Vokietijos kanclerė A.Merkel antrus metus iš eilės ir penktą kartą istorijoje paskelbta įtakingiausia moterimi. Tą pačią dieną prasidėjo ir jos kampanija su šūkiu “Aš noriu Europos”.

Garsusis Mario Puzo romanas “Krikštatėvis” knygų lentynose nebe vienišas – bestselerio vardą galima garantuoti ir sąmokslo teorijų bei pagiežos pilnai knygai “Krikštamotė”, kurią ką tik parašė viena aršiausių Angelos Merkel kritikių – buvusi Helmuto Kohlio patarėja Gertrud Hohler. Čia gero žodžio apie A.Merkel nerasi: kanclerė vadinama arogantiška, skrupulų ir vertybių neturinčia ir vien savo kailiu besirūpinančia cinike. Tačiau vien knygos pavadinimo pasirinkimas apie šią “geležinę frau” šį tą sako.

Situacija be alternatyvų
Ne veltui žurnalas “Forbes” A.Merkel be didelių apmąstymų jau antrus metus iš eilės ir penktą kartą istorijoje skelbia įtakingiausia planetos moterimi, argumentuodamas tuo, kad ji taria lemiamą žodį sprendžiant ir Vokietijos, ir visos Europos reikalus.
Pirmuoju atveju “The Economist” ją vadina vilku tarp Vokietijos politikų ėriukų, o jos vadovavimo stilių vadina autoritariniu. Juk Vokietijos krikdemai gali iki paryčių tartis, ką daryti, pavyzdžiui, ar mažinti mokesčius nedaug uždirbantiems, bet aštuntą ryto jiems paskambina A.Merkel ir ramiu balsu praneša, kad sprendimas jau priimtas, tereikia rasti būdą apeiti parlamento opoziciją.
Europos mastu – irgi tas pats. G.Hohler savo knygoje atkreipia dėmesį, kad sprendžiant globalius klausimus A.Merkel sugeba save pateikti kaip paskutinį šiaudą, už kurio griebiamasi, kai nėra jokios kitos išeities, ir taip metų metais išlaiko savo Europos viršininkės statusą.
“Euro krizė A.Merkel yra puikus įrankis. Tarptautiniuose forumuose ji neprataria nė žodžio, versdama spėlioti, kas sukasi jos galvoje, ir tik kai kiti ES lyderiai ima panikuoti nesulaukdami kanclerės pozicijos, ji ją pristato taip, tarsi ši būtų vienintelė įmanoma galimybė”, – rašo G.Hohler. Ir priduria, kad mėgstamiausia A.Merkel situacija yra neapibrėžtumas ir nežinia, o esant tokiai situacijai jos dažniausiai vartojama frazė neatsitiktinai yra jos pačios sugalvotas angliškas naujadaras “alternativeless” – “be alternatyvų”.

Sprendimai – spalį
“Krikštamotę” literatūriniu ir politologiniu požiūriu galima vertinti prieštaringai, bet G.Hohler žodžiuose tiesos tikrai yra. Jei ne Graikijos valstybės skola, kuri, banko “BNP Paribas” skaičiavimu, iki metų pabaigos pasieks 335 mlrd. eurų, A.Merkel vaidmuo Europoje nebūtų toks reikšmingas. Kadangi Vokietija yra pagrindinė Graikijos donorė, o Vokietija tikrai neatiduos tiek kraujo, kad imtų alpti, A.Merkel laikosi pozicijos daugiau šiai Pietų Europos varguolei nebenuolaidžiauti jokiais klausimais: neatidėti reformų terminų, nebenurašyti skolų ir greičiausiai nebesuteikti trečiojo paramos paketo. Ar šiuo atveju gali būti ir avis sveika, ir vilkas sotus?
Graikijos padėtis primena aklavietę, nes kreditoriams – ES ir Tarptautiniam valiutos fondui šalis yra įsipareigojusi iki 2014 m. atleisti 150 tūkst. valstybės tarnautojų, peržiūrėti minimalius atlyginimus ir supaprastinti darbuotojų atleidimo mechanizmą privačiame sektoriuje. Taip pat sumažinti pridėtinės vertės mokestį aptarnavimo srityje nuo 23 iki 13 proc. Derėtis dėl tokių sąlygų Graikija neturi galimybių – su šiomis sąlygomis ji sutiko mainais už paramą. Vienintelė galimybė – derėtis dėl termino, kurį naujoji Graikijos koalicinė vyriausybė rinkėjams yra pažadėjusi atitolinti iki 2016 m. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” Nr. 35, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.