"Veido" archyvas

Balio sala viso pasaulio keliautojus traukia puikiu klimatu ir įspūdingu kraštovaizdžiu. Atrodo, kad čia galima rasti viską, kuo taip didžiuojasi Indonezijos salynas, – grėsmingai dundančius ugnikalnius, lavos laukus ir paplūdimius, neįžengiamas džiungles, koralinius rifus, karštas versmes, krioklius, įdomią augmeniją bei gyvūniją ir, aišku, daugybę kvapą gniaužiančių šventyklų.

Vilniečiai Indrė ir Žilvaras Zinkevičiai atostogomis Balio saloje mėgavosi dvi savaites ir lankė ne tik salos įžymybes, kurios puikuojasi kiekviename turistams dalijamame lankstinuke, bet nebijojo pasižvalgyti ir atokesniuose salos kampeliuose, kur atrasdavo įdomių augalų, grakščių statulų ar dar vieną šventyklą.

Tokia nuotykių pilna kelionė atsiėjo apie tūkstantį eurų vienam žmogui, į šią kainą įskaičiuoti lėktuvo bilietai, viešbučiai ir penkių dienų turas po salą su asmeniniu vairuotoju bei angliškai kalbančiu gidu. Tiesa, lietuviai kelionę pirko iš vokiečių agentūros, nes lietuviškose agentūrose kainos apie 30–40 proc. didesnės. “Pačioje Balio saloje kainos gerokai mažesnės nei Lietuvoje, tačiau palyginti su aplinkinėmis šalimis – brangu”, – lygina Žilvaras. Pavyzdžiui, vakarienė restorane dviem žmonėms kainuoja apie šimtą litų, ir nesvarbu, ar valgysi jautienos kepsnį, ar jūros gėrybes.

Gamtos ir žmogaus kūriniai

Indonezijoje esanti Balio sala unikali tuo, kad čia išlikusi susimaišiusi induizmo ir budizmo religijomis grįsta kultūra, kurios nepakeitė nei musulmoniška aplinka, nei olandų kolonizacija. Tai ypač akivaizdu žvelgiant į šventyklas, kurių, įvairių šaltinių teigimu, yra nuo 10 iki 20 tūkstančių, o štai vietiniai gyventojai tikina, kad šventyklų yra 11 tūkstančių. Ne veltui pasakojamos legendos, kad, aplinkinėse šalyse bei salose vis labiau įsigalint musulmonams, visi induistų dievai persikėlė į Balį.

Saloje begalė vietų, kuriose gniaužia kvapą neįtikėtina gamtos ir žmogaus rankų kūrinio harmonija – grakščios, puošniomis statulomis išdabintos šventyklos, pastatytos ypatingose vietose. Tarkim, Taman Ayun šventykla, įkurta tvenkinio viduryje, stebina, rodos, dangų remiančiais, daugiaaukščiais pastatų stogais, o kaip neaplankyti XVIII amžiuje iš juodos koralinės uolienos pastatytos Pura Luhur Uluwatu šventyklos, stūksančios ant šimtą metrų virš jūros iškilusio skardžio.

Na, o netoli Kedino kurorto esanti nedidelė Tanah Lot šventykla savo paslaptingumu traukia romantikos pasiilgusius keliautojus. Pastatas puikiai įkomponuotas ant potvynio neužliejamos uolos, kyšančios iš jūros, o spalvingo saulėlydžio metu išryškėja nuostabus siluetas.

Dar viena vieta, sutraukianti minias turistų, yra 18 šventyklų Besakih kompleksas, prigludęs prie Agungo kalno, menamo baliečių pasaulio centro. “Labiausiai šventyklos sužavi savo didybe, tiesiog nuostabu, kad žmogus galėjo sukurti tokį stebuklą”, – pasakoja Indrė.

Kai pabosta grožėtis pastatais, įdomu apsilankyti šventosiose giraitėse. Štai Alas Kedaton giraitėje karaliauja apie 500 makakų genties beždžionių, pasidalijusių į tris grupes ir kovojančių dėl teritorijos. Prie turistų minios pripratusios makakos prašinėja skanumynų ir taikosi iš užsižioplinusių lankytojų nugvelbti sudominusius daiktus – akinius, papuošalus, netgi fotoaparatus ar filmavimo kameras. Kartais beveik metro didumo gyvūnas strykteli žmogui ant pečių ir tada jau būtinai reikia duoti kokį nors skanėstą, antraip supykusi beždžionė kibs į plaukus.

Verta paminėti ir šventąją šikšnosparnių olą su šalia pastatyta Goa Lawa šventykla. Jei yra galimybė, būtinai reikia nuvykti prie “dramblių olos” – Goa Gajah šventyklos, padabintos skulptūromis ir bareljefais, vaizduojančiais mistines būtybes.

Dar vienas Balio salos unikumas – atrodytų, niekada nesibaiginačios šventės. Kiekviena šventykla turi savo šventes, kurios švenčiamos su iškilmingomis, puošniomis ceremonijomis ir šokiais.

