“Veido” redakcija gavo LR Seimo TS-LKD frakcijos viešųjų ryšių skyriaus laišką, kuriame rašoma: ” būdami įsitikinę, kad esate demokratiška ir kitai nuomonei atvira redakcija, siunčiame Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininko Andriaus Kubiliaus komentarą į A. Šindeikio straipsnį. Tikimės, kad jis bus išspausdintas „Veide“ kaip skaitytojo nuomonė.” Taigi, mes publikuojame neredaguotą A. Kubiliaus tekstą.

“Savaitraščio „Veidas“ leidėjas A. Šindeikis po Konstitucinio Teismo (KT) sprendimo, kuriuo KT apgynė teisėjų aukštų pensijų reikalą, savo leidžiamame žurnale paskelbė 2 puslapių doktrininį tekstą, kuriuo remdamasis KT skelbtais išaiškinimais „į miltus“ sumalė mūsų Vyriausybės vykdytą krizės suvaldymo politiką ir išaukštino KT priimtą sprendimą kompensuoti krizės metu sumažintus teisėjų atlyginimus ir pensijas.

Šitokiu savo doktrininiu tekstu „Veido“ leidėjas, neslepiantis savo pomėgio aiškinti konstitucines doktrinas, paskatino pateikti keletą retorinių klausimų jam pačiam.

Visi KT priimti sprendimai, kuriais krizės metu Vyriausybės ir Seimo priimti sprendimai pripažįstami neatitinkančiais Konstitucijos, remiasi vienintele KT suformuluota nuostata, kad krizės laikotarpiu negalima buvo taikyti skirtingų atlyginimų ar pensijų mažinimo koeficientų, didesnius koeficientus taikant daugiau uždirbantiesiems. Pagal KT, visi atlyginimai ar pensijos turėjo būti mažinami taikant vienodą koeficientą, tuo tarpu Vyriausybė rėmėsi solidarumo principu ir Premjero atlyginimą mažino 40 proc., o mažai uždirbančio valstybės tarnautojo atlyginimo visai nemažino. Lygiai taip pat buvo daroma ir su pensijomis. KT, svarstydamas visų didesnių atlyginimų, taip pat ir savo – KT teisėjų – atlyginimų sumažinimą didesniais koeficientais, tai pripažino neatitinkant Konstitucijos, nes taip tariamai krizės laikotarpiu buvo suniveliuoti skirtingos kvalifikacijos žmonių atlyginimai, buvo sumažinti dar iki krizės nustatyti tų atlyginimų skirtumai ir t.t.

Kadangi žurnalo leidėjas A. Šindeikis yra įsitikinęs tokio KT požiūrio į krizės įveikimą absoliučiu teisingumu, nors juo viešai yra suabejoję ir D. Grybauskaitė (http://ekonomika.balsas.lt/m/naujiena/d-grybauskaite-konstitucinio-teismo-sprendima-vadina-amoraliu-42713.html), ir net A. Butkevičius (http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/a-butkevicius-negalvoja-kiek-padides-jo-alga.d?id=62326029), drįstu pateikti teisės mokslų daktarui, advokatui A. Šindeikiui keletą paprastų, gyvenimiškų klausimų:

1. KT pirmąjį sprendimą (2013.07.01), kuriuo pripažino mūsų „solidarumo filosofiją“, taikytą krizės laikotarpiu, neatitinkančia Konstitucijos, priėmė plačiai išnagrinėdamas ir KT teisėjų atlyginimų sumažinimo krizės laikotarpiu klausimą. KT teisėjams, kaip gaunantiems vienus iš aukščiausių atlyginimų valstybėje, krizės laikotarpiu buvo taikomi tokie pat dideli atlyginimų sumažinimo koeficientai, kaip ir kitiems, gaunantiems didelius atlyginimus valstybės pareigūnams, – Premjerui, Seimo Pirmininkui, Prezidentui. KT, nagrinėdamas šią bylą ir didelį dėmesį skirdamas savo atlyginimų sumažinimui, pademonstravo, kad savo kritinį požiūrį į Vyriausybės veiksmus krizės laikotarpiu formulavo remdamiesi ir savo asmeniniais interesais atsiimti iš valstybės dideles kompensacijas už jiems patiems sumažintus atlyginimus.

