BFL

Šeštadienį Nacionalinėje filharmonijoje, dalyvaujant žymiems pasaulio muzikams, kompozitorius Anatolijus Šenderovas pristatys savo 70-mečio sukakčiai skirtą „Concerto fiesta“.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Lietuvos muzikos informacijos centras, savo tinklalapyje pateikiantis trumpą šalies moderniosios muzikos istoriją, Anatolijų Šenderovą greta Vytauto Barkausko, Broniaus Kutavičiaus, Felikso Bajoro ir Osvaldo Balakausko pavadino gyvuoju klasiku.

„Gerai, kad klasiku, bet dar geriau, kad gyvuoju, – šelmiškai šypsosi Anatolijus. – Dabar mane galima retkarčiais ištraukti iš viršutinės lentynos, nupūsti dulkes ir vėl atgal pastatyti. Dėl viso pikto tą tinklalapio puslapį esu nusikopijavęs, jeigu kartais kas nors sugalvotų istoriją perrašyti. Pažvelgiu, kai stiprus tingulys apima, ir nuleidęs galvą sėdu rašyti naujo kūrinio.“

Koks milžiniškas tai darbas, ypač jei kūrinys simfoninis, dažnai nesuvokia nė storus partitūrų sąsiuvinius vartantys muzikantai. Vieną pedantiškai šešioliktinėmis primargintą lapą iš „Concerto in Do“ A.Šenderovas savo namuose įsirėmino kaip meno kūrinį. Autorius skaičiuoja, kad jame sutalpino daugiau kaip tūkstantį natų, tik… repetuojant paaiškėjo, kad joks orkestras neįstengs tiek sugroti. Taip iš partitūros iškirptas lapas ir virto paveikslu.

„Mano mokytojas profesorius Eduardas Balsys sakydavo, kad gerą kūrinį galima atpažinti iš partitūros grafikos. Jame natų virtinės eilutėse turi akimi pastebimą loginę seką. O jeigu jokios sistemos įžvelgti nepavyksta, jeigu natos lape išmėtytos chaotiškai – muzika irgi bus chaotiška, tąsi kaip guma“, – liudija kompozitorius, vėliau pats įsitikinęs, kad vizualinės prognozės dažniausiai pasitvirtina.

Gyvųjų klasikų pranašumai

Gyvuoju klasiku būti geriau nei tiesiog klasiku, nes, kol gyvas, kompozitorius gali bent iš dalies daryti įtaką savo kūrinių likimui. Tarkim, uždrausti savo opusą viešai atlikti muzikantui, nesuprantančiam jo esmės.

„Vienintelį kartą esu pasinaudojęs tokia teise: po kelių itin nesėkmingų repeticijų, per kurias niekaip neradome bendros kalbos ir jokių tobulėjimo ženklų pasiekti nepavyko, žinomam atlikėjui išrėžiau, kad draudžiu jam liesti savo kūrinį. Daug metų nuo tų laikų prabėgo, jau pradėjome sveikintis. Kartais apie tai, kad tavo kūrinys buvo atliktas, išgirsti tik vėliau – niekas autoriui net nesiteikia pranešti. O būna, kad paskutinę minutę pakviestas į koncertą geriau neinu: nerizikuoju nuotaikos susigadinti. Nes pasitaiko tokių atlikimų, kuriuos po koncerto norisi užmiršti dar automobilyje, nepasiekus namų“, – nelinksmai prisipažįsta pašnekovas.

Ir čia pat mėgina įsivaizduoti, ką šiandieniniams savo kūrinių atlikėjams, jeigu prisikeltų, ištartų Johannas Sebastianas Bachas ar Ludwigas van Beethovenas. Veikiausiai būtų pritrenkti virtuoziškumo, kurio tais laikais pasiekti nepavykdavo, tačiau vargiai atpažintų muzikoje užšifruotas idėjas. Galbūt net pasiteirautų, ar tai tikrai jų kūriniai.

„Gebėti girdėti orkestrą ir kartu kiekvieną instrumentą jame – menas, reikalaujantis ne tik specialių įgūdžių, bet ir kažko iš viršaus. Tai nebūtinai susiję su absoliučios klausos turėjimu. Mano paties klausa santykinė, ne visada sugebu tiksliai išgirsti toną „la“. Tačiau jeigu jį išgirstu, visa kita jau lengvai sustatau į vietas. Bet man netrukdo išsiderinęs fortepijonas namuose, nes grodamas girdžiu ne jį, o įsivaizduojamą orkestrą. O štai mano draugas Davidas Geringas, kurį pažįstu nuo vaikystės ir kuris jau tada stebino absoliučia klausa, blogai suderinto instrumento negali pakęsti – jis girdi, kad fortepijono pirmosios oktavos „la“ garso dažnis siekia 420 virpesių per sekundę, o ne 440, kaip turėtų būti, ir tai girdėdamas kankinasi. Sunkiau gyventi taip dosniai gamtos apdovanotiems“, – konstatuoja A.Šenderovas.

