Nors Antrasis pasaulinis karas baigėsi prieš 67 metus, jis ir šiandien tebeskendi neaiškumų šešėliuose, o atsakymus į daugelį klausimų nugalėjusios šalys akylai tebesaugo.

Vienas didžiausių Antrojo pasaulinio karo specialistų istorikas Jesus Hernandezas vis dėlto sugebėjo surinkti tikrai daug unikalios to laikmečio medžiagos ir pateikia ją knygoje “Antrasis pasaulinis karas”. Ji jau išversta į lietuvių kalbą ir ką tik pasirodė mūsų šalies knygynuose. O mes “Veide” siūlome ištrauką iš šio veikalo.

Gyvūnai – didvyriai

Nuo tada, kai kartaginiečių generolas Hanibalas, padedamas dramblių, perkirto Alpes per Antrąjį pūnų karą (219–202 metais), gyvūnai visada buvo susiję su karo fenomenu. Daugiausia žirgai ir šunys, taip pat karveliai, katės bei lokiai kartu su žmogumi dalyvavo karo riaušėse, rodė savo nepalenkiamą valią ir lojalumą. Gyvūnai, nors nebūdami karo kaltininkais, taip pat kaip ir žmonės tapo ginkluotų susidūrimų aukomis.

Šunys – šauktiniai

Įsitraukusios į Antrąjį pasaulinį karą JAV mobilizavo ne tik amerikiečių kareivius, bet į kovotojų gretas pašaukė ir šunis.

Pilietinė organizacija, pavadinta „Šunys gynybai“, paskelbė kampaniją, per kurią amerikiečių šeimos galėjo atiduoti savo naminį augintinį į kariuomenę. Šis šaukimas sulaukė neregėtos sėkmės – daugiau nei 50 000 šunų buvo atiduoti tarnauti savo šaliai.

Šunų naudojimas kariniams tikslams nebuvo naujas dalykas, bet šis šaukimas, kai piliečiai aukojo savo augintinius karinėms pajėgoms, buvo pirmasis.

Kiekvienam šuniui buvo užvesta individuali byla su jo duomenimis. Jie buvo griežtai patikrinti veterinarų – panašiai kaip kiekvienas šauktinis. Tada jie buvo dresuojami karinei tarnybai. Atsižvelgiant į kiekvieno charakterį, šunims buvo paskirtos skirtingos užduotys: saugoti telefono laidus, pernešinėti žinutes, ieškoti sprogmenų ir t.t.

1942 m. pirmą kartą šunys įėjo į Jūrų šaulių sudėtį. Jie buvo labai naudingi per karinius susidūrimus Ramiojo vandenyno salose, nes sugebėdavo surasti japonų pasalas. Vienintelis pavojus, kildavęs dėl šunų, buvo tas, kad jie misijos, reikalaujančios absoliučios tylos, metu galėjo pradėti loti. Ši problema buvo išspręsta specialia dresūra, skirta to išvengti. Kareiviai smarkiai patraukdavo apynasrį kiekvieną kartą, kai šuo išleisdavo kokį nors garsą. Pagaliau apie galimą pavojų šunys išmoko pranešti pakeldami vieną leteną arba reikiama kryptimi pasukdami nosį.

1944 m. Guamo mūšyje šunys pasižymėjo pavyzdingu elgesiu. Jie buvo naudojami skinantis kelią džiunglių kovose. Jei kuris nors japonas, tykodamas amerikiečių, būdavo pasislėpęs brūzgynuose, šunys juos iškart surasdavo. Šiai misijai buvo panaudoti 72 šunys, dobermanų ir vokiečių aviganių veislės. 25 iš jų kovose žuvo.

Atėjus taip trokštamai taikai, kareiviai labai išgyvendami turėjo sugrąžinti gyvūnus jų savininkams. Pasitaikė nemažai nemalonių atvejų. Dauguma šunų nebeatsiminė savo senųjų šeimininkų ir buvo pripratę prie gyvenimo fronte, todėl kartais jie tapdavo abejingi, o kartais agresyvūs.