"Veido" archyvas

Didingoji Bedugul šventykla

Paragauti uždraustojo vaisiaus

Keliaujant po salą ir grožintis išskirtiniais sakraliniais pastatais lengva pamiršti ir kitas įdomias vietas, pavyzdžiui, etnografinius kaimus, kurių gyventojai laikosi senųjų tradicijų ir stengiasi gyventi be modernių prietaisų. Tokie kaimai garsėja rankų darbo medžio ar juvelyrikos gaminiais, batika puoštais audiniais, kurie spalvas esą išlaiko daugiau nei šimtą metų. Riedant keliu nuo vieno kaimo prie kito, tik spėk dairytis: vienur – dirbtinės ryžių terasos, kitur – kavos, vanilės, gvazdikėlių plantacijos.

O štai sostinė Denpasaras ir paprastos gyvenvietės mūsų pašnekovams įspūdžio nepadarė: nešvaru, pastatai vargani, daržoves gyventojai augina palei kelią, šalia pristato ir ankštų narvelių su koviniais gaidžiais – esą dėl to šie tampa piktesni. Vargina ir visur tvyrantis pūvančių gėlių bei vaisių kvapas.

Kasdienis baliečių gyvenimas persipynęs su sakraliu, jie bent kelis kartus per dieną aukoja savo dievams vaisių, gėlių bei smilkalų. Aukų krepšeliai dėliojami visur: gatvėje ant šaligatvių, prie daugybės statulėlių, didesnėse ar mažesnėse šventyklose, o juk kiekviena šeima, profesinė grupė, bendruomenė ar kaimas turi nuosavą šventyklą. Pasak Žilvaro, vaikštinėdamas kai kurių gyvenviečių gatvėse gali pasijusti atsidūręs šventųjų skulptūrų parke – tiek visur jų pristatyta.

Vis dėlto gyvenvietėse reikia nepraleisti progos apsilankyti vaisių turguje ir kiek telpa prisišveisti gvajavų, mangostaninių garcinijų, kokoso riešutų, rambutanų, kertuočių, vadinamų drakono vaisiais, ir daugybės kitų. Žilvaras ir Indrė susigundė paragauti ir durijaus, baliečių laikomo stipriu afrodiziaku ir turinčio itin specifinį kvapą. Dėl stipraus kvapo šis vaisius kartais vadinamas uždraustuoju, mat jo neleidžiama neštis į viešbučius, skraidinti lėktuvais. “Jo skonis kaip saldinio sutrešusio obuolio, tačiau kvapas panašus į pašvinkusios mėsos ar lavono”, – nepamirštamu įspūdžiu dalijasi Indrė.

Ramybės paieškos

Pasimėgavus egzotiškais vaisiais, metas pasidžiaugti saule bei jūra ir pasilepinti įspūdinguose juodo lavos smėlio paplūdimiuose. Negalintys nusėdėti vietoje ir nuolat ieškantys adrenalino banglentininkai renkasi Kutos kurorte, garsėjančiame įspūdingo dydžio bangomis, buriuotojai suka link Sanuro kurorto, o nardymo entuziastams vietos ilgai rinktis netenka, juk aplinkinėse jūrose knibždėte knibžda įvairiausių žuvų.

Įsitaisius ramesniame paplūdimyje galima valandų valandas stebėti krabus, vėžius atsiskyrėlius ar smalsius driežus. “Tiems, kurie bijo gyvūnų ar jų nemėgsta, keliauti į Balio salą nepatartina”, – sako Žilvaras.

Net viešbučio kambaryje nuo gyvūnų nepasislėpsi, su Indre ir Žilvaru vienu kambariu dalijosi driežas, vietinių vadinamu “čak čaku”, mat rėkdamas išgauna panašų garsą. O kur dar kitokie ropliai, naktimis skraidantys didžiuliai šikšnosparniai, įdomūs vabzdžiai!

Verti dėmesio ir didžiuliai parkai, stebinantys neįprastai dideliais medžiais, įdomiais augalais ir daugybe ryškiaspalvių kvapių žiedų. Keliautojams labai patiko botanikos sodai, ypač orchidėjų parkas, tačiau nebūtina eiti į parką, kad pasigrožėtum egzotiškais augalais, Lietuvoje augančiais tik vazonuose: jie saloje veši visur – milžiniški ir spalvingi.

Na, o jeigu dar maža pramogų, galima palaipioti po kurį nors laikinai nurimusį ugnikalnį, tradicinėmis baliečių valtelėmis plaukti stebėti delfinų, apsilankyti Ubudo miestelio menų galerijose ar tiesiog jaukiai įsitaisyti ir grožėtis barongo šokiu, pasakojančiu mitus apie senąsias dievybes, kovą tarp gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos.

Dar verta paminėti, kad ieškantieji ramybės Balio saloje turės pavargti, kol ras idilišką vietą. Mat tris ar keturis dešimtmečius trunkantis turizmo bumas pakenkė salai, dažnai vadinamai ramybės, svajonių, meilės ar rojaus kampeliu: visur vaizdinguose paplūdimiuose knibžda turistai, vargina transporto spūstys, unikalias šventyklų teritorijas nuo viešbučių plėtros baliečiai nuolat gina protestais, o visose gražiausiose vietose įsikūrę restoranai.

“Beveik visos įspūdingos panoramos priklauso restoranams. Atvažiavęs gali valgyti, gali nevalgyti, tačiau norėdamas pasižvalgyti privalai susimokėti”, – pasakojimą baigia Žilvaras.

"Veido" archyvas

Įspūdingosios dirbtinės ryžių terasos