Davidui kompozitorius dėkingas už tai, kad pats negroja violončele. Vaikystėje D.Geringas buvo vienas iš jo tėvo Michailo Šenderovo mokinių. Kartą tėvas nusivedė septynmetį sūnų į savo mokinių koncertą. Kai berniukas išgirdo, kaip violončele griežia kone metais už jį jaunesnis Davidas, iškart suprato, kad pačiam toliau to mokytis beviltiška, nes niekada negrieš geriau už D.Geringą. Tuo ir baigėsi jo violončelės kankinimas – teliko smuiko ir fortepijono pamokos. Muzikantų dinastijos šeimoje gimusiam Anatolijui (tėvas – violončelininkas, mama – pianistė, senelis – kontrabosininkas, o senelio tėvas grojo fleita) vaikystėje buvo leidžiama pasirinkti tik pageidaujamą muzikos instrumentą, bet ne galimybę mokytis muzikos.

Vis dėlto kurti pačiam patiko labiau, nei skaityti kitų užrašytas natas. Būdamas šešerių jau kūrė audringą uvertiūrą operai „Pasaka apie auksinę žuvelę“ – mama vis bandė tą kūrinį užrašyti, bet vaikas kiekvienąkart jį skambindavo vis kitaip.

Būdamas keturiolikos, jau pats sugebėjo natomis pažymėti savo fortepijoninę siuitą „Trys lokiai“. Viena šios siuitos dalis vėliau pateko į rinkinį „Jaunasis pianistas“ ir šitaip vaikystėje įsigėrė į kraują daugeliui jaunesnių muzikų.

Kaip ministras išgelbėjo kompozitorių

Kartą viena organizacija paprašė Anatolijaus parašyti šiek tiek platesnę, nei koncertų programėlėse įprasta, autobiografiją. Iš pažiūros nesudėtinga užduotis tapo lemtingu postūmiu: sėdęs užrašinėti savo gyvenimo istorijų, kompozitorius iki šiol negali sustoti. Jau prirašė 300 lapų teksto, bet pasiekė tik mokslų J.Tallat-Kelpšos muzikos technikume laikus.

Būtent ten surengtame koncerte A.Šenderovo kūrinėlį pirmąkart išgirdo kompozitorius E.Balsys. Pakviestas įvertinti moksleivių kūrybos jis išskyrė keletą autorių, prilygstančių Konservatorijos (dabartinės Muzikos ir teatro akademijos) studentams. Tarp išskirtųjų pateko ir Anatolijus, o tai suteikė drąsos.

Anuo metu „kelpšiečiai“ buvo mokomi tik muzikos disciplinų ir po pamokų keliaudavo į vakarines mokyklas įgyti vidurinio išsilavinimo, nes be atestato negalėdavo pretenduoti tapti Konservatorijos studentais. Baigęs vakarinę, A.Šenderovas sėkmingai tapo studentu netgi nespėjęs baigti technikumo.

Bet iš rusakalbės šeimos kilęs ir rusų mokyklą Vilniuje baigęs vaikinas beveik nekalbėjo lietuviškai. Geriausiu jo kalbos mokytoju tapo Konservatorijoje pas tą patį E.Balsį studijavęs iš Kauno inteligentų šeimos kilęs Giedrius Kuprevičius, kuris bendramoksliui pareiškė: „Tu, Anatolijau, kaip nori, bet aš su tavimi kalbėsiu lietuviškai. Jei ko nesuprasi – klausk, paaiškinsiu.“ Aiškinti ilgai neteko – netrukus ir A.Šenderovas prabilo lietuvių kalba.

Sudėtingiau buvo perprasti savo dėstytojo bendravimo manieras. Jeigu E.Balsys didelių priekaištų kūriniui neturėdavo, pakraipydavo galvą ir ištardavo: „Gali būti.“ Ir atvirkščiai: jei matydavo, kad studentas jo visiškai nesupranta, sakydavo „gerai, gerai“, taip linkėdamas skubiau dingti iš akių.