Todėl drįstu klausti, ar KT, nagrinėdamas savo atlyginimų klausimą, nepažeidė švento teisės principo, kad „niekas negali būti teisėju savo byloje“? Ar KT, nagrinėdamas ir priimdamas sprendimą dėl savo atlyginimų ir didelių kompensacijų sau išsimokėjimo, nesudavė didelio smūgio savo konstituciniam autoritetui.

2. „Solidarumo filosofija“, kuria rėmėsi Vyriausybė, didesniais mažinimo koeficientais mažindama didesnius atlyginimus, buvo pagrįsta nuostata, kad daugiau uždirbantis yra pajėgus prisiimti didesnę krizės įveikimo naštą, nei tas, kas gauna mažas pajamas. Ši „solidarumo filosofija“ nebuvo vien tik Vyriausybės „išradimas“, jos reikalavo ir socialiniai ekonominiai partneriai, su kuriais 2009 metais buvo pasirašytas Nacionalinis Susitarimas dėl krizes įveikimo, kuriame ši „solidarumo filosofija“ buvo įtvirtinta. Tokia „solidarumo filosofija“ yra pagrista tuo pačiu ekonominiu solidarumo principu, kuriuo remiantis daugelyje pasaulio šalių yra taikomi progresiniai mokesčiai. Galima būtų perkeltine prasme traktuoti, kad krizės laikotarpiu Lietuvoje laikinai buvo įvestas progresinis krizės mokestis. Tačiau dėl aukščiau minėtų argumentų, kad taip yra sumažinami konstitucinės nekintamos vertybės statusą įgavę skirtumai tarp skirtingų atlyginimų, KT tokį „progresinį krizės mokestį“ pripažino nekonstituciniu.

Todėl drįstu paklausti, ar tokia KT suformuluota doktrina, pagal kurią „solidarumo filosofija“ prieštarauja Konstitucijai, reiškia, kad Lietuvoje ir bet kokie kiti progresiniai mokesčiai turėtų prieštarauti Konstitucijai? Taip pat ar būtų galima sužinoti, kuo Lietuvos Konstitucija skiriasi nuo kitų Vakarų valstybių Konstitucijų, kuriose progresiniai mokesčiai yra taikomi ir niekam nekyla abejonių dėl jų neprieštaravimo tų šalių Konstitucijoms?

3. Vyriausybė, krizės laikotarpiu įgyvendindama „solidarumo filosofija“ pagristus taupymo sprendimus, kartu laikėsi principinės „atsakomybės prieš ateities kartas“ nuostatos – tai yra ta karta, kuriai tenka atlaikyti krizę, turi pati taupyti savo atlyginimų sąskaita ir solidariai prisitaikyti prie sunkmečio, bet neversti tos sunkmečio įveikimo naštos vien tik ateities kartų našta ir atsakomybe. Ypač kai kalbame ne apie pensijų, o apie atlyginimų mažinimą krizės laikotarpiu. Tuo tarpu KT, nuosekliai pasisakydamas prieš „solidarumo filosofiją“ ir tokiu būdu pripažindamas taupymą, taip pat ir KT sumažintų atlyginimų sąskaita, nekonstituciniu, kartu nuosekliai įvedė ir „visuotinio kompensavimo filosofiją“ į santykius tarp skirtingų kartų. Kitaip sakant, KT, o ne Vyriausybė ar Seimas nuosekliai pakeitė krizės laikotarpiu taikytą „taupymo viešajame sektoriuje“ doktriną, į „visuotinio kompensavimo“ doktriną, kurios įgyvendinimas reiškia, kad krizės laikotarpiu iš viešojo sektoriaus buvo tik laikinai pasiskolinta valstybės sutaupyta suma, kuri dabar viešajam sektoriui yra kompensuojama. Ši suma dabar tampa valstybės skola, ir tai reiškia, kad ją turės sugrąžinti ateities mokesčių mokėtojų kartos. Taigi ši karta savo nenorą krizės laikotarpiu taupyti įtvirtino KT sprendimais prieš „solidarumo filosofiją“ bei tais sprendimais, kuriais buvo sukurta „visuotinio kompensavimo“ doktrina ir taip savo nenorą taupyti pavertė papildoma našta ateities kartoms.

Todėl drįstu paklausti, ar toks santykis tarp kartų, sukurtas KT sprendimais, yra teisingas? Ar jis atitinka principinius konstitucinius moralios ir atsakingos valstybės bei visuomenės principus?

