Į mūsų savaitraščio klausimus atsako ministras pirmininkas Andrius Kubilius.

VEIDAS: Jūsų vertinimu, kodėl Lietuva 2008-aisiais pateko į tokią sunkią krizę?
A.K.: Yra dvi priežastys. Viena – globali krizė, kilusi po to, kai žlugus “Lehman Brothers” tarptautines finansų rinkas nusiaubė cunamis. Antra – Baltijos šalių ekonomika dar iki pasaulinės krizės buvo akivaizdžiai perkaitusi: burbulai nekilnojamojo turto rinkoje, kuriuos lėmė Baltijos jūros regione veikusių bankų labai lengvas požiūris į kreditų dalijimą. Tų dviejų priežasčių derinys ir smogė. Net jeigu nebūtų buvę pasaulinės krizės, Baltijos šalių ekonomikos vis tiek būtų aušusios. Bet kai prisidėjo pasaulinė krizė, tai bankai labai staigiai nutraukė kreditavimą, o tai ir lėmė staigų ekonomikos susitraukimą, 2009-aisiais siekusį net 19 proc. BVP.
VEIDAS: Ar Lietuva jau pergyveno krizę, ar mes dar tebegyvename veikiami krizės, kuri tiesiog stabilizavosi?
A.K.: Kaip sako Ingrida Šimonytė, Lietuvoje vienu metu vyksta trys krizės: ekonomikos, finansų ir mąstymo. Ekonomikos ir finansų krizės kilo, nes tuometė Baltijos šalių, ir ypač Lietuvos, valdžia netinkamai mąstė apie šalies finansus. Matomas ryškus skirtumas, palyginti su Estija, kurioje ekonomikos krizė buvo tokia pat gili kaip Lietuvoje, finansų krizė – tokia pati, bet iš krizės estai išeina būdami euro zonos nariai. Tuo tarpu Lietuva tik svajoja, kad galbūt 2014-aisiais bus euro zonoje. Skirtumas tas, kad Estija visą laiką turėjo subalansuotą, perteklinį valstybės biudžetą, turėjo pinigų rezervų, tad iš krizės išeina lengviau.
Grįžkime prie Lietuvos. Mąstymo pokyčius sunku įvertinti, bet manau, kad ši krizė mus visus pamokė, jog išlaidauti ir gyventi ne pagal pajamas negalima. Kalbant apie ekonomikos krizę galima sakyti, kad blogiausi laikai jau praeityje. BVP smukimas, didžiausias – 15 proc. – buvęs 2010-ųjų pradžioje, baigėsi. Šiemet BVP augimas siekia 6 proc. ir gali būti didžiausias visoje ES. O dėl Lietuvos finansų vis dar turime nemažų problemų – biudžeto deficitas tebėra didelis, kalbėti, kad valstybės finansų krizė baigėsi ir jau galime išlaidauti, nėra jokių galimybių.
Štai šitai ir reikia suprasti – mes galime vienu metu kalbėti apie ekonomikos atsigavimą, bet negalime kalbėti apie gerą valstybės finansų padėtį. Juo labiau negalime kalbėti apie žmonių kasdienybės pagerėjimą, kurį lemia atlyginimas, pensijos, darbo vietos. Čia atsigavimas ateis vėliau.
VEIDAS: Vėliau – tai kada?
A.K.: Prognozių esama įvairių, bet manau, kad 2012-aisiais matysime smarkiai sumažėjusį nedarbą. Tai – vadovėliniai ekonomikos dalykai. Po smarkios krizės tokios atviros ekonomikos šalyse, kaip Lietuva, pirma atsigauna eksportas. Tai jau turime, šiuo metu jo lygis geriausias per visą dvidešimtmetį – augimas, palyginti su pernai, siekia 50 proc. Vėliau atsigauna vidaus vartojimas – tokių požymių jau matome, mažmeninėje rinkoje didėja pardavimas. Labai sparčiai atsigauna ir žmonių ekonominiai lūkesčiai. Prognozuojame, kad šių metų pabaigoje ekonominių lūkesčių rodikliai pasieks 2007–2008 m. lygį. Tai reiškia, kad netrukus prasidės atsigauti ir vidaus vartojimas.
Kadangi net 60 proc. Lietuvos BVP priklauso nuo eksporto, kurio 70 proc. eina į ES rinkas, toliau jau reikės “melstis” už tinkamą Graikijos ir Portugalijos problemų sprendimą. Jeigu jokios antrosios krizės bangos nebus, tuomet Lietuvos perspektyvos labai neblogos netgi 2012-aisiais.
