“Veidas” pradeda straipsnių ciklą, skirtą penkioliktosios Vyriausybės veiklai įvertinti. Pasitelkę įvairių sričių profesionalus ir ekspertus apžvelgsime Andriaus Kubiliaus Vyriausybės laimėjimus, svarbiausius sprendimus, vykdytų reformų rezultatus.

Esminės sveikatos apsaugos reformos ši Vyriausybė taip ir neįvykdė

Nusprendusi imtis sveikatos apsaugos reformos ši Vyriausybė iš esmės žengė tinkamu keliu, bet koją pakišo ryžto stoka bei pernelyg aritmetinis požiūris į pertvarkas.

Vos pradėjusi darbą A.Kubiliaus Vyriausybė paskelbė, kad imsis reformų sveikatos apsaugos srityje. Ši Vyriausybė buvo pirma po nepriklausomybės atkūrimo, pamėginusi iš pagrindų pajudinti skaudulių kupiną Lietuvos sveikatos apsaugos sistemą – bene brangiausiai mokesčių mokėtojams kainuojančią ir labiausiai sustabarėjusią, kuri visus šiuos metus keitėsi labai menkai ir visomis išgalėmis priešinosi bet kokiems pokyčiams. Tad vien už tai ekspertai šiai Vyriausybei rašo pliusą.

Praėjus daugiau nei trims reformos metams turime jau šiek tiek taupesnę sveikatos apsaugos sistemą – su mažiau sveikatos priežiūros įstaigų, ligoninių ir jų skyrių, modernėjančią greitąją medicinos pagalbą (GMP stočių dispečerinės tarnybos, iki šiol veikusios beveik visose savivaldybėse, dabar centralizuojamos). Kaip skelbia Sveikatos apsaugos ministerija, dėl reformos pernai sutaupyta apie pusę milijardo litų.

Tiesa, ši sistema ir toliau išlieka gremėzdiška bei stipriai išsipūtusi. Nepaisant reformos, gydytojų skaičius dešimčiai tūkstančių gyventojų Lietuvoje ne tik nesumažėjo, bet pernai netgi truputį padidėjo. Šiuo aspektu ir toliau esame greta turtingiausių ES valstybių.

Niekur nedingo ir esminiai sveikatos apsaugos sistemos skauduliai – beviltiškos eilės poliklinikose, maišatis dėl mokamų ir nemokamų paslaugų, prasta gydymo kokybė ar įsisenėjusi korupcija.

Norai buvo geri, tik blogai įgyvendinti

Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertės Rūtos Vainienės vertinimu, pradėjus sveikatos apsaugos reformą šios Vyriausybės siekiai buvo geri, bet štai rezultatai, deja, nedžiugina.

LLRI ekspertai ypač kritikuoja Vyriausybę, kad ši nesumažino korupcijos, nepadarė jokios pažangos privataus draudimo srityje, neskatino privačių pirminės sveikatos priežiūros įstaigų plėtros ir neužtikrino jų bei valstybinių sveikatos priežiūros įstaigų lygiateisiškumo, be to, įvedė vaistų kainų reguliavimą. Šis žingsnis vertinamas kaip smūgis smulkiajam verslui ir itin abejotina nauda vaistų pirkėjui.

Pradėtą ligoninių tinklo optimizavimą ekspertai vertina iš esmės teigiamai vien dėl to, kad pertvarkos čia buvo būtinos. Sveikatos priežiūros įstaigų sumažėjo nuo 81 iki 62, panaikinti neapkrauti skyriai, sutaupyta lėšų. Bet ir ši reformos dalis smarkiai strigo, nesugebėta įveikti kai kurių savivaldybių, turinčių sau pavaldžias ligonines, pasipriešinimo (štai, pavyzdžiui, Klaipėdos ligoninės iki šiol nesujungtos). Be to, reformą pradėjus nuo ”sauso šienavimo” per įstaigas, bet neatsižvelgus į esminius sistemos trūkumus, bematant išryškėjo visi jos skauduliai.

