Pasirodžius pirmiems gležniems ekonomikos atsigavimo ženklams valdantieji svarsto galimybę kitąmet nedidinant mokesčių ne tik atkurti pensijas, buvusias iki krizės, bet ir kelti atlyginimus dirbantiesiems valstybės tarnyboje bei viešajame sektoriuje. Taip valdančioji koalicija stengiasi neatsilikti nuo prezidentės Dalios Grybauskaitės, pranešusios apie optimistinį šių metų Lietuvos BVP augimą ir ketinimus atkurti pensijas. Nors šalies Konstitucija tokių galių šalies vadovui nenumato, taip veikdama prezidentė bando išlaikyti Lietuvos politinio gyvenimo kontrolės iniciatyvą savo rankose ir suteikti Lietuvos politikai tam tikrą pozityvų pagreitį. Iniciatyvą pamažu prarandanti Andriaus Kubiliaus Vyriausybė dar tebegyvena narcisizmo laikotarpį, kuris pasireiškia savo veiksmų sunkmečio laikotarpiu tobulumo propagavimu.

Vis dėlto ar yra rimto pagrindo pradėti kurstyti pensininkų ir viešojo sektoriaus darbuotojų lūkesčius, kad gyvenimas netrukus pagerės ir bus galima grįžti į burbulinės ekonomikos laikų lygį?

Politikai, priimdami sprendimus, susijusius su viešaisiais finansais, turėtų tikrinti jų realumą, žvelgiant bent per dvi prizmes. Viena jų – didžiausia XXI a. Lietuvos valstybės tragedija, masinė darbingų, darbščių ir energingų piliečių emigracija, o kita – per dvejus sunkmečio metus 20 mlrd. Lt padidėjusi valstybės skola. Kitaip tariant, sunkmetis pragyventas sparčiai iš šalies bėgant piliečiams ir sąskaitas apmokant skolintais pinigais.

Politikams nereikėtų jaustis sukaustytiems Konstitucinio Teismo doktrinos, kuri įtvirtino pensiją kaip nuosavybę, dėl sukurtų teisėtų lūkesčių. Derėtų pasistengti naujos sudėties Konstituciniam Teismui suteikti galimybę peržiūrėti pensijų mažinimo ar didinimo ekonominio sunkmečio laikotarpiu doktriną. Valstybės skolos dydis ir emigracija pakankamai aiškiai nušvietė Lietuvos finansinę perspektyvą, ir tiek pensijų nuosavybė, tiek viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai dabar jau matomi visai kitoje šviesoje nei prieš dvejus metus.

Didžiausią nerimą visuomenei turėtų kelti tai, kad valdantieji politikai neatmeta galimybės svarstyti tokius sunkmečio ankstyvo “pabaigimo” planus, net jei tam reikės papildomai skolintis. “Valstybė visada skolinosi, skolinasi ir skolinsis, bet konkrečius skaičius turi pateikti Finansų ministerija. Po dviejų trijų savaičių ministerija turės 2012 m. prognozę”, – teigia valdančiųjų atstovas Algis Čaplikas.

Be realistinės Lietuvos finansinės perspektyvos plano iki 2020 m. mūsų politikai neturėtų pradėti švęsti ir stengtis dirbtinai grąžinti šalies finansinį gyvenimą į ekonominio burbulo metus. O svarstant apie sunkmečio pabaigą reikia rimčiau svarstyti, koks viešojo sektoriaus dydis atitiks nuolat mažėjantį mokesčių mokėtojų skaičių bent dešimties metų perspektyvoje. Jei to politikai nepadarys, tai gali atvesti valstybę į finansinę katastrofą, pasaulį ištikus naujai ekonominei krizei.

Sunkmetį pragyvenus energingai auginant valstybės skolą nereikėtų pamiršti, kad netesėtas svarbiausias A.Kubiliaus Vyriausybės pažadas – optimizuoti ir efektyvinti viešąjį sektorių.