VEIDAS: Visa bėda, kad apie tą antrąją krizės bangą kalbama vis garsiau, įkandin Graikijos dega Portugalijos finansai.
A.K.: Žinau, ten reitingų agentūros rašinėja.
VEIDAS: Agentūros duoda objektyvų vertinimą, kuris, žinia, gali nepatikti politikams, bet reitingai skirti investuotojams. Litas pririštas prie euro, o jeigu euras žlunga – kas tuomet? Vyriausybė juk turi turėti bent jau teorinį planą, ką daryti, jeigu ims byrėti euro zona.
A.K.: ES išgyvena ne pirmą krizę, ir kažin ar praeityje nerastume šių dienų analogų. Europa tiesiog gyvena nuo vienos krizės iki kitos. Ir iš kiekvienos krizės išeina vis labiau susitelkusi ir turėdama naujų idėjų. Palyginkime 1957 m. Romos sutartį su 2010 m. Lisabonos sutartimi ir pamatysime, koks kelias nueitas.
Žinoma, dabartinė krizė sudėtinga, svarstymų yra visokių. Plano esmė – padėti Graikijai ir Portugalijai atlaikyti šį momentą, priverčiant joms skolinusius bankus savanoriškai perrašyti sutartis ir nukelti skolų padengimo terminus. Prancūzai pavyzdį jau parodė. Šis planas remiasi tuo, kad Graikijos ir Portugalijos ekonomika (lygiai kaip ir Lietuvos ekonomika) po susitraukimo, ateisiančio pritaikius biudžeto konsolidavimo priemones, pradės atsigauti. Tikimasi, kad Graikija pradės kilti 2014 m. Žvelgiant iš mūsų patirties, tai atrodo gana tikroviškai.
VEIDAS: Bet jeigu kils grandininė reakcija – Graikija, Portugalija, Airija, Italija su jos 120 proc. BVP dydžio skola? Vokiečiai bando stabdyti graikų gelbėjimą vokiškais pinigais per teismą, suomiai – rinkdami į parlamentą “tikruosius suomius”. Demokratija gali tarti savo žodį ir paprasti europiečiai nuspręs: tinginiams pinigų neduosime!
A.K.: Tokių prognozių nevertinsiu. Žinoma, galima žiūrėti pesimistiškai: neatlaikys, bankrutuos, išsibėgios. Ką reiškia tam pasiruošti? Jeigu taip atsitiktų, vadinasi, tarptautinės pinigų rinkos vėl užsidarytų. Atminkime, kad Lietuvos biudžeto deficitas šiemet yra 5 mlrd. Lt. Tuos pinigus mes turime pasiskolinti tarptautinėse rinkose. Jeigu jos užsidaro, nes dėl Graikijos ir Portugalijos vėl niekas niekam nebenori skolinti, mums tampa labai sunku finansuoti biudžeto deficitą. Tai reiškia, kad visos Vyriausybės pastangos sumažinti biudžeto išlaidas ir kitais metais turėti biudžeto minusą ne didesnį nei 3 mlrd. Lt ir yra prevencinis planas, saugant Lietuvą nuo galimų pasaulinių finansinių sunkumų.
Toks ir yra mūsų “planas B” – gyventi pagal išgales, neturėti didelio deficito, kad nereikėtų eiti į tarptautines rinkas skolintis.
Vis dėlto esu optimistas. Mano įsitikinimu, ES neišvengiamai supras, kad jos konsolidacija globalios konkurencijos sąlygomis yra neišvengiama. Nėra kito kelio konkuruojant su Kinija, Indija, Brazilija ar JAV.
VEIDAS: Grįžkime prie Lietuvos realijų: prezidentė labai taikliai pastebėjo, kad Vyriausybė turi daug pradėtų projektų – Atominės elektrinės, dujų terminalo, kurių įgyvendinimas nukeltas į tuos laikus, kai Vyriausybės sudėtis po Seimo rinkimų veikiausiai bus kitokia, nei yra dabar.
A.K: Mes tikrai teigiamai vertiname prezidentės raginimus kuo greičiau atlikti svarbiausius darbus. Priimame šią kritiką kaip gerą paramą.
Priminsiu, kad energetika, kaip strateginė kryptis, mūsų Vyriausybės buvo įvardyta atskiriant nuo Ūkio ministerijos Energetikos ministeriją. Tai yra dar iki prezidento rinkimų.
