Ėmus ryškėti Irano susitarimo su JAV kontūrams, kuriuos kol kas derėtų vadinti tiktai ketinimų protokolu, kai kurie Nobelio taikos premijоs komiteto nariai galėjo lengviau atsikvėpti: didelė tikimybė, kad Barackas Obama baigs kadenciją, nedavęs įsakymo užpulti Iraną.

2009-ųjų Nobelio taikos premija ne itin ryškiai šviečia greta kitų Baracko Obamos skiriamųjų ženklų. Vargu ar ji pridės JAV prezidentui daug vertės, jeigu jam tvirtai prilips labiausiai nevykusio šalies vadovo apibūdinimas. Už ką nemėgstamas Obama, tiksliau, kodėl jo įvykdyta sveikatos sistemos reforma ir kitos pastangos socialinėje srityje nelaikomos dideliais nuopelnais, – atskiras klausimas. O Nobelio premijos skyrimas JAV prezidentui nuo pat pradžių atrodė rizikingas. Kita vertus, kokie tik iškilūs veikėjai nebuvo nominuoti tam apdovanojimui!

1917 m. Norvegijos darbininkų partija nominavo premijai Vladimirą Leniną už Sovietų Rusijos vyriausybės paskelbtą Dekretą dėl taikos. 1935 ir 1939 m. nominuoti atitinkamai Benito Mussolini ir Adolfas Hitleris. Josifas Stalinas nominuotas 1945 ir 1948 m. Nė vienas iš minėtų politikų premijos negavo, bet negavo ir Mahatma Gandhi, nominuotas net 12 kartų. Pastarasis būtų gavęs, tačiau jį per anksti nušovė.

Ir Mussolini, ir Hitleris veikė tokiu būdu, kad juos nominavę asmenys ir organizacijos susikompromitavo: 1936 m. Mussolini įsakymu užpulta Abisinija (Etiopija), 1939 m. Hitleris pradėjo karą su Lenkija. Tiesa, Hitlerį iškėlęs Švedijos parlamento deputatas Erikas Brandtas nedarė to rimtai – tai būta savotiško politinio protesto, mat prieš tai Nobelio premijai buvo nominuotas Neville’is Chamberlainas, Didžiosios Britanijos premjeras, be abejo, už Miuncheno susitarimą, kuriuo padalyta Čekoslovakija. Išties, kodėl už tokį diplomatijos pasiekimą nedavus prizo ir Hitleriui? Vis dėlto Brandtas sunerimo, kad juokai liks nesuprasti, todėl nominaciją atšaukė.

Leninas, Stalinas, Mussolini, Hitleris – išvardyti politikai ir taika tarpusavyje nelabai dera. O gal, gavę apdovanojimą, jie būtų vykdę kitokią politiką? Antai 1990 m. Nobelio taikos premija buvo paskirta Michailui Gorbačiovui. Premija nesustabdė kruvinos atakos Lietuvos sostinėje 1991 m. sausio 13 d., o tas smurtas nesutrukdė  Gorbačiovui 1991 m. birželį pasakyti laureato kalbą Osle.

Žvelgiant į Nobelio premijos istoriją nėra aiškaus atsakymo, kodėl dinamito išradėjas švedas Alfredas Nobelis (1833–1896) paskyrė dalį palikimo apdovanojimui už nuopelnus siekiant taikos. Neaišku ir tai, kodėl šią premiją skiriančio komiteto sudarymas pavestas Norvegijos parlamentui. Čia būta rizikos – mat jau Nobeliui rašant testamentą Norvegija, kuri buvo personaline unija susaistyta su Švedija, norėjo atsiskirti ir tapti savarankiška valstybe. 1905 m. šalys išsiskyrė taikiai, tačiau būta nemenkų įtampų, ir Nobelio taikos premiją kuruojantis Norvegijos parlamentas galėjo tapti karą paskelbusia institucija.

Obamos atveju premijos teikėjai nepabijojo rizikos. Prezidentas turėjo apsčiai laiko imtis griežtesnės politikos Irano atžvilgiu, tačiau nenukrypo nuo rinkimų pažado siekti sandorio su Iranu diplomatiniu keliu.

Valdant George’ui W.Bushui galimas karas su Iranu buvo nuolatos viešai aptarinėjamas. Galimi Izraelio oro antpuolio prieš Iraną maršrutai buvo spausdinami laikraščiuose, paslaptingomis aplinkybėmis nužudyti keli su branduoline programa susiję iraniečiai mokslininkai.

Ėmus ryškėti Irano problemos taikaus sprendimo galimybei, saugiai nesijaučia bent dvi valstybės: Izraelis, kuris visada pasirengęs karui, ir Rusija, kuriai sankcijų Iranui atšaukimas reiškia konkuruojančios Irano naftos pasirodymą rinkoje. Jei Nobelių šeimos palikuoniai vis dar valdytų kažkada Rusijoje turėtą naftos verslą (gręžiniai, naftotiekiai, tanklaiviai ir pan.), vargu ar juos džiugintų taikos pergalė, lėmusi naftos kainų kritimą.

Arūnas Brazauskas