Per pastaruosius keturis tūkstančius metų visos politinės, religinės ir visuomeninės permainos žmogaus elgesį su alkoholiu mažai tepakeitė.

Lietuvoje alkoholio prekybos laiko apribojimo įstatymas veikia tik pusmetį, o jo šalininkai jau džiaugiasi sėkme: statistikos duomenimis, alkoholio vartojimas mūsų šalyje esą sumažėjo net 30 proc. Tačiau vertinant iš esmės, per pastaruosius keturis tūkstančius metų visos politinės, religinės ir visuomeninės permainos žmogaus elgesį su alkoholiu mažai tepakeitė.

Silpni alkoholiniai gėrimai jau nuo šumerų laikų (VII a. pr. Kr.), o gal ir dar nuo seniau malšina žmonių troškulį, na, o stiprieji distiliuoti gėrimai skaičiuoja tūkstančio metų istoriją. Tad visais laikais alkoholio kontrolė buvo valdžios galvos skausmas ir kartu galingas jos svertas.

Kas alų midų gėrė

Jeigu gamtoje yra cukringų ir krakmolingų vaisių ir sėklų, tai savaime suprantama, kad visada buvo ir surūgusių produktų. Mielių grybeliai gyvybinės energijos semiasi iš cukraus, kuris yra ir augalinių krakmolų “plytos”, o tuo metu atsiranda gretutinis produktas – etanolis. Gal kai kurie pasakojimai apie įkaušusius gyvūnus ir išgalvoti, bet žmogus tikrai turi geną, kuris padeda skaidyti etanolį. Tokia susidariusi medžiagų apykaita rodo, kad mūsų protėviai turėjo pakankamai kontaktų su alkoholio turinčiu maistu.

Dar prieš kokius 10 tūkst. metų kvaitinamasis alkoholio poveikis žmogui buvo veikiau atsitiktinis malonumas, bet baigiantis akmens amžiui kažkoks smaližius, matyt, rado saulėje pastovėjusį indą su medumi. Pastovėjęs šilumoje jo turinys buvo pradėjęs rūgti. Alkoholio poveikis pasirodė malonus, linksminantis, taigi atradėjui galėjo ateiti mintis medų vėl padėti saulėkaitoje.

Alus buvo išrastas tik tada, kai žmogus išmoko auginti javus. Mat alui reikia daug krakmolingų grūdų. Derlingos Mesopotamijos ir Egipto upių deltos brandino gausų kviečių ir miežių derlių, pagrindinį valstiečių, darbininkų ir karių maistą. Daugiau kaip 6 tūkst. metų senumo molinėse babiloniečių lentelėse išliko iliustruoti alaus receptai.

Vyno kultūros pamatas – irgi klestinti žemdirbystė. Laukinių vaisių, kaip ir vynuogių, sultyse nėra pakankamai cukraus, kad jos imtų natūraliai rūgti. Tačiau sukultūrinęs vaisius ir uogas žmogus išvedė gardesnių ir saldesnių veislių. Pirmieji vynuogynai buvo užveisti maždaug prieš 8 tūkst. metų dabartinės Armėnijos teritorijoje.

Ėmus verstis žemdirbyste, maisto produktų gausėjo, tad daugėjo ir gyventojų. Žmonės apsigyveno didesnėse gyvenvietėse, įsikūrė miestai. Tada atsirado naujas rūpestis, kaip nuolat turėti švaraus geriamojo vandens. Juk tik XIX a. vandenį imta filtruoti ir valyti.

Kodėl Jėzus vandenį pavertė vynu

Iki pat XIX a. Europoje ir Šiaurės Amerikoje tai liko neišspręsta problema. Ten, kur gyveno daug žmonių, vandens telkiniai greitai tapdavo užteršti – pirmiausia nuo fekalijų ir gyvulių. Niekad nesužinosime statistikos, kiek žmonių tais laikais mirė numalšinę troškulį vandeniu, bet prisiminus epidemijas – cholerą, dizenteriją tampa aišku, kad tas skaičius tikrai buvo didelis.