Visgi A.Šenderovas savo didžiuoju Mokytoju vadina būtent E.Balsį, o ne vėliau stažuotėse Tel Avive ir Sankt Peterburge sutiktus pedagogus. Sako, šie vėliau padėjo išvystyti ir nugludinti atskirus kūrybos kampus, tačiau profesijos cementinis karkasas buvo suformuotas dar Vilniuje, profesoriaus A.Balsio klasėje.

Baigęs Konservatoriją A.Šenderovas gavo paskyrimą dėstyti Klaipėdos S.Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje. Profesorius supratingai pasisiūlė palydėti: uostamiesčio muzikams jau tuomet daug reiškė jų kraštiečio E.Balsio autoritetas. Gerbti gerbė, tačiau prašymas suteikti jaunajam dėstytojui kuo geresnes buities ir darbo sąlygas pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo.

Po metų darbo Klaipėdoje nuo aušros iki sutemų A.Šenderovui tapo aišku: jeigu liks mokytojauti,  kūrybines ambicijas teks palaidoti. Taip ir pareiškė vasarą sugrįžęs į Vilnių tuomečiam aukštojo ir specialiojo mokslo ministrui Henrikui Zabuliui.

Įstatymai reikalavo po studijų atidirbti dvejus metus pagal paskyrimą. Jų nepaisyti ministras negalėjo, taigi išklausęs jaunąjį kompozitorių pasiteiravo, kaip šis jaučiasi.

„Man buvo dvidešimt ketveri, pats jėgų žydėjimas. Atsakiau, kad esu sveikas, jaučiuosi gerai, o ministras, į mane įdėmiai žiūrėdamas, primygtinai klustelėjo: „Tikrai gerai? Jūs dar pamąstykit.“ Aš ir pamąsčiau, išėjęs iš jo kabineto. Nuo vaikystės turėjau vieną paveldėtą regėjimo ydą, vadinamą astigmatizmu, kuri šiaip jau gyventi nemaišė, bet kas žino, kuo galėjo išvirsti ateityje. Surinkau visas reikalingas medicinines pažymas ir įteikiau ministrui kartu su prašymu atleisti mane nuo paskyrimo. Šis brūkštelėjo vizą „atleisti“, ir nuo to laiko dėstytoju nesu dirbęs nė vienos dienos“, – pasakoja A.Šenderovas.

Tačiau kompozitorius iki šiol sutinka savo buvusių mokinių, kurie tuometinio savo dėstytojo nepamiršo. Vienas jų – kompozitorius ir universalus muzikantas Andrius Kulikauskas. O Zitai Kelmickaitei, niekad neieškodavusiai žodžio kišenėje, dar anuomet išpranašavęs, kad ši toli eis.

Katinas, miegantis ant partitūrų

Kartą prieš dvi dešimtis metų kompozitorius savo šaltame bute neapsikentė stingstančių pirštų ir nutarė, kad pats laikas įstiklinti balkoną. Nusipirko laikraštį „Alio reklama“ ir ketino ieškoti jame meistrų, tačiau akis užkliuvo už skelbimo, siūlančio namą Nemenčinėje keisti į butą Vilniuje. Ėmė ir paskambino iš smalsumo.

„Kai nuvažiavęs pamačiau tą namą, norėjau iškart sukti atgal: iš lauko jis atrodė labai įspūdingas, trijų aukštų. Bet su namo savininkais pavyko susiderėti, ir nekaltas balkono stiklinimas netikėtai virto didelio namo, neturinčio net vandentiekio, įrenginėjimu“, – juokiasi A.Šenderovas.

Užtat dabar jo ir ilgametės gyvenimo draugės aktorės Agnės Gregorauskaitės namuose žiemą traška židinys ir krosnys, o rašant gaidas niekada nestingsta pirštai. Kurti muziką naudodamasis kompiuterinėmis programomis kompozitorius taip ir nepamėgo.

„Pirmiausia todėl, kad šiuolaikinė muzika vystosi greičiau nei jai kurti skirtos kompiuterinės programos, taigi naudodamasis jomis rizikuoji patekti į tam tikrus spąstus. Tarkim, programa neleidžia rašyti muzikos be taktų: turi žymėti juos dirbtinai arba sukti galvą, kaip apgauti programą. Kita priežastis – rašydamas partitūrą stengiesi kuo tiksliau išreikšti muziką, jau skambančią tavo mintyse. Bet programa to skambėjimo negirdi: kompiuteris objektyviai ir nešališkai įgarsina tai, kas buvo užrašyta. Nuolatinė bedugnė tarp bejausmio kompiuterinio skambėjimo ir tavo paties įsivaizduojamos muzikos gali įvaryti depresiją, todėl verčiau rašau ranka ant popieriaus lapo“, – neslepia A.Šenderovas.

