"Veido" archyvas

Vieniems keliautojams Albanija – tai iš socialistinio lukšto besikalantis kraštas, kitiems – skurdo sinonimas, tretiems – nuostabios laukinės gamtos ir draugiškų žmonių šalis, stebinanti keistais praeities reliktais.

Vis dar retas turistas, keliaudamas po Balkanų šalis, išdrįsta pasukti Albanijos link. Keliautojus gąsdina neišplėtota turizmo infrastruktūra – mažai kempingų, viešbučių, trūksta aiškių kelio ženklų. Baugina ir visame pasaulyje pagarsėjusi albanų mafija. Vis dėlto turistai, nepabūgę išbandyti dulkėtų Albanijos kelių, grįžta kupini puikiausių įspūdžių ir sužavėti vaizdingų kalnų, didžiulių skaidrių ežerų, tarsi užburti legendomis apipintų pilių ir neblogai išsilaikiusių antikinių statinių. Pasak keliavusiųjų, tereikia tik su humoru priimti pasitaikančius nesklandumus ir mums jau primirštas postsovietinės šalies realijas.

Apokaliptiniai vaizdai

Priminsime, kadaise Albanijos teritorijoje gyveno, vienų šaltinių teigimu, ilyrų, kitų, dakų gentys, atsibasčiusios iš dabartinės Rumunijos teritorijos. Vėliau šį kraštą užgrobė Romos imperija, po kiek laiko žemės atiteko bizantiečiams, o nuo XIV a. iki XX a. pradžios dabartinė Albanija priklausė Osmanų imperijai. Albanijos nepriklausomybė buvo paskelbta tik 1912 m. Beje, Europą siaubusių pasaulinių karų metais šalis buvo ne kartą okupuota, tačiau sugebėjo išsaugoti nepriklausomybę.

Albanijos socialistinė valdžia buvo unikali tuo, kad sugebėjo kaip šalies priešus paskelbti ne tik kapitalistines Europos valstybes, bet ir susipykti su Kinijos Liaudies Respublika bei Sovietų Sąjunga ir taip savo šalį visiškai izoliuoti nuo viso pasaulio. Sakoma, kad net Albanijos geležinkeliai neturėję nė vienos atšakos į gretimą valstybę. Bene geriausias sovietinių laikų simbolis būtų ne Stalino statula, ne visų religijų šventyklų naikinimas, o nedideli bunkeriai, į kuriuos kilus grėsmei turėjo lįsti albanai su šeimomis ir šaudyti į priešus. Tokių bunkerių visoje šalyje pastatyta daugiau nei pusė milijono.

Dar keliaujančius po Albaniją stebina sunkiasvorės technikos skeletai pakelėse, palaidos karvės ir ožkos, nebaigti statyti neaiškios paskirties statiniai, vėjo blaškomi popiergaliai, senutėliais mersedesais zujantys albanai, kuriems neegzistuoja absoliučiai jokios kelių eismo taisyklės. Tačiau tokie vaizdai dar visai pakenčiami, palyginti su kelių kokybe. Tuo įsitikino kaunietė Eglė Vadopalienė su šeima.

Šie kauniečiai beveik tris savaites keliavo po Balkanų šalis: Serbiją, Juodkalniją, Kroatiją, Bosniją ir Herzegoviną bei šiaurinę Albaniją. Albanijoje lietuvių tikslas buvo per Komano ežerą perplaukti keltu ir pasigrožėti vaizdingais krantais – aukštais kalnais, stačiais milžiniškais akmeniniais skardžiais, smingančiais į vandenį. Tačiau pusiaukelėje iki tikslo keliautojai buvo sudvejoję ir jau rengėsi pasukti atgal į Juodkalniją.

“Važiavome keliu Podgorica–Škoderis. Kelio ilgis apie 60 km, iš jų 40 km driekiasi Albanijoje. Nors žemėlapyje šis kelias pažymėtas raudona spalva, tačiau galima sakyti, kad kelio išvis ten nėra. Asfaltas matyti tik kai kur, visur žvyras, pilna duobių, nematėme nė vieno kelio ženklo. Visur dulkės, benzino kolonėlėse stovi tik aparatų griaučiai… Vaizdas baisus”, – pasakoja ponia Eglė. Tačiau, privažiavus Škoderį košmariškas kelias baigėsi ir lengviau atsipūtę lietuviai tęsė kelionę prastokais, bet vaizdingais kalnų keliais.

