Daiva Bartninkienė

Du trečdaliai dabartinių ikimokyklinukų užaugę dirbs darbus, kurių šiuo metu net nėra, todėl juos reikia ruošti ne dabar reikalingoms, o dar neegzistuojančioms profesijos, tvirtina leidyklos „Šviesa“ direktorė Daiva Bartninkienė. Apie ateities profesijas šiemečiame Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime kalbėsianti leidyklos vadovė apgailestauja, kad mūsų vaikai vis dar rengiami tik egzaminui, ir ragina tėvus aktyviau domėtis savo atžalų edukacija, kelti klausimus klasėje, mokykloje ir viešumoje.

- Jūsų pranešimo festivalyje tema – kaip ruošti vaikus profesijoms, kurios dar neegzistuoja. Kodėl siūlote tai daryti? Juk dabar reikia gydytojų, o ne dirbtinių kūno dalių gamintojų ar kosmoso turizmo specialistų, apie kuriuos kalba futurologai.

- Pokyčiai įvairiose srityse labai greiti. Mes, kaip daug patirties ir kompetencijos kuriant edukacinį turinį turinti leidykla, stebime švietimo iššūkius ir tendencijas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, analizuojame tyrimus, įvairių šalių mokinių pasiekimus, dalyvaujame tarptautinėse ir šalies konferencijose, bendradarbiaujame su universitetų akademine bendruomene. Todėl keliame klausimus, ar tai, ko ir kaip mokomi mūsų vaikai, garantuos jiems sėkmę baigus mokyklas? Ar jie nebijos imtis lyderystės, mokės spręsti problemas, ar bus pilietiški ir atsakingi?

65 proc. ikimokyklinukų dirbs darbus, kurių šiuo metu net nėra, prieš 10 metų net neegzistavo šiuo metu geidžiamiausi darbai.

Juk tyrimai skelbia, kad šiandien besimokantys vaikai savęs nemato ilgai dirbančių vienoje srityje, 65 proc. ikimokyklinukų dirbs darbus, kurių šiuo metu net nėra, prieš 10 metų net neegzistavo šiuo metu geidžiamiausi darbai. Per dieną gauname tiek informacijos, kiek prieš kelis šimtmečius žmogus negaudavo per gyvenimą.

Natūralu, kad ugdymas Lietuvos mokyklose turi keistis, nes tai, ko mokomasi šiuo metu, po kelių dešimtmečių bus pasenę. Lietuvoje jau daug metų deklaruojama: vaikus rengiame gyvenimui. O kaip yra realiai? Deja, vis dar rengiame egzaminui.

Kitas dalykas, kodėl reikia apie tai kalbėti, – Lietuvos mokinių pasiekimai. Esame žemiau už Europos vidurkį. Kodėl? Kodėl mūsų kaimynai estai sugeba būti geriausiųjų dešimtuke, o mes – ne? Analizių pridaryta, tyrimų atlikta, atrodo, ir priežastis žinome, tačiau klausimas – kodėl nematome progreso? Ką daryti, kad mūsų vaikų pasiekimai gerėtų?

- Kokias ateities profesijas turite omeny? Kaip nustatyti, kas bus reikalinga vėliau?

- Tai ir yra didysis klausimas, kad šiandien net negalime numatyti, kokios profesijos bus reikalingos po 10 metų. Žinios, į ką vis dar orientuojasi mūsų tradicinė mokykla, yra savaime suprantamas dalykas. Susirasti faktus, aprašymus labai paprasta. Technologijos tai leidžia padaryti greitai – kaip dabar dažnai sakoma, mokyklas lanko „Google‟ karta. Džiugina, kad pagal galimybę naudotis įvairiomis technologijomis mūsų šalis nėra paskutinėse vietose. Tačiau klausimas – kodėl tai neturi įtakos vaikų pasiekimams? Kodėl negeriname rezultatų PISA tyrimuose? Kodėl tie pasiekimai vis prastėja? Esmė – kaip mes mokome tas žinias pritaikyti, susieti, interpretuoti?

- Kokių priemonių reikia ugdant ateities profesijos? Ar jau leidžiami reikiami vadovėliai?

- Vaikų ugdymas – sudėtingas procesas. Reikia ir yra įvairaus edukacinio turinio, bet svarbiausia, kaip gebama juo naudotis ir kokio tikslo siekiama.

Dažnai girdime: koks skirtumas tarp matematikos prieš 20 metų ir matematikos dabar? Esmė – ne žiniose, o kokiu būdu ir kokiais metodais jos pateikiamos mokiniui.

Šiuo metu mokyklose naudojama daug pasenusių, dalykų programų neatitinkančių vadovėlių. Jei mokyklose turinys bus atnaujinamas dabartiniais tempais, prireiks maždaug 16 metų, kol kiekvienas vaikas turės galimybę naudotis naujomis priemonėmis. Dažnai girdime: koks skirtumas tarp matematikos prieš 20 metų ir matematikos dabar? Esmė – ne žiniose, o kokiu būdu ir kokiais metodais jos pateikiamos mokiniui.