Viename provincijos miestelių pernai įvyko skaudi šeimos nelaimė. Senyvo amžiaus gyventojas, staiga pasijutęs labai prastai, kreipėsi į rajoninę ligoninę. Jos gydytojai nustatė diagnozę, bet gydyti neapsiėmė – po reformos nebeturėjo nei reikiamos aparatūros, nei teisės to daryti. Mikroinsulto ištiktas ligonis buvo išsiųstas į regioninę ligoninę, kurios medikų elgesys buvo pribloškiamai neprofesionalus: žmogui nustatė ne tą diagnozę, paskyrė netinkamą gydymą, o po poros savaičių jis mirė.

Belieka spėlioti, kokia būtų buvusi šios istorijos atomazga, jei pirma ligonį apžiūrėjusi rajoninė ligoninė nebūtų reformuota ir iš karto būtų suteikusi reikalingą gydymą. Kita vertus, ne vien reforma čia kalta, o veikiau pati sistema veikia prastai, nuolat išryškindama savo neprofesionalumą bei trūkumus.

Tiesa, aritmetinis požiūris į įstaigų naikinimą ir visą reformą, kuris taip būdingas visiems A.Kubiliaus Vyriausybės sprendimams, iš tiesų nutolino sveikatos apsaugos paslaugas nuo periferijos gyventojų.

Štai pernai per visą Lietuvą nuskambėjo istorija apie Prienų rajono gimdyvę, kuri, pajutusi artėjančio gimdymo skausmus, neprisikvietė greitosios medicinos pagalbos, todėl pati sėdo į automobilį ir pakeliui į ligoninę Šiauliuose buvo nubausta policijos už greičio viršijimą. Reformuojant rajoninę ligoninę buvo uždaryti chirurgijos, akušerijos ir gimdymo bei reanimacijos skyriai, todėl padaugėjo ligonių pervežimų ir išsikviesti greitąją pagalbą tapo sudėtinga. Rajonų greitosios medicinos pagalbos darbuotojų teigimu, dėl to, kad išsikviestų medikų dabar tenka laukti ilgokai, o ir kelionė į ligoninę netrumpa, moterims kur kas dažniau tenka gimdyti tiesiog medikų automobilyje.

Seimo Sveikatos reikalų komiteto narė Dangutė Mikutienė šiuos ir kitus pavyzdžius laiko aiškiu sveikatos apsaugos reformos žlugimo įrodymu. ”Vaikams trūksta vaistų, gimdyvės miršta, paslauga atitolo, gydytojai emigruoja. Pozityviai vertinti dabartinės sveikatos apsaugos sistemos aš negaliu, – sakė D.Mikutienė. – Tai buldozerinė reforma, nes pirmiausia buvo atlikti struktūriniai pakeitimai, o ne sisteminiai sprendimai. Nebuvo vertintas nei žmonių sergamumas ar mirštamumas, nei pacientų srautai, nei sistemos kokybė, o klaidų vis daugėja. Viskas daroma atvirkščiai.”

Poliklinikų pertvarkai pritrūko drąsos

Naujosios Akmenės ligoninės direktoriaus Tomo Skučo nuomone, nelogiška  tai, kad tarp rajoninės ligoninės greitosios pagalbos medikų  nebėra nė vieno gydytojo. Tai irgi medicinos reformos pasekmė. ”Greitosios pagalbos ekipažą su gydytoju galima išsikviesti iš Šiaulių, tačiau jie įsipareigoja atvykti per valandą. Tai ką daryti ištikus infarktui, insultui, kai reikalinga itin skubi pagalba? Mano draugas prieš kelerius metus mirė nuo infarkto vien todėl, kad neatvyko kvalifikuota greitosios pagalbos brigada”, – apie skaudžią asmeninę netektį pasakojo ligoninės vadovas T.Skučas.

Pasak jo, reformos reikėjo, nes, tarkime, kokybiškai atlikti kai kurias chirurgines operacijas rajoninės ligoninės iš tikro nebuvo pajėgios, bet kai kurie sprendimai vis dėlto nebuvo pamatuoti. Čia T.Skučas paminėjo ne tik greitąją pagalbą, bet ir nurėžtas smulkias dienos chirurgijos operacijas: jam atrodo absurdiška, kad dėl nedidelio auglio pašalinimo pacientui dabar reikia trenktis į kitą ligoninę.  ”Dėl kiekvienos smulkmenos pacientui dabar reikia važiuoti po penkiasdešimt kilometrų iki Mažeikių ar Šiaulių. Kad ir kaip ten būtų, gydymas nuo žmonių nutolo”, – apibendrino Naujosios Akmenės ligoninės vadovas.