Albanijoje keliautojams suglumti teko ne kartą, mat Albanija nuo kitų Balkanų šalių išsiskiria ypatingu skurdumu. “Skurdas tiesiog bado akis. Pavyzdžiui, Škoderyje dėl tilto remonto susidaro spūstys, tenka sustoti ir stovėti. Prie automobilio supuola vaikai. Jie prašo pinigų ir bučiuoja automobilį – tikrąja to žodžio prasme. Bučiuoja langą, antvožą ir tiesia rankas. Padarysim viską, tik duokit pinigų”, – šiurpų vaizdą prisimena E.Vadopalienė.

Ko gero, skurdas lemia ir tai, kad ši šalis yra laikoma nesaugi turistams. Nors pašnekovė albanus apibūdino kaip itin draugiškus, malonius ir paslaugius žmones, kurie visada padės, parodys ir paaiškins, tačiau keliautojai saugiai nesijautė, vengdavo be priežiūros palikti automobilį, prigrūstą kelioninės mantos. Itin nemalonų įspūdį poniai Eglei paliko keistas albanų jaunuolių elgesys kalnų kelyje, vedančiame nuo Fierio iki Škoderio.

“Visiškai tuščiame kalnų kelyje, kuriame važiavo tik keletas motociklininkų ir mes, žingsniavo trys maždaug penkiolikos metų vaikinai. Matėme, kaip vienas jų tiesiog ranka bandė pagriebti mus pralenkusį motociklininką. Ar tai buvo toks pokštas, aš nežinau. Tačiau kai mes važiavom, jie jau trise užstojo kelią. Vyras iš pradžių sulėtino greitį, paspaudė signalą ir tada šiek tiek pagreitino, vaikinai šoko į šonus. Nežinau, kas būtų buvę, jei jie mus būtų sustabdę”, – pasakojo keliautoja.

Geriausia, ką galima pamatyti Albanijoje

Tačiau kiti įspūdžiai – jau kur kas malonesni ir priverčia pamiršti tiek keistą jaunuolių elgesį, tiek duobėtą kelią. “Gamta nuostabi! Vaizdai pasakiški, tiesiog pribloškiantys. Na, o plaukimas keltu per Komano ežerą, tai geriausia, ką galima padaryti Albanijoje”, – teigia ponia Eglė. Dvi su puse valandos, tiek trunka kelionė keltu, galima iki soties iš ežero vidurio mėgautis didinga kalnų panorama.

"Veido" archyvas

Nors sovietinė Albanijos valdžia nelabai ir rūpinosi istoriniu paveldu, yra kur akis paganyti ir architektūros mėgėjams. Vien apie Škoderį yra bent keletas dėmesio vertų objektų. Pavyzdžiui, įdomu apžiūrėti Rozafos pilį, įkurtą ant įspūdingo kalno, stūksančio tarp Buna ir Drini upių. Legenda pasakoja, kad pilį statė trys broliai, tačiau jiems sunkiai sekėsi suręsti bent kiek patvaresnį statinį – kiek per dieną pastatydavo, tiek per naktį sugriūdavo. Vienas išminčius patarė statytojams paaukoti žmogų. Broliai nuspendė auką išsirinkti iš savo žmonų. Paaukos tą, kuri pirma atneš pietus. Pietus atnešė jauniausiojo brolio žmona Rozafa ir buvo užmūryta sienoje. Na, gal ne dėl gražios legendos, o dėl kruopštaus meistrų darbo pilis stovi iki šiol ir stebina savo didybe. Kitas dėmesio vertas objektas yra grakštus XVIII a. trylikos arkų akmeninis tiltas Ura e Mesit, jungiantis Kir upės krantus.