Ar susimąstėte, kodėl norime, kad, pavyzdžiui, apendicitas būtų operuojamas naujausiais būdais, be pjūvių, bet manome, kad rengtis sėkmingai ateičiai mūsų vaikai gali naudodamiesi senu turiniu ir tradiciniais, nebeveiksmingais, metodais? Kodėl manome, kad šiuolaikinį vaiką gali paskatinti veikti atsakymai „taip reikia!”, „tiesiog atsimink!”, „išmok taisyklę”? Kodėl susirinkimai dažnoje mokykloje vyksta ne įtraukiant tėvus ir įsitraukiant į bendruomenę, o informuojant apie akademinius pasiekimus ir elgesio problemas? Ar to užtenka?

Kodėl manome, kad šiuolaikinį vaiką gali paskatinti veikti atsakymai „taip reikia!”, „tiesiog atsimink!”, „išmok taisyklę”?

Iš patirties žinome, kaip sudėtinga rengti edukacinį turinį. Tam reikalingos tyrimų įžvalgos, dalykinė kompetencija, metodikos išmanymas, vaikų amžiaus tarpsnių supratimas, programų skaitymo gebėjimai. Būtinas strateginis mąstymas, nes rengiant bet kurio dalyko mokomąjį turinį reikia numatyti keleriems metams į priekį. Kokia metodika tinkama dabartiniam vaikui, kad jis neprarastų motyvacijos mokytis, kad smalsumas vestų jį tolyn ir gilyn, kad skatintų ne rasti faktus, bet aktyvintų kritinį mąstymą?

Prieš kelerius metus pradėjome leisti naujus vadovėlių komplektus, orientuotus į mokymosi tiriant metodiką. Serijos „Atrask“ mokomoji medžiaga, klausimų, iliustracijų ir nuorodų sistema skatina patį vaiką ieškoti, atrasti, kurti, aktyviai veikti nuo pirmo puslapio ir jame pateikiamo probleminio ar tyrimo reikalaujančio klausimo. Vaikai raginami ieškoti atsakymo, kelti klausimus, diskutuoti, naudotis įvairiais šaltiniais, bendrauti, bendradarbiauti komandose, būti proaktyvūs. Šį turinį išbandėme mokyklose dar prieš išleisdami. Įvertinę grįžtamąjį ryšį, taisėme, koregavome ir tik tada pasiūlėme mokykloms. Manome, kad ugdymo priemonės, lavinančios ne tik įprastą, bet ir emocinį intelektą, orientuotos į gebėjimų ugdymą, yra kaip tik tai, kas iš tikrųjų padeda vaikams ugdytis ateitiems profesijoms reikalingus įgūdžius.

- Ar Lietuvoje esame pasirengę ruošti vaikus ateities profesijoms?

- Pavienių iniciatyvų, judinančių mūsų mokyklų sistemą, yra. Tačiau vertinant visumą situacija tikrai nedžiugina. Mokyklos vis dar orientuojasi į žinias, konkrečiau – į egzaminų rezultatus, nes pagal tai jos reitinguojamos ir vertinamos. Žiūrint į mūsų bendrojo ugdymo grandinėlę – pradinę, progimnazijas ir gimnazijas, prasčiausias situacija yra progimnaziniame etape. Tai – „paauglystės mokykla“, sudėtingas etapas, kuriam reikia ypatingo susitelkimo, kompetencijos, įdirbio, kad vaikas neprarastų motyvacijos mokytis.

Kas mūsų sistemoje negerai, kad pradanginame savo paauglių smalsumą, kūrybiškumą, aktyvumą mokytis?

Kai PISA tyrimuose matome mūsų penkiolikmečių rezultatus, norisi verkti. PIRLS tyrimai, kuriuose tikrinami pradinukų pasiekimai, yra geresni nei penkiolikmečių. Kur dingsta mūsų vaikų pasiekimai? Kas mūsų sistemoje negerai, kad pradanginame savo paauglių smalsumą, kūrybiškumą, aktyvumą mokytis – būtent mokytis, nes kitose veiklose, neformaliajame ugdyme šio amžiaus vaikai skina laurus ir kitose šalyse.

Ką daryti formaliajame ugdyme? Arba ko nedaryti? Daryti kitaip?.. Turime daugiau klausimų nei atsakymų. Tai – irgi gerai, nes klausimai skatina mąstyti, gilintis, dalyvauti, ieškoti, diskutuoti – veikti, todėl kviečiame visus kuo aktyviau domėtis savo vaikų edukacija, kuo dažniau kelti klausimus klasėje, mokykloje, viešojoje erdvėje, diskutuoti, dalytis patirtimi ir sėkmės istorijomis. Tik veikdami kartu greičiau pradėsime vaikus rengti ne egzaminui, o savarankiškam sėkmingam gyvenimui, kuriam reikia ne tik žinių, bet ir gebėjimo spręsti kasdienes problemas, bendrauti, bendradarbiauti, dirbti komandoje, veikti proaktyviai, globaliai mąstyti. Šie gebėjimai yra būtini norint būti sumaniai visuomenei.