Tokiomis sąlygomis etilo alkoholis buvo tarsi motinos pienas civilizacijai, padėjęs jai augti ir stiprėti. Vyne ir aluje nebuvo pavojingų mikroorganizmų, ligų sukėlėjus naikino ne tik alkoholis, bet ir natūralios rūgštys. Taigi natūraliai fermentuotas alkoholis pirmiausia buvo švarus skystis. Kartu tai buvo ir maistingas bei kaloringas ilgai negendantis produktas. Tiesioginė graikiško žodžio “pusryčiauti” reikšmė – “gerti neskiestą vyną”. Tai lingvistinis reliktas iš tų laikų, kai rytais duona buvo mirkoma vyne.

Kitaip nei Senasis pasaulis, Azijos kultūros pasuko visai kitu keliu. Mažiausiai 2 tūkst. metų gerti skirtas vanduo čia būdavo užverdamas – dažniausiai juo plikyta arbata. Galbūt todėl šiandien azijiečiai geria mažiau nei europiečiai.

Aqua vitae

Suprantama, alkoholis padėjo pakelti ne tokią jau lengvą buitį. Tačiau kur kas svarbesnis buvo skausmą malšinantis poveikis. Dar prieš gerą šimtmetį svaigieji gėrimai buvo vieninteliai prieinami analgetikai. Jau Senajame testamente Patarlių knygoje skaitome: “Verčiau duok svaigųjį gėrimą žūstančiam, o vyną – žmogui, kuriam gyvenimas apkarto.” (Pat. 31, 6–7). Beje, žlugus Romos imperijai vynuogynų tradiciją perėmė Katalikų bažnyčia ir jos vienuolynai. Gerus 1300 metų geriausi ir didžiausi bažnyčiai priklausę vynuogynai krovė nemenką pelną.

Seniausiu medicininio alkoholio vartojimo šaltiniu laikoma šumerų dantiraščio lentelė datuojama 2100 m. pr. Kr. O, tarkime, Hipokratas vyną laikė vaistu nuo daugelio tuo metu žinotų lėtinių ir ūmių ligų. Nepaisant to, kad gėrimai tuomet buvo silpnesni, senovės žmonės jau žinojo ir apie alkoholio keliamus pavojus.

Apie 1100-uosius metus per įtakingą Salerno medicinos mokyklą arabų alchemikų atrastas distiliavimo menas pasiekė Europą. Didelės koncentracijos aqua vitae nemažai pasitarnavo medicinai. Jis padėjo atsirasti veiksmingoms vaistinių augalų ištraukoms. Gyvybės vanduo ypač paplito per didžiąsias XIV amžiaus epidemijas. Jis nebuvo vaistas nuo maro, bet bent jau daug kam padėjo įveikti baimę ir kitus didelius krūvius.

Civilizacijos rykštė

Ne tik žmonės, bet ir cheminės medžiagos pasižymi skirtingomis ar net labai priešingomis savybėmis. Tai ypač pasakytina apie svarbiausią alkoholinių gėrimų sudedamąją dalį – etanolį, arba etilo alkoholį.

Natūralios fermentacijos alkoholis – nestiprus, tad žalingas jo poveikis ilgai neišryškėjo, nors lengvas apsvaigimas turbūt ne vieną šimtmetį buvo natūrali būsena. XIX amžių ženklino ne vien pramoninė revoliucija, masinė gamyba ar tai, kad alkoholis tapo prieinamesnis. Kaip tik tuomet medicina tapo rimtu mokslu ir perėjo į tą lygmenį, kai žaibiškai pasitelkdavo gamtotyros atradimus. Taigi 1813 m. ėmus sisteminti simptomus alkoholizmas buvo viena pirmųjų kompleksiškai aprašytų ligų.

