Prezidentės Dalios Grybauskaitės inauguracijos išvakarėse pasirodysiantis “Veidas” skirtas būtent antrosios kadencijos analizei. Kokia bus Prezidentė ateinančius penkerius metus? Kokia gali būti tolesnė jos karjera? Kokie pokyčiai mūsų laukia, o gal kaip tik – jokių? Apie tai kalba ne tik ekspertai, bet ir pati Prezidentė.

Vienas pagrindinių Lietuvos Respublikos prezidento uždavinių – užsienio politika. Pirmoji D.Grybauskaitės kadencija žymi gan radikalų posūkį šioje srityje – buvo atsisakyta “draugystės su ubagais”, arba, kitaip tariant, demokratijos plėtros pietryčių kryptimi bei Lietuvos regioninės lyderystės ambicijų.
Kartu užsienio politikos vairas buvo pasuktas Skandinavijos kryptimi. Ar pavyko? Vienareikšmiško atsakymo niekas neduos, bet gražių žodžių apie tai buvo daug. Regis, ir antrąją kadenciją girdėsime daug tokių žodžių, bet ar bus realių darbų – sunku prognozuoti. Matyt, atsakymo reikia ieškoti ne Vilniuje, o Skandinavijos valstybių sostinėse.
Pirmosios kadencijos pradžioje taip pat bandyta gerinti santykius su Rytų kaimynais. D.Grybauskaitė net apsilankė pas paskutiniu Europos diktatoriumi vadinamą Aliaksandrą Lukašenką. Deja, su Europa flirtavęs Baltarusijos vadovas netruko pamiršti savo pažadų ir eilinį kartą sutriuškino opozicijos bandymus įgyvendinti permainas, už tai sulaukdamas pasmerkimo ir izoliacijos. Taigi Lietuvos ir Baltarusijos santykiai atsidūrė ten pat, kur ir buvo, – sąstingyje.
Beje, įdomus sutapimas – Baltarusijos režimas ir vėl bando flirtuoti su Vakarais. Vis dėlto abejotina, kad D.Grybauskaitė dabar taip lengvai priimtų kvietimą vykti į Minską. Tikėtina, kad Lietuvos ir Baltarusijos santykių formatas ir toliau priklausys nuo Europos Sąjungos požiūrio.
Iš pradžių pozityviai rezultatyvūs atrodė ir D.Grybauskaitės kontaktai su Rusijos vadovais. Tačiau ir šioje srityje proveržio nebuvo pasiekta, o Rusijos ir Lietuvos santykiai ir toliau lieka šalti ar net priešiški. Žinoma, ir čia daugiau priežasčių slypi ne S.Daukanto aikštės rūmuose, o Kremliuje.
D.Grybauskaitės kritikai labiausiai mėgsta akcentuoti Lietuvos ir Lenkijos santykių krizę. Tačiau, atsižvelgiant į įvykius Ukrainoje, vis agresyvėjančią Rusiją ir Jungtinių Valstijų sugrįžimą į Europą, antrosios D.Grybauskaitės kadencijos metu galima tikėtis teigiamų pokyčių šioje srityje.
Ne paskutinį vaidmenį vaidina ir asmenybės: Linas Linkevičius, dar gerai neapšilęs kojų Lietuvos užsienio reikalų ministro poste, atsiprašė Lenkijos. Žinoma, už tai jis sulaukė priekaištų iš Prezidentūros, bet kartu aiškiai parodė, kad simpatizuoja Lenkijos krypčiai. Kitoje pusėje – atvirkščiai – ambicingasis Radoslawas Sikorskis, kuris dažnai Vilniuje laikomas santykių normalizavimo trukdžiu, tikisi pereiti žaisti į aukštesnį, tarptautinį lygį ir netrukus gali palikti Lenkijos diplomatijos vadovo postą.
Apie sugrįžtančią Lenkijos ir Lietuvos strateginę partnerystę kalbėti dar anksti, bet susiklosčiusios aplinkybės iš dalies patvirtina kai kurių ekspertų teiginius, kad Lietuvos geopolitinė gravitacija Lenkijos link yra neišvengiama, o orientacija į Skandinaviją – dirbtinė, todėl ir neperspektyvi.
Ar antrosios kadencijos metu pripažins tai pati D.Grybauskaitė? Bent viešai tikriausiai nepripažins, tačiau Lenkijos ir Lietuvos santykiai turėtų gerėti. Be to, jei D.Grybauskaitė mąsto apie tarptautinę karjerą po penkerių metų, jai būtina užsitikrinti vis didesnę įtaką turinčios Lenkijos palankumą.