Maistologija. Kalbos valytojai juos vadina didžkukuliais. Karmėlavos vaikinai – „cepais“ arba „cepakais“. Šiaip valgytojai – cepelinais. Kad ir kaip juos pavadinsime, pilkieji braunasi į sceną. Į pasaulinę „Expo 2015“ gastronomijos sceną Milane.

Jeigu kažkas prieš porą metų būtų pasakęs, kad Lietuvos gastronomijai pasaulinėje parodoje atstovaus „Bernelių užeiga“, kugelis, vėdarai ir jie – „cepakai“, ne visi būtų patikėję. Ne „Stikliai“, ne „Ida Basar“, ne „Narutis“, ne plejada naujųjų Lietuvos virtuvės talentų, o „Bernelių užeiga“. Bulvinė sensacija įvyko. Pamenate, ką sakė barzdotas vokiečių filosofas Ludwigas Feuerbachas: „Der Mensch ist was er isst“? Žmogus yra tai, ką jis valgo. Mes identifikuojamės su pilkaisiais iš c raidės. Tai ir bus mūsų gastronominė žinia Milano miestui ir „Expo 2015“ pasauliui.

Gerai tai ar blogai? Labai gerai. Ir tuo pat metu – labai blogai. Labai gerai, kad pagaliau pripažinome: cepelinai, kugelis ir kita sunkioji bulvinė artilerija yra mūsų esminė virtuvė. Kad ilgos ir nusibodusios diskusijos apie nelabai lietuvišką lietuviškiausių patiekalų prigimtį pagaliau baigtos. „Cepakai“ važiuos į „Expo 2015“ ir atstovaus Lietuvos gastronomijos pasiekimams. Taškas. Labai gerai, kad nebijome parodyti tikrosios savo prigimties, požiūrio į maistą ir jo realaus skonio.

Nelabai gerai, kad ant Milano podiumo lips valgyklų maistas. Netgi jei visos tos bulvinės lietuvybės bus ne šildomos mikrobangėse, o tarkuojamos vietoje – „Expo“ lankytojų akivaizdoje tai bus proletarų, o ne bajorų maistas. Išvada: į karalienės Bonos Sforcos, kuri prieš penkis šimtmečius mus išmokė valgyti salotas, daržoves ir lazankes, į jos didenybės namus vežti pilkuosius iš c raidės yra drąsus sumanymas.

Dar blogiau tai, kad Lietuvai atstovaus ne vardai, ne asmenybės, o restoranų tinklas. Pasidairykime į „Bernelių užeigos“ internetinę vitriną. „Maistas į namus“, „Dienos pietūs“, „Vaikams“, „Turistams“ ir kiti pelningai maitinančio tinklo ingredientai.  Tinklinė gastronomija pas mus išplėtota stipriai. Tai, matyt, bus kita svarbi žinia pasaulinei „Expo“ parodai. „Forto dvaras“, „Delano“, „Čili“ ir kiti lietuvių skrandžiams adaptuoti makdonaldai žavi iš Baltarusijos atvykusius svečius, stebina ir automobilių pirkėjus iš Kazachijos. Tinkliniuose restoranuose daugiau ar mažiau apie viską pagalvota, įskaitant firminį „Heinz“ arba Suslavičiaus kečupą. Ar mūsų skrandžiams įprasta rinkodara nustebins Milaną? Pamatysime.

Labai gerai, kad „Bernelių užeiga“ kuklinasi. Nors gal ir ne visai. Nesigiria virėjais asmenybėmis, ir tiek. Nieko apie juos nekalba. Nors šiaip restoranuose įprasta, kad virtuvės šefas išeina nusilenkti gerbėjams, pabendrauti, pasiginčyti su kritikais, išdėstyti savo gastronominę filosofiją. Pastarąjį sykį gyvai su „Bernelių“ filosofija susidūriau važiuodamas į pajūrį. Išsukau iš kelio ties Kaunu, Šilainiuose. Nutriušusių daugiaaukščių fone išnyranti ~à la~ kaimo gryčia atrodo kaip dinozauras iš „Jurassic Park“. Sunku suvokti, kas čia yra svetimkūnis: kaimo gryčia ar daugiaaukščiai?  Klausimas svarbus iš esmės, nes Milane bus kažkas panašaus. Bus „Balansas“. Tai toks labai šiuolaikiškas lietuviškos architektūros projektas, kuris laimėjo „Expo 2015“ paviljono konkursą. Beje, tas konkursas buvo absoliučiai viešas, ir aš vertinimo komisijoje balsavau prieš „Balansą“. Ne todėl, kad jis man labai nepatiktų.  Tiesiog rūpėjo, ar bus minimalus balansas tarp formos ir turinio. Turinys, kaip žinome, – „Bernelių užeigos“ valgiaraščiuose. Ir „cepakus“ dabar teks kažkaip derinti prie „Balanso“.

Šilainių „Bernelių užeigoje“ tąsyk pavalgiau ir pajutau nenusakomą tautinio kičo prieskonį. Visur – lėkštėje, interjere, eksterjere. Ar buvo skanu? Ar bulvės buvo šviežiai tarkuotos? Ar iš Lietuvos ūkininkų pirktos? Tiek jau to, neaprašinėsiu valgyto maisto skonio. Jis buvo toks, kad kažkaip visai ir nesinorėjo domėtis kulinarinio paveldo ženklais, kurių savo kolekcijoje šis restoranų tinklas turi net 43. Turi, bet nerodo. Permečiau internete visą meniu, bet nė prie vieno patiekalo nebuvo to mistinio ženklo, atveriančio kelią į „Expo 2015“.