Individualus priklausomybės nuo alkoholio slenkstis labai skirtingas, tad kažkokia visuotinė rekomendacija čia neįmanoma. Juolab kad daug lema socialinė, kultūrinė aplinka, taip pat ir tai, kiek joje priimtina taurelė ar bokalas.
Iš tiesų alkoholis turi didžiulį priklausomybės potencialą, jis pakeičia smegenų neuronų signalus, taip pat ir emocijas valdančiuose centruose. Tad natūralu, kad geriausios chemikų, fiziologų, gydytojų pajėgos dabar pasitelktos priklausomybei ir jos padariniams gydyti.

Raudonojo vyno mitas

Tikriausiai visų alkoholinių gėrimų nedideliuose kiekiuose yra medžiagų, mažinančių širdies ir kraujagyslių ligų riziką. Tačiau Prancūzijoje, kurioje istoriškai geriama daug vyno, nuo koronarinės ligos miršta perpus mažiau žmonių nei Jungtinėse Amerikos Valstijose – nepaisant suvartojamų riebalų ir nejudraus gyvenimo būdo. Ar tai gerųjų raudonajame vyne esančių medžiagų, pavyzdžiui, antioksidantų, nuopelnas?

Danijos ir Kalifornijos mokslininkų atlikti išsamūs ir ilgalaikiai tyrimai patvirtino: alaus ir vyno vartotojai mažiau rizikuoja atsidurti ligoninėje dėl streikuojančios širdies ir kraujagyslių sukeltų bėdų nei stipresnio alkoholio mėgėjai. Bet, pasirodo, tai lemia ne vartojamas alkoholis.

Paaiškėjo, kad vyno, alaus ir stipriųjų gėrimų mėgėjų gyvenimo būdas gerokai skiriasi. Konstatuota, kad vyno mėgėjai paprastai kur kas sveikiau maitinasi. Aukštesnis jų socialinis ekonominis statusas ir intelekto koeficientas. O šie veiksniai stipriai lemia žmogaus sveikatą. Paprastai vyno mėgėjai geria saikingiau nei alaus ar stiprių skaidriųjų gėrimų vartotojai.

Kol kas negalima neginčijamai argumentuoti, kiek vienas gėrimas iš tiesų sveikesnis už kitą. Galbūt palankus vyno poveikis susijęs ne vien su ypatingomis jame esančiomis medžiagomis, bet ir su tuo, kaip tas gėrimas vartojamas. Štai mėgstamu pasitelkti pavyzdžiu tapę prancūzai vyną gurkšnoja lėtai, po truputį, prie valgio.

Kolonizavimas pilstuku

"Veido" archyvas

Ne tik ginklai, bet ir stiprieji gėrimai bei atvežtos ligos padėjo europiečiams įsitvirtinti Naujajame pasaulyje ir įgyti galią.

XVII amžiaus metraštininkas pasakoja, kad indėnų gėrimas nedomino, jeigu jie negalėjo prisigerti. Jei visiems neužtekdavo, gerdavo tik dalis vyrų, o kiti būdavo žiūrovai. Indėnai niekaip nesuprato, kaip europiečiai vyną gali mėgti labiau už romą.

Mėgstama pasakoti apie indėnų pomėgį stipriam alkoholiui, bet kur kas iškalbingesnis šio pomėgio kontekstas. Haliucinogeninį vietinių augalų poveikį indėnai nuo amžių siejo su ypatingomis antgamtinėmis jo galiomis. Geriant haliucinacijos prasideda tik visiškai apnuodijus organizmą.

Šituo netruko pasinaudoti europiečiai, pirkdami iš indėnų prekes ar žemę. Britų kolonijose valiuta tapo romas, prancūzų – brendis. Suprantama, ne pačios geriausios kokybės, dažnai surogatai, į kuriuos dar specialiai buvo primaišoma prieskonių ar kitokių priedų.