Škoderio mieste yra ir muziejų, XVI–XIX a. pastatų, restauruota katedra, nauja Ebu Beker mečetė, tačiau, anot Eglės, čia nesinori vaikštinėti, erzina dulkės, netvarka ir krautuvėlės, pilnos plastikinio šlamšto.

Na, o norintiems išsamiau susipažinti su Albanija, verta žinoti, kad daugiau įdomių istorinių miestų yra susitelkę netoli Tiranos. Pati sostinė neturi įspūdingų architektūrinių statinių, tačiau nustelbina ryškiaspalviu ir margaspalviu miesto centru, pašėlusiu naktiniu gyvenimu. Pasibasčius keisto miesto gatvėmis reikėtų dumti į Adrijos pajūrį – Duresio miestą. Apžiūrėjus grėsmingų miesto sienų liekanas, didžiulį II a. antikinį amfiteatrą, kuriame kruvinas gladiatorių kovas galėjo stebėti apie 16–17 tūkst. žiūrovų, lieknus mečečių minaretus, galima atsipūsti puikiame paplūdimyje.

O kam jūra nepatinka, verta apsistoti Elbasanio mieste, kur galima rasti didelę įvairovę lankytinų objektų: priešistorinių statinių griuvėsių, romėnų statinių likučių, XV–XVI a. pilies sienas ir bokštus, to paties amžiaus mečečių, pravoslavų vienuolynų. Rodos, kiekvienas istorijos vingis, kiekviena čia klestėjusi tauta ir religija įamžinta kuriame nors istoriniame pastate. Nereikia net eiti į muziejų!

Na, o tie, kurie nori akimirksniu perkeliauti visą Albanijos istoriją, tikrai bus įdomu aplankyti vietoves, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, Butrinį ir Girokasterį. Nusivylusių istorine didybe nebus nė vieno.

Verta paminėti ir tai, kad Albanija – pigi šalis, pavyzdžiui, kempingas prie Komano ežero poniai Eglei su šeima kainavo vos penkis eurus (truputį daugiau nei 17 Lt), o trijų žmonių pietūs su gėrimais gerame Škoderio restorane – apie 50 Lt. Beje, savarankiškai keliaujantys turistai baiminasi nesklandumų Albanijos pasienyje, tačiau, pasak E.Vadopalienės, sieną kirto greitai ir sklandžiai, nereikėjo mokėti jokių kyšių ar mokesčių.

Kokį įspūdį palieka patys Albanijos gyventojai? Tikrai neblogą, tiesa –  kiek savotišką. Albanija svajonių šalis gali pasirodyti tiems, kurie mėgsta neskubų gyvenimą, kuriems patinka ilgai gurkšnoti kavą ir plepėti su bičiuliais. Neretai atrodo, kad būtent tai ir yra pagrindinis daugelio albanų užsiėmimas. Ypač vyrų, kurie įsitaiso kokioje nors pakampėje įrengtoje kavinukėje ir ramiai geria turkišką kavą. Patys albanai teigia, kad jiems svarbiausia – šeima ir draugai. Darbas gali ir palaukti, tad jam skiriama vos keletas valandų per dieną.

Faktai apie Albaniją:

Albanijos Respublika – valstybė Pietryčių Europoje
Plotas – 28,8 tūkst. kv. km
Sostinė – Tirana
Gyventojų skaičius – 3,5 mln.
Religija: daugiau nei pusė Albanijos gyventojų – musulmonai
Valiuta – lekas

Šalies pavadinimas albaniškai reiškia “Erelių žemė”, tad šalies vėliavoje ir herbe pavaizduotas dvigalvis erelis

Svarbu žinoti, kad Šiaurės Albanija ir Pietų Albanija – visiškai skirtingos. Į pietus ilsėtis prie gražios Adrijos jūros traukia daug turistų, nemažai jų atvyksta iš Italijos, tad pietinė Albanija kur kas tvarkingesnė ir šiek tiek turtingesnė.

Albanijos kontrastai  juntami Tiranoje, kur greta apgriuvusios bakūžės dygsta dangoraižis, o sostinės žvyrkeliu lekia prabangus automobilis.