Taip pat priminsiu, kad mūsų kaimynai čekai labai konkrečius planus statyti Temelino atominę elektrinę paskelbė ir strateginio investuotojo konkursą paskelbė anksčiau nei Lietuva. Bet šiuo metu ES laiko Visagino AE projektą toliausiai pažengusiu pirmyn. Supraskime, kad tokie projektai per vieną dieną nepadaromi. Negali nuvažiuoti ir pradėti kastuvu kasti reaktoriaus duobės.
Lygiai tas pat ir dėl suskystintų dujų terminalo. Tai ne vien tik laivas, per kurį bus pumpuojamos dujos iš tankerių ir kurį nupirkti – paprasčiausia plano dalis. Tai ir ES 3-iojo energetikos paketo įgyvendinimas, Gamtinių dujų įstatymo priėmimas. Nejau pamiršome, kaip pernai kas porą savaičių visuose laikraščiuose buvo spausdinami “Gazpromo” ir E.ON skelbimai, kad jie paduos Lietuvą į tarptautinį arbitražą? Mūsų sėkmė, kad labai intensyviai dirbome su Europos Komisija ir po Manuelio Barroso susitikimo su Vladimiru Putinu vasario mėnesį daug kas pasikeitė.
Tam, kad veiktų terminalas, reikia, jog Gamtinių dujų įstatymas būtų įgyvendintas ir magistraliniai dujotiekiai realiai kontroliuojami nebe “Gazpromo”. Reikia, kad būtų nutiesti vamzdynai nuo Jurbarko iki Klaipėdos, antraip terminalas apimtų tik trečdalį Lietuvos rinkos. Reikia atlikti uosto kanalo gilinimo darbus, sutvarkyti krantinę. Visi šie darbai planuojami. Tai irgi užima laiko, nes reikia atlikti visas poveikio aplinkai studijas. Ir dar pamatysit, kiek kils diskusijų, kad terminalą statyti reikia ne šitoje, o kitoje vietoje, kad jis kažkam trukdo.
Ėmęsi tiek atominės statybos, tiek dujų terminalo, tik dabar pradedame suprasti, kiek daug per praėjusius 20 metų nebuvo padaryta.
VEIDAS: Ar galima tikėtis, jog 2012-ųjų vasaros pabaigoje ir atominės elektrinės statyba, ir dujų vamzdynų atskyrimas, ir dujų terminalo statyba bus tiek pažengę į priekį, kad politinės valdžios pokyčiai jau nebesugebės tų darbų sustabdyti?
A.K.: Turime tokį tikslą – pastūmėti darbus tiek, kad jokie politiniai procesai jiems nebeturėtų įtakos. Kad niekas neturėtų kokių iliuzijų bei vilčių ir į tas iliuzijas neinvestuotų, tikėdamasis, kad pasikeitus Seimo sudėčiai pavyks kažką sustabdyti. Turime susidėlioję labai tikrovišką kalendorių, todėl ir kalbame apie realias datas bei realius darbus.
VEIDAS: Bet ir dabartinėje valdančiojoje koalicijoje vėl prasideda apsišaudymai. Štai Seimo pirmininkė su Ekonomikos komiteto pirmininku nebesutaria.
A.K.: Nelabai apibrėžtos politinės ateities sąlygomis Vyriausybė dirba nuo 2009-ųjų rugsėjo, kai skilo Tautos prisikėlimo partija. Tačiau visos pranašystės, kad subyrėsime, sugriūsime, nesugebėsime priimti svarbių sprendimų – nepasitvirtino. Priimame ne tik su finansų krize susijusius sprendimus, kai sveikas protas sako – dėtis nėra kur, reikia mažinti išlaidas. Priimame ir sisteminius sprendimus energetikos srityje, kai reikia atsižvelgti ne tik į koalicijos partnerius, bet ir į “Gazpromą”, E.ON, investuotojus. Sprendimas dėl pensinio amžiaus vėlinimo irgi priimtas, nors opozicija bandė tuo pažaisti.
VEIDAS: Tačiau Vyriausybė net nekalba apie švietimo, sveikatos apsaugos, teisėsaugos sistemų mažinimą, apie ką jau kažkelintus metus rašo Pasaulio banko ekspertai.
A.K.: Esamomis politinėmis aplinkybėmis, neturėdami netgi aritmetinės daugumos Seime, vienu metu visose srityse reformų negalime padaryti. Kai ką paliekame vėlesniam laikui. Bet pensijų sistemoje permainos prasidėjo, ateis laikas visos socialinės paramos sistemos peržiūrai, ypač kad atsiranda gerų pavyzdžių, tarkime, Davido Camerono reformos Didžiojoje Britanijoje.