Gal Krašto apsaugos ministerijoje arba Londone įsikūrę „Berneliai“ yra kitokie? Gal ten įsikūrusi pirmoji tinklo linija yra slaptas kulinarinis ~haute couture~, o Šilainiai adaptuoti Šilainiams, vestuvėms, krepšinio žiūrėjimui? Galbūt.

Labai blogai, kai yra daugybė tokių „galbūt“. Galbūt reikėjo skelbti tokį patį viešą restoranų konkursą, koks buvo skelbiamas dėl paviljono projekto? O gal reikėjo patikėti turinį Lietuvos restoranų asociacijai, nes juk forma buvo patikėta Architektų sąjungai? Gal vertėjo suteikti galimybę valgytojams balsuoti interneto portaluose už „Bernelius“, „Forto dvarą“, „Stiklius“, „Monte Pacis“, „Druskos namus“, „Uoksą“ ir visus kitus šiek tiek išsiskiriančius Lietuvos gastronomijos panoramoje? Arba pasitarti su kulinarijos „blogeriais“, kuriems ne tas pats, ką apie Lietuvą manys „Expo 2015“ lankytojai. Gal. Gal. Gal…

Portalas ~15min.lt~ išsiaiškino, kad pergalę ir bilietą į Milaną „Bernelių užeigai“ pelnė garsieji kulinarinio fondo sertifikatai. Labai labai gerai. Norėčiau, kad fondas nuvažiuotų į Šilainių pseudokaimą ir paieškotų tų sertifikatų virtuvėje. O paskui viešai paskelbtų: „Kaukazietiško šašlyko, graikiškų salotų, kečupo ir mikrobangų krosnelės tėviškės meilę skelbiančiame restorane neradome.“

Ir dar norėčiau sužinoti, kas yra tasai įtakingas „Bernelių užeigos“ draugas – Lietuvos kulinarinio paveldo fondas? Kas jį įkūrė, kas jam vadovauja, kas suteikė įgaliojimus teikti sertifikatus? Kas tą fondą išlaiko? Ir kiek tai kainuoja? Pasižvalgius po fondo tinklalapį bus aišku tik tiek, kad tai – labai paslaptinga (viešoji) įstaiga: „Fondas supažindina visuomenę su Lietuvos kulinarijos paveldu, jo ypatumais ir galimybėmis, moko visuomenę vertinti tradicinį maistą, skatina vartotojų pasitikėjimą vietinės kilmės maisto produktais.“ Kaip tas visuomenės supažindinimas vyksta, kokiose erdvėse, kokiomis savaitės dienomis – nė žodžio. Paskutinio įrašo (apie fondo misiją) data – 2009 m. lapkričio 16 d. Gal tai visai ne fondas, o kulinarinė masonų ložė?

Visiškai blogai, kad niekas iš esmės Lietuvoje nediskutavo, kokią virtuvę apskritai derėtų pateikti pasaulinei „Expo 2015“ parodai. Tą, kurią propaguoja pusiau anoniminis fondas? Ar tą, kuri pateikiama portalų ir žurnalų puslapiuose? O gal molekulinę? Arba – istorinę bajoriškąją? Galiausiai, jeigu jau „Bernelių užeiga“ laimėjo atranką į prestižinį, šalį reprezentuojantį renginį, kuris truks ne tris dienas ir netgi ne savaitę, o pusę metų, tai kodėl nepasigiria? Kodėl nepateikia šalies gurmanų teismui savo gastronominės koncepcijos, pasaulinės parodos valgiaraščio su cepelinais arba be jų?

O galėjo viskas būti kitaip. Vakarietiškai. Kažkas panašaus į tai, kas prieš keletą dienų įvyko Romoje. Italijos žemės ūkio politikos ministras į savo kabinetą pasikvietė 25 įtakingiausius šalies virėjus, someljė, restoranų kritikus. Oficiali šio susitikimo tema – Italijos virtuvės įtaka pasaulyje. Žinoma, kalbėta ir apie „Expo“ parodą. Ministras norėjo išgirsti virtuvės šefų nuomonę. Jie ten tarpusavyje susiginčijo, susipliekė, bet ministras sakė, kad būtent to ir reikėjo. Jis – vyriausybės žmogus – norėjo susidaryti vaizdą, kuo gyvena restoranų žmonės, kokie virtuvės kūrėjų lūkesčiai. Na, ne todėl, kad ministras yra užkietėjęs gurmė, nors gal toks ir yra. Jam rūpėjo šalies įvaizdžio ir strateginės įtakos svertai. Nes nacionalinė virtuvė ir restoranai, valgiaraščiai ir patiekalai, garsūs šefai ir garsūs gamintojai – tai ne tik snobų plepalai, „blogerių“ rašliava. Tai nacionalinės politikos dalis.

Jeigu dėl jos „Expo“ išvakarėse nerimauja Italijos žemės ūkio politikos ministras, gal ir pas mus toks nerimaujantis valstybininkas atsiras? Gal.

Tiesa, žmonės kalba, kad kai kuriems mūsų ministrams nereikia niekur toli eiti ar kviestis į kabinetą, nes „Bernelių užeiga“ – po ranka. Sertifikuoti pilkieji iš c raidės – čia pat.