Amfetaminai – psichiką veikianti, stimuliuojanti sintetinė medžiaga, kuri suteikia energijos, skatina budrumą ir gerą nuotaiką, tačiau laikui bėgant tai perauga į agresyvumą, paranoją ir depresiją. Šis preparatas masiškai pradėtas vartoti Antrojo pasaulinio karo metais. Ir tik visai neseniai pasirodė teorijų, kad būtent amfetaminų vartojimas galėjo paskatinti nežabotus karo žiaurumus, taip pat turėjo įtakos pokariu padažnėjusiems susirgimams ir suvaidino lemiamą vaidmenį pasaulį sukrėtusiuose smurtiniuose nusikaltimuose.

Niurnbergas, Vokietija, 1945-ieji. Tarptautinis sąjungininkų tribunolas, sudarytas iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Didžiosios Britanijos, SSRS ir Prancūzijos atstovų, pirmininkaujamas teisėjo iš Jungtinės Karalystės pulkininko Geoffrey Lawrence‘o, siekia įvardyti ir nubausti svarbiausius asmenis, tiesiogiai atsakingus už Antrojo pasaulinio karo metais vykdytus nacistinės Vokietijos nusikaltimus.
Dvidešimt du vyriausieji Trečiojo reicho vadai kaltinami sąmokslu, karo nusikaltimais, taip pat nusikaltimais taikai ir žmoniškumui. Vienas jų, Rudolfas Hessas, kuris vėliau buvo nubaustas įkalinimo bausme, bandė teismą įtikinti, kad visi karo metų žiaurumai – tam tikrų farmakologinių medžiagų, vartotų tiek rekreaciniams, tiek kitiems tikslams, rezultatas.
Šios kalbos Niurnbergo proceso metu buvo įvertintos kaip psichiškai nesveiko žmogaus kliedesiai.
Tačiau…

Vaistas “nuo visų ligų”
Amfetaminai sukelia stiprią psichologinę priklausomybę, kuri pasireiškia ūmiais agresijos protrūkiais, nervingumu bei susierzinimu ir verčia didinti vartojamo preparato kiekį, taip artėjant prie pavojingos ribos. Dažnas amfetaminų vartotojas pereina prie slopinamųjų narkotikų (heroino ar alkoholio), siekdamas nusiraminti ir atsipalaiduoti nuo stimuliantų padidinto nervingumo, užgožti jų sukeltą depresiją. Vėliau, siekdamas įgauti jėgų darbui, dėl slopinamųjų sukeltos “suglebimo būsenos” jis vėl vartoja stimuliantus. Taip žmogus pakliūva į uždarą stimuliantų–slopinamųjų ratą, kuris neretai baigiasi infarktu, perdozavimu arba savižudybe.
Savaime suprantama, kyla klausimas, kam vartoti tokį nuodą. Atsakymas – amfetaminai gali duoti viską, ko reikia kareiviui mūšyje: jėgų, budrumo, ištvermės ir daugybę energijos, leidžiančios ištverti kelių parų karo žygius ir kautynes.
Kitaip nei marihuana ar heroinas, amfetaminai yra visiškai sintetinis narkotikas, sukurtas žmogaus ir natūraliai gamtoje neaugantis. Amfetaminų grupei priskiriamus stimuliantus pirmą kartą 1887 m. išgavo rumunų chemikas Lazaras Edeleanu, tuo metu dirbęs Vokietijoje, ir pavadino šį preparatą “phenylisopropylamine”.
Tiesa, stimuliuojamasis šio preparato poveikis nebuvo žinomas beveik keturiasdešimt metų, kol kitas mokslininkas Gordonas Allesas 1927 m. vėl nesusintetino šios medžiagos. Nuo tada buvo pradėti bandymai, siekiant pritaikyti ją praktiniams tikslams. Plačiau ši medžiaga medicinoje imta naudoti tik 1934-aisiais, kai amerikiečių firma “Smith, Kline & French” ėmė pardavinėti benzendrino inhaliatorius, skirtus nosies gleivinės ligoms gydyti. Tačiau laikui bėgant buvo pastebėta, kad šie vaistai sukelia infarktą, jų galima perdozuoti, jie sukelia priklausomybę, vartoję šiuos vaistus pacientai susirgdavo depresija ir netgi pasirinkdavo savižudybę.
Vis dėlto amfetaminų grupės preparatai plito kaip vaistai nuo įvairiausių ligų – narkolepsijos (staigių mieguistumo arba miego priepuolių), migrenos, nuovargio ar dvasinių ligų (depresijos). Taip pat amfetaminai išplito tarp žmonių, norinčių kontroliuoti savo kūno svorį (jie mažina apetitą, žmogus gali nevalgyti ir išlikti energingas bei puikiai nusiteikęs kelias dienas).
Paradoksalu, bet, nepaisant amfetaminų stimuliuojamojo poveikio, jie naudoti ir gydant vadinamąjį hiperaktyvumo bei dėmesio sutrikimo sindromą. Pavyzdžiui, preparatu “Ritalin” vaikystėje gydytas roko grupės “Nirvana” lyderis Kurtas Cobainas, kuris suaugęs susirgo maniakine depresija ir pasitraukė iš gyvenimo. Jo našlė Courtney Love, kuri vaikystėje taip pat buvo gydyta nuo hiperaktyvumo ir vėliau vartojo heroiną, kartą pareiškė: “Jūs taip pat vartotumėte heroiną, jeigu jus vaikystėje būtų gydę ritalinu. Šie vaistai sukeldavo euforiją, tad natūralu, kad po daugelio metų ją vėl norėjosi patirti.”