Iš pradžių gyvūnai, neprisitaikę prie civilio gyvenimo, būdavo užmigdomi. Norėdama juos išgelbėti nuo tokio liūdno likimo, kariuomenė ėmė vykdyti planą, pagal kurį šunys, tarnavę fronte, prieš juos sugrąžinant šeimininkams, būdavo dresuojami. Deja, šis procesas buvo pernelyg sudėtingas ir pagaliau buvo suvokta, kad patirties neįmanoma ištrinti ir kad šie šunys niekada nebetaps paprastais civilių gyventojų naminiais augintiniais.

Remdamasi tokia patirtimi, Amerikos kariuomenė įsigijo savo šunų. Pavyzdžiui, Vietnamo kare dalyvavo 4 000 šunų, dauguma jų – vokiečių aviganiai.

Šunys, kritę tarnyboje, buvo pagerbti įvairiais memorialiniais monumentais, pastatytais visuomeninėmis pastangomis. Nors yra daugybė vietų, skirtų šunų didvyrių atminimui Guame, Niujorke, Naujajame Džersyje, tačiau patys svarbiausi – Sacrifice Field („Aukų laukas“) Nacionaliniame šaulių muziejuje Fort Beninge (Džordžija) ir Riversaido Marčfildo oro muziejuje (Kalifornija). Abu atidaryti 2000-aisiais.

Čipsas – Sicilijos didvyris

Kai sąjungininkai išstūmė Ašies kariuomenes iš Šiaurės Afrikos, 1943 m. liepos 10 dieną jie išsilaipino Sicilijoje. Italai gynė savo pajūrį be didelio įkvėpimo, vis dėlto kai kurie kareiviai buvo pasiruošę nepasiduoti. Jie priešinosi pasislėpę betono bunkeriuose, į įsibrovėlius šaudydami kulkosvaidžiais.

Kol amerikiečių kareivių grupė apšaudė vieną šių bunkerių, šuo vardu Čipsas nusprendė nieko nelaukdamas baigti italų pasipriešinimą. Nekreipdamas dėmesio į šovinių lietų, ėmė bėgti bunkerio link, ryžtingai įkišo galvą į angą palei žemę ir galingu žandikauliu sukando kulkosvaidžiu šaudžiusio kareivio ranką.

Italas, apstulbintas tokio staigaus ir nelaukto veiksmo, nesugebėjo sureaguoti ir buvo ištemptas iš brustvero. Kareivio bendražygiai puolė talžyti Čipsą, o amerikiečiai, norėdami jį išlaisvinti, pasinaudojo šiuo momentu ir pasileido bėgti link bunkerio, taip sučiupo italus. Šie nesipriešindami iš karto pasidavė, o puolamas Čipso kareivis maldavo, kad kas nors lieptų šuniui jį paleisti.

Tą pačią dieną Čipsas įvykdė kitą žygdarbį – netikėtai užpuolė dešimties italų kareivių grupę. Šie, išsigandę Čipso, buvo apsupti amerikiečių, įsakiusių nedelsiant pasiduoti.

Kai naujienos apie Čipso žygdarbius pasiekė JAV, buvo nuspręsta apdovanoti gyvūną Išskirtinės tarnybos kryžiumi, Sidabrinės žvaigždės medaliu ir Purpurine širdimi, nors karinis reglamentas neleido jų suteikti gyvūnams.

Balandė Merė nugali nacių sakalus

Gali būti, kad pati reikšmingiausia pašto balandė Antrajame pasauliniame kare buvo Merė. Jos neįkainojama ir pasiaukojanti tarnyba sąjungininkų pajėgoms buvo įvertinta įvairiais apdovanojimais.

1945 m. pradžioje Merei buvo patikėtas pranešimas, kuris turėjo būti persiųstas iš Vokietijos ruožo, užimto sąjungininkų, į britų Ekseterio miestą. Karvelis pasiekė savo kelionės tikslą sužalotas kitų paukščių. Tai buvo sakalų, kuriuos vokiečiai mokė žudyti pašto karvelius, darbas.

Sakalais, naikinančiais šį informacijos perdavimo būdą, buvo pradėta naudotis tada, kai vokiečiai atrado, jog prancūzų rezistentai karveliais siunčia pranešimus į Londoną. Britų lėktuvai tam tikrose prieš tai numatytose vietose nuleisdavo į Prancūzijos teritoriją dėžes su pašto karveliais. Prancūzų rezistentai, įdėję pranešimus į mažyčius cilindrus, pririštus prie karvelių kojelių, paleisdavo juos skristi atgal į Angliją.

