„Brexit“ laikrodis ėmė tiksėti – Didžioji Britanija oficialiai pradeda išstojimo iš Europos Sąjungos procedūrą. Svarbiausia – per ateinančius dvejus metus susitarti, kokiomis sąlygomis šalis paliks Bendriją ir kokie jos santykiai su ES bus po to. Taigi, ar šios skyrybos bus labai karčios?

Rima JANUŽYTĖ,

Specialiai „Veidui“  iš Strasbūro

Kol kas iš pažiūros niekas nesikeičia – iki išstojimo Didžioji Britanija naudosis visomis ES narės teisėmis, tačiau kartu privalės vykdyti visus savo įsipareigojimus pagal ES sutartis. Tai galios ir finansiniams įsipareigojimams ilgalaikiam ES biudžetui – net ir tuo atveju, jei tokie įsipareigojimai tęstųsi po išstojimo datos.

Šios pereinamojo laikotarpio nuostatos išdėstytos Europos Parlamento rezoliucijos projekte, dėl kurio europarlamentarai balsuos balandžio 5-osios popietę. Naująja rezoliucija siekiama užkirsti kelią galimybei apriboti europiečių, ketinančių artimiausius dvejus metus lankytis ar gyventi Didžiojoje Britanijoje, teises.

Tačiau net jei skyrybų procesas vyks sklandžiai, tai dar nereiškia, kad po jų Didžioji Britanija ir ES sugebės likti geromis draugėmis. Tai priklausys nuo išstojimo sąlygų, dėl kurių ES ir Didžioji Britanija pradės derėtis po balandžio 29-osios.

Vienas svarbiausių derybų klausimų – kokios po išstojimo bus jau minėtos Didžiosios Britanijos piliečių teisės kitose ES šalyse bei europiečių teisės Didžiojoje Britanijoje. Kita svarbi aktualija – Didžiosios Britanijos „alimentai“, tai yra finansiniai įsipareigojimai Bendrijai, kurie gali siekti net 60 mlrd. eurų.

Abi pusės aiškina, kad sugebės rasti abiem naudingą sprendimą. Tačiau jų interesai kai kuriais klausimais yra tokie priešingi, kad verčia abejoti galimybe be vargo susitarti ir draugiškai atsisveikinti.

Didžiosios Britanijos valdžia gyventojams yra pažadėjusi, kad pasitraukimas taps šalies „sėkmės istorija“, o ES, priešingai, norėtų, kad „Brexit“ Didžiajai Britanijai būtų kuo skausmingesnis ir kitoms ES šalims taptų pavyzdžiu, kas nutinka, kai sumanai trauktis. Juk jeigu Didžioji Britanija dėl pasitraukimo iš ES nenukentės finansiškai (o gal net parodys geresnius ekonomikos rezultatus nei Bendrijoje pasiliekančios šalys), tai gali paskatinti kitas nepatenkintas ES šalis sekti jos pėdomis.

Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas praėjusį penktadienį jau pademonstravo, kad pagal Didžiosios Britanijos dūdelę šokama nebus: jis atmetė premjerės Theresos May reikalavimus, kad vienu metu būtų tariamasi ir dėl Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš Europos Sąjungos, ir dėl būsimos partnerystės.

Derybų gairių juodraštyje raginama laikytis „atskirtų fazių principo“, suteikiant prioritetą tvarkingoms skyryboms, kad būtų sumažinta sumaištis, galinti kilti 2019-ųjų kovą, kai Britanija galutinai pasitrauks iš ES: „Europos Taryba atidžiai stebės pažangą ir nustatys, kada bus pasiekta pakankama pažanga, kad būtų galima pereiti į kitą derybų dėl ateities santykių fazę.“

Procedūrų vingiai

Taigi derybos kiekvienu klausimu bus neleng-vos. Bet dar sudėtingiau gali vykti pasiūlymų tvirtinimas. Britų rinkėjai suteikė savo valdžiai mandatą palikti ES, tačiau niekur nėra pasakyta, kaip ir kokiomis sąlygomis tai padaryti. Britų politinėms partijoms tai galimybė šias sąlygas derinti prie savo programų ir žaisti politinius žaidimus.

Viską apsunkina ir tai, kad šiame procese nėra iki galo aiškus Didžiosios Britanijos parlamento vaidmuo. Daugelis įstatymų leidėjų norėtų, kad jiems tektų malonumas patvirtinti vyriausybės suformuluotas išstojimo sąlygas, prieš jas pateikiant ES. Ir, jei reikės, grąžinti jas tolesniems britų vyriausybės svarstymams. Vyriausybė galvoja priešingai: jai atrodo, kad parlamentas turi pasakyti tik „taip“ arba „ne“ – patvirtinti tai, ką jau nusprendė vyriausybė, arba, blogiausiu atveju, jos siūlomas sąlygas, bet nesivelti į detales.

Dar vienas niuansas – kaip Didžiosios Britanijos išstojimo sąlygas patvirtins pati ES. Tam reikės valstybių narių kvalifikuotos daugumos pritarimo. Priešingai nei vienbalsio patvirtinimo atveju, tai sumažina atskirų valstybių galimybes kelti Didžiajai Britanijai kokius nors reikalavimus mainais už savo balsą. Vienbalsiai reikėtų patvirtinti tik derybų pratęsimą, jei kuri nors (o gal ir abi) pusės to norėtų.

Vienbalsiai turėtų būti patvirtintas ir bet koks laisvosios prekybos susitarimas, nors tai – jau kita derybų „fazė“. Mat ES tvirtina, kad negalima pasirašyti sutarties dėl ateities prekybos santykių, kol Britanija neišstos iš Bendrijos 2019 m., tačiau derybos dėl naujų ryšių sistemos gali prasidėti iškart po to, kai bus susitarta dėl skyrybų sąlygų.

Bet kai tai įvyks, gali prasidėti valstybių narių „prekyba“ balsais – kai kurios gali imti prašyti sau kokių nors Didžiosios Britanijos nuolaidų ar išimčių arba grasinti, kad priešingu atveju sutartį dėl laisvosios prekybos apskritai blokuos.

Galiausiai kiekviena ES šalis, priklausomai nuo jos dydžio, įtakos ir ryšių su Didžiąja Britanija, skirtingai įsivaizduoja geriausią įmanomą „Brexit“ scenarijų. Antai Vokietija ir Prancūzija norėtų, kad Didžiajai Britanijai derybos duotų kuo mažiau naudos, o štai Kipras ar Airija, priešingai, tikisi, kad ji nebus per daug „nuskausminta“.

Didžiajai Britanijai nerimą kelia tai, kad kai kuriose šalyse jos susitarimą dėl prekybos su ES turės ratifikuoti nacionaliniai, o kai kada net ir regioniniai parlamentai. Visi prisimena, kaip pernai metų pabaigoje regioninis Belgijos parlamentas vos neblokavo ES sutarties su Kanada.

Galiausiai Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš ES ir prekybos su Bendrija sąlygas dar turės patvirtinti Europos Parlamentas, kuris irgi gali turėti savo reikalavimų ir pageidavimų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-14-2017-m