Iš fronto – į civilių gyvenimą
Antrojo pasaulinio karo metais amfetaminai buvo pritaikyti karyboje. Žinoma, kad juos vartojo tiek Sąjungininkų, tiek Ašies valstybių kariai. Amfetaminai leisdavo JAV lakūnams nuskristi didelius atstumus ir neprarasti budrumo kovoje. Japonų lakūnai kamikadzės tapdavo fanatiškai pasitikintys savimi ir drąsiai taranuodavo priešus. Sausumos kariai įgaudavo fizinės bei psichologinės ištvermės – dvigubai daugiau jėgų, galinčių virsti laukine agresija, sustiprėdavo budrumas, peraugantis į paranoją, išnykdavo fizinis skausmas ir baimė.
Yra daugybė laiškų ir memuarų, patvirtinančių šiuos teiginius, pavyzdžiui, visai neseniai žurnale “Der Spiegel” pasirodė Nobelio literatūros premijos laureato Heinricho Bollio laiškai, siųsti iš fronto artimiesiems. Juose romanų “Biliardas pusę dešimtos” ir “Prarasta Katarinos Blum garbė” autorius prašo namie likusių giminaičių atsiųsti pervitino, preparato, kuris padėtų išlaikyti budrumą.
Po karo cheminiai stimuliantai išplito tarp civiliu, ypač tai buvo jaučiama Jungtinėse Valstijose ir atominį bombardavimą išgyvenusioje Japonijoje.
Reikėjo kažko, kas žmonėms suteiktų optimizmo, jėgų darbui ir tikėjimo ateitimi. Amfetaminus daugiausia ėmė vartoti žmonės, dirbantys sunkius, fizinius ir daug laiko atimančius monotoniškus darbus.
Stimuliuojamuosius narkotikus pamėgo ir pokario bohemos atstovai. Sakoma, kad Jackas Kerouacas savo žymųjį romaną “Kelyje” parašė vos per tris savaites, minimaliai maitindamasis ir beveik nemiegodamas. Kitas rašytojas, kurio kūryboje ir biografijoje šie cheminiai preparatai paliko pėdsaką, – paranojinės fantastikos klasikas Philipas K.Dickas. Žymiajame šio autoriaus romane “Ar androidai sapnuoja elektrines avis?”, pagal kurį sukurtas filmas “Bėgantis skustuvo ašmenimis”, juntama akivaizdi amfetaminų įtaka.