Vokiečiai atskleidė šią veiklą ir dislokuotai sargybai buvo duoti įsakymai nušauti visus karvelius, pasirodančius Prancūzijos pakrantėje ir skrendančius jūros kryptimi. Vis dėlto vokiečių kareiviai nebuvo pakankamai taiklūs, todėl nuspręsta į kovą su karveliais, prieš tai specialiai išdresavus, pasitelkti sakalus. Tačiau per mus dominantį įvykį nacių sakalai nepasiekė savo tikslo, ir Merei pavyko sugrįžti į anglų žemes, kur ją džiaugsmingai sutiko šeimininkas Robertas Tregovanas.

Kai balandės žaizdos sugijo, Merė buvo vėl išsiųsta į Vokietiją. Ten jai buvo patikėtas labai svarbus pranešimas, kuris skubiai turėjo pasiekti Angliją. Kai balandė atskrido į Ekseterį, Merės šeimininkas, laikydamas ją rankose, pamatė, kad ši sunkiai sužeista sakalų, taip pat buvo matyti kulkų padarytos žaizdos, o vienas sparnas sulaužytas. Stebėtina, kaip ji sugebėjo grįžti į Angliją tokios apverktinos būklės ir įvykdyti savo misiją.

Merei vėl teko kentėti karo padarinius – net bombai sunaikinus karvelidę, nemirtingai balandei pavyko išgyventi. 1945 m. vasario 26 d. Merė buvo apdovanota Dikin medaliu.

Antis, skelbianti aliarmą

Vokiečių miestelio Frydburgo gyventojai buvo nusprendę pasibaigus karui pastatyti statulą Fredai. Šioji buvo ne kokia nors mitinė deivė ar herojiška asmenybė, o antis!

Šio kaimo gyventojai turėjo priežasčių dėkoti plunksnuočiui. Kai Freda pradėdavo kleketuoti ir apimta siaubo bėgdavo per gatvę, visi kaimynai puldavo slėptis požeminėse slėptuvėse. Po kelių minučių sąjungininkų lėktuvai pasirodydavo virš Frydburgo ir išmesdavo bombas.

Nors sunku tuo patikėti, tačiau antis buvo ypač jautri lėktuvų zvimbesiui. Ji šį garsą išgirsdavo dar prieš pasirodant lėktuvams. Kaimynai visiškai pasitikėjo Fredos klausa ir nuojauta. Jei antį matydavo ramią, žinojo, kad jiems negresia jokia oro ataka, bet jei Freda staiga pasikeisdavo, nebuvo jokios abejonės, kad netrukus horizonte pasirodys bombonešiai.

Londone buvo žinoma apie šią kuriozišką situaciją, apie kurią 1943 metų kovą papasakojo vienas pramonininkas švedas, svečiavęsis Britanijos sostinėje. Jis buvo lankęsis Frydburge ir tapo Fredos sugebėjimų liudininku. Kaip pasakojo švedas, ši antis išgelbėjo šimtus gyvybių.

Jesus Hernandez

Apie knygą ir autorių

1939–1945 m. karinis konfliktas yra labiausiai jaudinanti ir narstoma XX a. tema. Skirtingų kariavusių pusių istorikai prieštaringai pateikia ir vertina tuos pačius faktus, liudininkai pasakoja kitokias įvykių versijas. Metams bėgant jos vis labiau tolsta nuo tiesos.

Ispanų istorikas J.Hernandezas, savo gyvenimą paskyręs šios beprecedentės tragedijos tyrimui, kaupia ir sistemina visus duomenis, siekdamas atkurti ir užfiksuoti tikrąjį vaizdą. Daugybė šaltinių ir liudininkų iš įvairių pasaulio šalių leido jam sukaupti medžiagą, kuri nepateko į oficialias karo kronikas ir vadovėlius.

Knygoje „Antrasis pasaulinis karas. Neįtikėtini faktai, likę istorijos vadovėlių paraštėse“ šimtai neįtikimų faktų, mįslių, pasakojimų atskleidžia kitokį karo paveikslą, aprašo stulbinamas istorijas ir slaptas operacijas, įskaitant „Valkiriją“, pasikėsinimą į Hitlerį, kurios pakeitė praėjusio amžiaus istoriją.