekė sąmoningai įpūsti šaltuko į transatlantinius santykius. Ačiū Dievui, tas nepavyko – tą labai ramiai ir tvirtai sakau.

VEIDAS: Prezidentės veiklos pradžioje buvo padaryta nedviprasmiškų gestų į didžiųjų Europos valstybių pusę, pasirašyta strateginės partnerystės sutartis su Prancūzija. Koks rezultatas? Per jėgą išprašytas Vokietijos kanclerės Angelos Merkel vizitas kelioms valandoms į Vilnių?

A.Ž.: Patikslinu – du vizitai per vienus metus. Jeigu paklaustumėte A.Merkel užsienio politikos patartėjo Christopho Heusgeno, jis pasakytų, kad tai unikalus dalykas. Taip, trumpi, bet du kanclerės vizitai į Lietuvą, o ne pravažiuojant.

Nepamirškime, kad šiais laikais Europa darosi vis pragmatiškesnė ir vis mažiau dėmesio skiria ceremonialams. Smagu būtų matyti A.Merkel pereinant visas protokolines procedūras, bet yra taip, kaip yra. Svarbiausia, kad ji atvažiavo ir pasakė: visos kalbos, kad kažkas ketina pirkti energiją iš galbūt Karaliaučiuje statomos atominės elektrinės, švelniai sakant, yra neteisybė.

Dėl Prancūzijos. Kai prezidentė pasirašė su ja strateginio bendradarbiavimo sutartį, mes ministerijoje irgi manėme, kad tai labiau simbolinis dalykas. Bet visai neseniai buvau Paryžiuje, kur mudu su kolega Alainu Jupe pasirašėme konkrečių veiksmų planą. O pažiūrėkite, kas dedasi Šiaurėje, bendraujant nebe tik su Skandinavija, bet ir su Jungtine Karalyste formatu 8+1! Tikrai strateginiai postūmiai.

VEIDAS: Užtai Rusijos kryptimi po kelių spekuliatyvių susitikimų ir pareiškimų jau metus tvyro keista tyla.

A.Ž.: Tai kaimynų apsisprendimo reikalas. Po to, kai Lietuva gavo Rusijos prezidento D.Medvedevo kvietimą prezidentei D.Grybauskaitei atvykti į Maskvą jai patogiu metu, stojo tyla. Lietuva, turėdama didelę bendravimo su Rusija patirtį, niekuomet nesilaužia pro duris. Manau, kad valstybių vadovų susitikimai vyksta natūraliai, pageidaujant abiem pusėms. Mandagiai laukiame signalo. Laukėme 20 metų, palauksime dar. Gal dar ne laikas?

Juolab ne paslaptis, kad pastaruoju metu vyksta rimtas Lietuvos ir Rusijos interesų susipriešinimas energetikos srityje. Mes pasiekėme esminį lūžį kelyje į energetinę nepriklausomybę, o mūsų kaimynai Rytuose ir toliau norėtų matyti regioną giliai integruotą į posovietinę dujų ir elektros energetikos sistemą.

Tačiau einamieji reikalai su Rusija tvarkomi normaliai, netrukus bus eilinis Tarpvyriausybinės komisijos posėdis, bus pasirašytas visas paketas sutarčių. Taip, aukščiausio lygio vizitų nėra, bet manau, kad šitie dalykai išsispręs, kai Lietuva susitvarkys energetinės nepriklausomybės reikalus ir niekam dėl to nebeliks jokių iliuzijų.

VEIDAS: Gal su Rusija stojo tyla, nes Maskva užsiėmusi Minsku? Nejau Lietuva sėdės sudėjusi rankas ir tylės, matydama, kaip ryjama jos artimiausia kaimynė?

A.Ž.: Jeigu taip suformuluotumėte klausimą Europos Sąjungoje, jums iš karto atkirstų: ką – norite remti Lukašenką?

VEIDAS: Kodėl gi ne? Šiandien jis – Baltarusijos nepriklausomybės garantas. Nepriklausoma Baltarusija anksčiau ar vėliau taps demokratiška europine šalimi, tačiau tapusi faktiniu Rusijos protektoratu demokratinė Baltarusija niekados nebus.

A.Ž.: Mes kalbame apie tai, kalbame apie vienu metu Baltarusijoje vykstančius du procesus: autoritarinio režimo stiprėjimo ir tuo pačiu metu – realaus suvereniteto praradimo. Tačiau dar niekas nesugalvojo, ką reikia daryti, – nei Europa, nei Amerika. ES savo politikoje, kuri tampa vis labiau kolektyvinė, Baltarusijos atžvilgiu apsiribojo tuo, kuo apsiribojo. Gal tai ir patvirtina, kad dauguma mąsto panašiai kaip jūs?