Rugpjūčio mėnesį Lietuvos knygynuose pasirodys knyga, kuriai gresia gan greitai atsidurti perkamiausių dešimtuke. Tai Algirdo Kaušpėdo autobiografija “Antiška”. Iš “Veide” pateikiamų ištraukų turėtumėte suprasti, ar tai jums skirta knyga.

“Knyga, kurią maloningasai skaitytojas laiko rankose, yra sykiu giesmynas ir frontmeno autobiografijos bandymas. Sunku patikėti, kad ligi šiol neturėjome nei vieno, nei kito. Dabar turime ir galime palyginti mitologijas. Arba paprasčiau – porai valandų atsidurti frontmeno kailyje. Skaitant dainų tekstus neišvengiamai teks rypauti ir ūbauti, dar daugiau – prisiminti įvairias savo viešojo ir privataus gyvenimo aplinkybes, kuriomis mus tos dainos pirmą (bet, tikiuosi, tikrai ne paskutinį!) kartą ištiko. Prisiminti, kaip buvai ištiktas „Anties“! Kaip norom nenorom tapdavai „anti“. Kaip kartu ėjai laisvės ieškojimo, o vėliau – išbandymo laisve keliu. Tas trajektorijas Algirdas Kaušpėdas knygoje brėžia ne apsimesdamas stipresniu už save, o parodydamas dvejonių foną ir formatą, pabrėždamas laiko ir likimo nesutapimą: pirmojo būta stebuklingai palankaus, antrojo – skausmingai nevienareikšmio”, – komentuoja eseistas Rolandas Rastauskas.

* * *
Klasėj mane kalbina
Klasėj mane kalbina…
Klasėj mane kalbina…
Klasėj mane kalbina: „Būk artistas.“
Mokytoja kalbina: „Būk artistas.“
Ko?.. Kaži ko…
Aktorių gatvėje visi pažįsta,
Aktoriaus šypsena maloniai tviska.
Ko?.. Kaži ko…
Reiks kas dieną kalbėt pagal tekstą,
Reiks kas vakarą graudžiai graudžiai verkti.
Ko?.. Kaži ko…
Klasėj mane kalbina: „Būk artistas.“
Mokytoja kalbina: „Būk artistas.“
Ko?.. Kaži ko…
Aktorių scenoje vertina, neklysta,
Tribūna gėlėmis tučtuojau pražysta.
Ko?.. Kaži ko…
Nieko nebeliks už svetimo teksto,
Nieko nebereiks po viešo spektaklio.
Ko?.. Kaži ko…

Tekstas gimė 1985 metų vasarą, rugpjūčio mėnesį. Buvo mano gimtadienis. Susimąsčiau, kad nuo mažens esame auklėjami, ruošiami gyvenimo spektakliui. Esame nuolat įkalbinėjami arba aplinkybių spaudžiami prisiimti vieną arba kitą socialinį vaidmenį. Sovietinėje tikrovėje vaidinti reikėjo labai dažnai: vaidinti, kad dirbi, nors darbas neįdomus; vaidinti, kad dalyvauji susirinkime, nors nieko negirdi, nes kalbos beprasmiškos; vaidinti, kad gyveni, nors „gyvenimas neina“, anot Gintaro Patacko. „Anties“ spektakliai reiškė – vaidinti vaidinantį ir kartu išsilaisvinti iš vaidmens. Būti nuoširdžiam nors scenoje. Tai didelė prabanga ir privilegija, kai esi sovietinės kontrolės užguitas sraigtelis. Taigi, būti artistu vis dėlto ne tas pat, kas būti tik aktoriumi. Būti artistu reiškia būti menininku, puikiu aktoriumi, kuris neslepia, kad vaidina, ir nevaidina, kad gyvena.