Vokietijos kanclerė Angela Merkel per rugsėjo 22 d. vykusius rinkimus užsitikrino teisę trečią kadenciją vadovauti šalies vyriausybei. Jeigu A.Merkel išlaikys kanclerio postą iki 2017 m., tada ji taps ilgiausiai šaliai vadovavusia Europos lydere moterimi.

Angela Merkel – pirmoji moteris, išrinkta Vokietijos kanclere. Užsienio spaudoje ji dažnai pavadinama Vokietijos geležine ledi (pačiai A.Merkel šis titulas nepatinka ir ji nuolat bando jį nuneigti), na, o gimtojoje Vokietijoje ji vertinama daug meiliau ir vadinama “Mutti” – mamyte.
Praėjusios savaitės federaliniuose rinkimuose trečią kadenciją Vokietijos kanclerio poste svariai užsitikrinusi politikė 2013 m. žurnalo „Forbes“ sudarytame įtakingiausių pasaulio lyderių sąraše užėmė antrą vietą po JAV prezidento Baracko Obamos ir trečius metus iš eilės yra įtakingiausių moterų sąrašo viršūnėje.
Vokietijos piliečių gerbiama, tačiau Europoje dėl griežtos taupymo politikos nemažos dalies nekenčiama: daugelį domina, koks receptas padėjo A.Merkel tapti galingiausios Europos ekonomikos lydere. Todėl šiame straipsnyje pabandysime nutapyti įtakingiausios pasaulio moters portretą.

Gyvenimas socialistinėje Rytų Vokietijoje

Angela Dorothea Kasner 1954 m. liepos 17 d. gimė Hamburge, liuteronų dvasininko ir anglų kalbos mokytojos šeimoje. Tačiau tėvo pašaukimas lėmė tai, kad būsimos politikės šeimai teko persikelti į Rytus, todėl ji užaugo kaimiškoje aplinkoje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Tėvai jai buvo dideli autoritetai: tėvas Horstas Kasneris išmokė dukrą argumentavimo aiškumo ir logikos pagrindų, o motina – emocinės šilumos. Šias išugdytas savybes A.Merkel vėliau daugybę kartų panaudojo politikoje.
Vaikystės idealu jai tapo Nobelio premijos laureatė fizikos ir chemijos srityse Marie Curie, todėl A.Merkel pasirinko būtent šį kelią: ji studijavo fiziką Leipcigo universitete, o 1978 m. įgijusi daktaro laipsnį pradėjo dirbti Fizikinės chemijos mokslų institute.
Nuo pat jaunystės A.Merkel buvo gabi ir aktyvi. Stefano Korneliuso parašyta biografija apie šią politikę atskleidžia nemažai įdomių ankstyvojo jos gyvenimo aspektų. Kai griuvo Berlyno siena, A.Merkel buvo 35-eri, todėl, pasak S.Korneliuso, „Merkel paslaptis įsišaknijusi griuvusioje Rytų Vokietijos valstybėje“. Nors ir suvokdama Sovietų Sąjungą kaip totalitarinį režimą, A.Merkel buvo „entuziastinga rusų kalbos ir kultūros mėgėja“. Mokykloje ji buvo išrinkta trečia geriausia rusų kabos studente visoje Rytų Vokietijoje.
Tačiau kita, “Bloomberg” naujienų redaktorių Alano Crawfordo ir Tony Czuczkos parašyta biografinė knyga atskleidžia, kad įkvėpimo A.Merkel ieškojo už Rytų Vokietijos ribų: „Keturiolikos metų ji slėpdavosi mokyklos tualete ir klausydavosi naujienų apie Vakarų Vokietijos prezidento rinkimus.“ Kol jos bendraamžiai klausėsi maištingos roko muzikos, ji maištavo klausydamasi 1969 m. į prezidento postą įžengiančio Gustavo Heinemanno kalbos – taip, autorių teigimu, A.Merkel bandė išlaikyti ryšį su Vakarais.
Siekdama gyventi savarankiškai, 1973 m. baigusi mokyklą Angela išsikraustė iš tėvų namų ir išvyko studijuoti į Leipcigą, 270 km į pietus. Ten studijuodama ir laisvu metu dirbdama barmene, A.Merkel susipažino su bendramoksliu Ulrichu Merkeliu, su kuriuo susituokė 1977 m. Tačiau šeiminis gyvenimas ilgai netruko – 1981 m. pajutusi, kad santuoka byra, ji ėmėsi iniciatyvos viską baigti. „Vieną dieną ji susikrovė daiktus ir išsikraustė. Ji pati taip nusprendė ir buvo nebeperkalbama, – prisimena U.Merkelis. – Ji pasiėmė skalbimo mašiną, man liko baldai.“
Vis dėlto pirmojo vyro pavardę A.Merkel pasiliko net ir susituokusi antrąkart. Su antruoju, dabartiniu savo vyru chemijos profesoriumi Joachimu Saueriu jie susipažino tais pačiais 1981-aisias, po metų tapo pora, bet susituokė tik 1998-aisiais.

Berlyno sienos griūtis atvėrė kelią į politiką

Studijų metais bandyta verbuoti slaptosios policijos, vidaus ir užsienio žvalgybos bei kontržvalgybos funkcijas atlikusios “Stasi”, A.Merkel tarė griežtą „ne“, teigdama, kad ji nebūsianti gera šnipė, nes negalinti nulaikyti liežuvio už dantų. Bet koks dalyvavimas “Stasi” veikloje būtų sunaikinęs jos politinės karjeros galimybę suvienytoje Vokietijoje. Tai suvokdama, A.Merkel su didele gėda prieš pat 1990-ųjų rinkimus pasitraukė iš Rytų Vokietijos opozicinio judėjimo „Demokratinis prabudimas“, sužinojusi, kad jos lyderis Wolfgangas Schnuras yra buvęs slaptųjų tarnybų informatorius.
Visi šie veiksniai suformavo būsimos kanclerės pasaulėžiūrą, ir devintojo dešimtojo praėjusio amžiaus dešimtmečių sandūroje prasidėję permainų vėjai A.Merkel nubloškė į politiką.
Kai SSRS lyderis Michailas Gorbačiovas leido įvykiams tekėti sava vaga, Sovietų Sąjungos griūtis tapo nebeišvengiama. Po trijų savaičių nuo Berlyno sienos griūties Vakarų Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis paskelbė dešimties punktų Vokietijos suvienijimo bei rinkos ekonomikos Rytų Vokietijoje sukūrimo programą.
Į didžiąją politiką A.Merkel įžengė 1990 m., kai po kovo mėnesį vykusių rinkimų Rytų Vokietijos premjeru tapęs Lotharas de Maiziere pakvietė ją tapti jo spaudos atstovo pavaduotoja. Toliau viskas ėjo lyg per sviestą: A.Merkel buvo išrinkta į suvienytos Vokietijos parlamentą ir tais pačiais metais tapo moterų ir jaunimo reikalų ministre, 1994 m. – aplinkosaugos ir branduolinės saugos ministre. O 2000 m. ji pakeitė patį CDU partijos lyderį Helmutą Kohlį ir 2005 m. nurungė socialdemokratų kanclerį Gerhardą Shroederį. Tada ir prasidėjo Vokietijos geležinės ledi era.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-40-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.