Tiesa, dirbant kompozitoriui dažnai tenka pastūmėti į šoną katiną Murkį, kuris labai mėgsta gulėti būtent ant to penklinių lapo, kuriame šeimininkas rikiuoja natas. Mat Murkis – irgi muzikinės dinastijos atstovas. Mažą juodą kačiuką baltomis letenėlėmis su baltu trikampiu pasmakrėje, primenančiu muzikanto fraką, Anatolijus parsivežė iš perkusininko Pavelo Giunterio namų. P.Giunterio tėvas kartu su A.Šenderovo tėvu kadaise kartu grojo violončelėmis Radiofono simfoniniame orkestre, vėliau tapusiame Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru.

Iš P.Giunterio, kuris jau spėjo virsti nemenku ūkininku, Anatolijus parsivežęs augino ir dvi vištytes: Tiapą ir Liapą. Bėgiodavo abi po kiemą Nemenčinėje kaip šuniukai, šeimininkui grįžtant bėgdavo jo prie vartelių pasitikti. Niekam nė minties nekildavo jų pjauti. Pirmajai vištai nugaišus, antroji pradėjo dėti daugiau kiaušinių. Kai atsirado Murkis, jis iš pradžių vištoje įžvelgė paukštį, tačiau skaudžiai gavęs snapu tapo draugu. Tik nuo šeško, kuris kompozitoriui išvykus susiviliojo grūdais vištos lesykloje, nesugebėjo apginti.

„O prieš Murkį mūsų namuose gyveno šunelis, kuris man dirbant mėgdavo miegoti šalia fortepijono pedalų. Kol muzika skamba sklandžiai – šunelis ramiai parpia prie kojų, tačiau užtenka pakeisti muzikos stilių ar paskambinti kokią nesąmonę – tuoj pakelia galvą, budriai pastato ausis ir pradeda loti. Buvo atidesnis kompozitoriaus klaidoms už bet kurią kompiuterinę programą“, – šypsosi augintinį prisiminęs A.Šenderovas.

Gyvas muzikos pulsas

Ar įmanoma natomis tiksliai ir visapusiškai išreikšti muziką? Juolab A.Šenderovas garsėja tuo, kad vieną dieną muzikantų prašo kūrinį groti vienaip, o kitą – jau kitaip, nes orai už salės sienų pasikeitė. Kompozitorius įsitikinęs, kad gyvai atliekama muzika privalo pulsuoti kartu su žmonių nuotaikomis, nors ženklai penklinėse lieka tie patys. Be interpretacijos muzikos atlikimas tiesiog neįmanomas. Netgi geniali muzika, neįdomiai pateikta, atrodys nuobodi. Bet matydamas, kad atlikėjas puikiai orientuojasi jo kūrinyje, kompozitorius gali ramiai pasitraukti.

A.Šenderovas pamena, kaip kažkada per Lietuvos radiją diktorius paskelbė: „Jūs girdėjote lietuvių kompozitorių kūrinius. O dabar pasiklausykime muzikos.“ Tai buvo ištarta ekspromtu, kai po koncerto transliacijos liko keletas minučių iki žinių laidos. Tačiau muzikantų aforizmu vėliau tapusi frazė puikiausiai atspindi iki šiol pasaulio koncertų salėse gyvuojančią tendenciją.

„Tam, kad pasmerktum šiuolaikinę muziką, nebūtina jos peikti – užtenka nepirkti bilietų į koncertus, kuriuose ši muzika skamba, – sako A.Šenderovas. – Lietuvos situacija dar palyginti gera, nes ištrūkę iš už geležinės uždangos mūsų melomanai puolė domėtis iki tol sunkiai pasiekiamais modernaus meno reiškiniais. Vakaruose plačioji publika šiuolaikinės muzikos jau pastebimai vengia, todėl koncertų vadybininkai priversti afišose stambiomis raidėmis rašyti klasikų pavardes, o nūdienos kompozitoriaus, kurio kūrinys irgi skamba koncerte, pavardės afišoje gali iš viso nebūti. Kitaip publika nesusirinks. Nes ji instinktyviai ieško darnos, grožio, harmonijos.“