Apie tai kalba ir kitų rajoninių ligoninių vadovai. Lietuvos ligoninių asociacijos vadovas, Anykščių rajono savivaldybės ligoninės vyriausiasis gydytojas Dalis Vaiginas teigia, kad centralizuojant medicinos paslaugas nukentės didžioji dalis periferijos gyventojų, bet ilgainiui tai pasijus ir didmiesčiuose, nes kintant pacientų srautams ten eilės neišvengiamai pailgės. ”Jau dabar rajonų ligoninėse lovų yra du su puse karto, o gydytojų – tris su puse karto mažiau, skaičiuojant dešimčiai tūkstančių gyventojų, nei miestuose, – skaičius pateikia D.Vaiginas. - Vadovaujantis verslo standartais, įmonė negali dirbti nuostolingai, bet nemanau, kad juos galima aklai taikyti ir sveikatos apsaugai.

“Beje, Anykščių rajono savivaldybė yra viena tų, kurios nepanoro paklusti visiems reformuotojų užmojams: nors valstybė rajono ligoninei nutraukė akušerijos paslaugų finansavimą privalomojo sveikatos draudimo lėšomis, gimdyvės (apie šimtas per metus) čia ir toliau priimamos už savivaldybės lėšas. Sveikatos apsaugos reformos tėvu vadinamą Liberalų ir centro sąjungos pirmininką Algį Čapliką tai stebina, esą Anykščių rajono savivaldybė ir taip klimpsta skolose: ”Būtų pigiau nupirkti malūnsparnį ir skraidinti gimdyves į Vilnių.”

Gyventojų skundus, kad nepatogu važiuoti iki ligoninės po 40–50 km, ne kartą teko girdėti ir Kelmės ligoninės direktoriui Rimtautui Kavaliauskui. ”Iš tiesų tai problema, bet kyla klausimas, ar tokį platų ligoninių tinklą mūsų valstybė  pajėgi išlaikyti”, – svarstė jis. Buvusiam sveikatos apsaugos ministrui A.Čaplikui bei daugeliui ekspertų abejonių nekyla: tiek, kiek dabar turime ligoninių ir gydytojų, tikrai nesame pajėgūs turėti. Todėl naujoji Vyriausybė reformą privalės tęsti. A.Čaplikui belieka apgailestauti, kad radikalesnei reformai pritrūko politikų palaikymo, nepavyko įveikti ir kai kurių savivaldybių bei ligoninių vyriausiųjų gydytojų pasipriešinimo, neužteko drąsos bei ryžto pajudinti ir pirminę sveikatos priežiūros grandį – eilėse skęstančių poliklinikų.

Taigi esminė sveikatos apsaugos reforma dar neįvyko – tai tik pirmi pokyčių daigai.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto specialiosios ekspertės Rūtos Vainienės reformos vertinimas

Sveikatos apsaugos reformos laimėjimai:

Jų kaip ir nėra. Reformos 3R (gydymo įstaigų suskirstymo į respublikines, regionines ir rajonines bei etatų mažinimo) idėja yra gera, tačiau kelias pasirinktas administracinis.

Sveikatos apsaugos reformos ”šūviai pro šalį”:

Įvestas vaistų antkainių reguliavimas. Tai blogiausias sprendimas sveikatos politikos srityje. Kainų reguliavimas kainas ne mažina, o didina, be to, griauna verslą, ypač – smulkųjį;

Neišnaikinta korupcija (nelegalizuotos priemokos);

Privalomai įdiegti ekranai vaistinėse (esą perkamo vaisto analogų kainoms, priemokų dydžiams rodyti), kurie tik padidino vaistų pardavimo sąnaudas.

Lentelės

Valstybės biudžeto lėšos sveikatos apsaugai (mlrd. Lt)

2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012

2,4 2,8 3,6 4,5 5,3 5 4,8 4,6 4,4

Sveikatos priežiūros išlaidos vienam gyventojui (Lt)

2004 1040

2005 1237

2006 1519

2007 1829

2008 2202

2009 2075

2010 2030

Šaltinis: Statistikos departamentas, Lietuvos sveikatos informacijos centras, Finansų ministerija