BFL

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, detaliai išnagrinėjęs maisto švaistymo problemą, nurodo, kad didžiausią neigiamą poveikį maisto atliekos sukelia aplinkai. Mat bet koks maisto švaistymas reiškia ne tik atliekas, tačiau ir tai, kad produktui pagaminti, perdirbti ir platinti buvo be reikalo išeikvoti ištekliai. Kuo vėlesniu maisto tiekimo grandinės etapu maistas iššvaistomas, tuo daugiau išteklių paleidžiama vėjais.
Didėjantys maisto atliekų kiekiai neigiamų pasekmių taip pat turi klimatui. Veikiant drėgmei ir bakterijoms, išmesti maisto produktai skyla ir išsiskiria metano dujos, kurios, patekusios į atmosferą, veikia klimato kaitą, didina šiltnamio efektą. Be to, maisto atliekos – palanki terpė gyvūnų užkrečiamosioms ligoms plisti.
Įvairių sričių ekspertams itin didelį nerimą kelia ir gilėjanti socialinė atskirtis – per metus vidutiniškai europietis išmeta 180 kg maisto, nors 79 mln. ES piliečių gyvena žemiau skurdo ribos, o 16 mln. yra priklausomi nuo maisto labdaros.
Taigi, kokių priemonių imasi Europos Komisija ir atsakingos Lietuvos tarnybos, kad kuo mažiau maisto atliekų nukeliautų į sąvartynus?

Skirtumai tarp „Geriausia iki…“ ir „Tinka vartoti iki..“
Pasak Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Maisto skyriaus vedėjos Aušros Išarienės, ES valstybėse daug dirbama tiek su vartotojais, tiek su gamintojais ir pardavėjais, siekiant sumažinti maisto atliekų kiekį ir tuo pačiu užtikrinant aukščiausią maisto saugos, visuomenės sveikatos ir gyvūnų gerovės lygį.
Europos Komisijos nuomone, kovojant su maisto švaistymu, labai svarbus yra vartotojų švietimas, ypač supratimo apie maisto produktų naudojimą ir tai reglamentuojantį tinkamumo vartoti termino ženklinimą ugdymas. Nyderlanduose atlikto tyrimo duomenimis, net apie 15 proc. maisto atliekų susidaro todėl, kad vartotojai neteisingai supranta etiketėse nurodytus tinkamumo vartoti terminus. Dažnai pasibaigus „Geriausias iki …“ terminui, produktai išmetami, nors dar keletą dienų juos drąsiai galima vartoti.
„Žyma „Geriausias iki…“ reiškia, kad iki nurodytos datos maisto produktas išlieka pageidaujamos kokybės. Pasibaigus tam terminui, maistą vis dar saugu vartoti, tačiau tik tuomet, jei produktas buvo laikomas kaip nurodyta ir nebuvo pažeista pakuotė. O, pasibaigus terminui „Tinka vartoti iki..“, maistas tampa nesaugus“, – paaiškina A.Išarienė.
VMVT Maisto skyriaus vedėja priduria, kad šiuo metu galiojančiame reglamente yra nurodytas sąrašas maisto produktų, kurių etiketėse nereikia pažymėti tinkamumo vartoti termino. Tai cukrus, druska, actas, nelupti ir nesmulkinti švieži vaisiai bei daržovės, vynas ir kiti gėrimai, kurių alkoholio koncentracija tūrio procentais yra 10 proc. arba didesnė ir kt.
Europos Komisija, atsižvelgdama į įvairių šalių praktiką, siūlo išplėsti šį sąrašą ir nežymėti tinkamumo vartoti termino tam tikriems ilgai galiojantiems maisto produktams. Pavyzdžiui, tiems, kurių terminas – ilgesnis nei dveji metai (ryžiams, kavai, arbatai ir pan.). A.Išarienė savo ruožtu pabrėžia, kad šiuo atveju yra labai svarbu informuoti vartotoją, kada produktas pagamintas. Tokią poziciją VMVT išdėstė ir atsiliepime Europos Komisijai.

Būtinos lankstesnės labdarai perduodamų produktų sąlygos
Kai kurių ES šalių manymu, dar vienas itin efektyvus būdas mažinti išmetamo maisto kiekį – nustatyti lankstesnes sąlygas labdarai atiduoti maisto produktus, pažymėtus „Geriausias iki…“ data. Tai dauguma malybos gaminių, kruopos, makaronai, duonos gaminiai, konservuoti vaisiai ir daržovės, dalis kietųjų sūrų ar net jogurtų. Pavyzdžiui, Šveicarijoje tokius produktus jau dabar leidžiama atiduoti nepasiturintiems dar šešias dienas, pasibaigus jų terminui.
Lietuvoje taip pat galioja tvarka, kuri suteikia galimybę tam tikrus produktus, pasibaigus jų galiojimo terminui, perduoti labdarai. A.Išarienė atkreipia dėmesį, kad VMVT dar 2002 m. išleido įsakymą, kuriame išvardinti tokie gaminiai. Tai kava, arbata, prieskoniai, miltai, kruopos, duonos gaminiai, pyragai, makaronai, konditerijos gaminiai be įdaro, kakava, šokoladas, cukrus, džiovinti vaisiai, aliejai, koncentruoti kisieliai, gaivieji gėrimai, kieti ir pusiau kieti fermentiniai sūriai, padažai, konservuotos daržovės stiklinėje taroje.
Vis dėlto, šie gaminiai, pasibaigus jų tinkamumo vartoti terminui, retai pasiekia skurstančiuosius, nes iki šiol nėra aiškūs mechanizmai, kas turėtų prisiimti atsakomybę dėl tokių produktų saugos ar kokybės – gamintojas, pardavėjas, labdaros organizacija, o galbūt pats vartotojas.
Siekiant išspręsti šią problemą ir mažinti švaistomo maisto kiekius, VMVT artimiausiu metu planuoja peržiūrėti šiuo metu galiojančias labdarai perduodamų produktų, kurių galiojimo laikas pasibaigęs, sąlygas. Anot A.Išarienės, didžiausias dėmesys kaip tik ir turėtų būti skiriamas aiškiam atsakomybės nustatymui ir paskirstymui.