4. KT savo sprendimą, paneigiantį Vyriausybės „solidarumo filosofiją“, priėmė formuluodamas nuostatą, kad Konstitucijai prieštarauja skirtumų tarp skirtingos kvalifikacijos valstybės tarnautojų ar pareigūnų atlyginimų mažinimas krizės laikotarpiu. Tokie skirtumai buvo nustatyti Lietuvos Respublikos įstatymais dar iki 2008 metų pabaigoje Lietuvą užklupusios krizės, tačiau per laikotarpį nuo 1992-ųjų iki 2008-ųjų metų jie atskirais įstatymais buvo keičiami ne vieną kartą, kartais tuos skirtumus didinant, kartais juos mažinant. Tas pats yra daroma su šiais skirtumais ir po 2012 metų, pasibaigus ekonominei krizei.

Todėl drįstu klausti, kokia konstitucinė nuostata lemia, kad konstitucine nekintama vertybe, kurios negalima keisti netgi įstatymais, yra pripažįstami atlyginimų skirtumai, kurie būna susiklostę prasidedant krizei, tačiau jie nelaikomi nekintama konstitucine vertybe ilguoju laikotarpiu prieš krizę, ar laikotarpiu po krizės, kai jie yra paprastais įstatymais keičiami?5. KT, nagrinėdamas bet kokius ekonominės ar finansų politikos klausimus, net ir tada kai tai susiję su esminiais Vyriausybės ekonominės ar finansų politikos principais, visada lieka teisus, nes yra galutinis ir vienintelis teisėjas, net ir tuo atveju, kai nagrinėja asmeniškai su pačiais teisėjais susijusius klausimus.

Vyriausybės ekonominės, finansinės, socialinės politikos nuostatos ir jų įgyvendinimas šiuolaikiniame pasaulyje darosi vis sudėtingesni ir iš Vyriausybių reikalauja vis didesnio intelektinio potencialo bei specifinių profesionalių kvalifikacijų, tačiau kartu tai vis labiau tampa priklausoma nuo KT teisėjų erudicijos ne tik teisės klausimais, bet ir ekonominės ar finansinės politikos klausimais, kuriuose Konstitucijos tekstas yra labai lakoniškas. Tuo tarpu KT teisėjais iki šiol išimtinai skiriami tik teisininkai ir iš jų reikalaujama tik teisės žinių ir kvalifikacijų įrodymų.

Todėl drįstu paklausti, ar skiriant KT teisėjus nereikėtų kelti klausimo dėl jų ekonominės ar finansinės erudicijos, taip apsaugant KT autoritetą bei valstybės ekonominę ir finansinę politiką nuo tokių KT sprendimų, kuriuose tiesiog pristingama tokios ekonominės ar finansinės erudicijos? Kadangi KT savo plėtojamose konstitucinėse doktrinose neapibrėžia aiškių ribų, kur prasideda Vyriausybės ekonominės ar finansinės politikos sferos riba, už kurios KT nebenagrinėja Vyriausybės ekonominės ar finansinės politikos sprendimų, tai ar neverta būtų svarstyti, kad dalis į KT skiriamų teisėjų privalėtų turėti ir ekonominio ar finansinio išsilavinimo kvalifikacijas?

Tai tik keletas paprastų, gyvenimiškų klausimų, kurie natūraliai kyla buvusiam vadovui tos Vyriausybės, kuri krizės įveikime rėmėsi „solidarumo filosofija“, ir kuriam dabar tenka stebėti, kaip KT šią filosofiją nuosekliai pripažįsta neatitinkančia Konstitucijos, nes KT nepripažįsta „solidarumo“ konstitucine vertybe. Ar „solidarumas“ yra mūsų Konstitucijos vertybė, būtų galima ilgai ginčytis. Manau, kad tikrai yra, bet mūsų KT dar neatrasta. Turiu vilties sulaukti to laiko, kai solidarumo vertybė mūsų konstitucinėje doktrinoje, ir mūsų valstybiniame gyvenime bus pripažįstami didesne vertybe nei paprastas žmogiškas savanaudiškumas. O nuo pastarojo gundančios nuodėmės juk niekas nėra apsaugotas, taip pat net ir konstitucinė doktrina.”

Redakcijos prierašas: “Veido” leidėjo A. Šindeikio atsakymas „Apie smulkias klaidas ir didelius paklydimus“ į A. Kubiliaus atvirą laišką bus publikuotas kitos savaitės “Veido” žurnalo numeryje, kuris pasirodys vasario 13 d.